2011 m. spalio 28 d.
Nr. 78
(1958)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

„Porta fidei“ atverti sekuliarizuotos visuomenės evangelizavimui

Mindaugas BUIKA

Ateinančiais metais bus minimos
Vatikano II Susirinkimo pradžios
50-osios metinės. Šį svarbiausią
Katalikų Bažnyčios XX amžiaus
įvykį sušaukė palaimintasis
Jonas XXIII (kairėje) ir užbaigė
Dievo tarnas Paulius VI. Šia proga
popiežius Benediktas XVI paskelbė
Tikėjimo metus, kurie prasidės
2012-ųjų spalio 11 dieną,
o bus užbaigti 2013 metų
lapkričio 24 dieną.

Tikėjimo metų uždaviniai

„Mažąja enciklika“ dėl savo apimties ir išsamumo jau dažnai vadinamame popiežiaus Benedikto XVI apaštaliniame laiške „Porta fidei“ (lot. „Tikėjimo vartai“) aptariami jo paskelbtų Tikėjimo metų  tikslai. Jau pačiu motu proprio (ypatinga asmeninė iniciatyva) forma parašyto ir spalio 17 dieną publikuoto dokumento pavadinimu, pagal Apaštalų darbuose nurodytą tautų apaštalo šv. Pauliaus pastabą, kad per pirmųjų krikščionių veiklą senosios Romos imperijoje Dievas „atvėręs pagonims tikėjimo vartus“ (Apd. 14, 27), Šventasis Tėvas pabrėžia, kad Tikėjimo metai bus minimi Naujojo evangelizavimo svarbos kontekste. Jau laiško pradžioje jis be jokių užuolankų esamą padėtį tradicinėje krikščioniškoje civilizacijoje, ypač Vakarų pasaulyje XXI amžiaus pradžioje, įvardija kaip „gilią tikėjimo krizę, paveikusią daugelį žmonių“ ir kad nuo savojo pontifikato pradžios 2005 metais jis nuolat kelia klausimą pirmiausia dėl Europos tautų vedimo iš šios dvasinės „dykvietės“.

„To šviesoje aš nusprendžiau paskelbti Tikėjimo metus, kurie prasidės 2012-ųjų spalio 11 dieną, minint Vatikano II Susirinkimo atidarymo 50-ąsias metines ir bus užbaigti 2013 metų lapkričio 24 dieną, per mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, visatos Karaliaus, iškilmę“, – nurodo popiežius Benediktas XVI savo dokumente (beje, spalio 11-oji yra palaimintojo Jono XXIII, sušaukusio minėtą Susirinkimą, liturginio minėjimo diena). Šventasis tėvas nurodė ir kitus reikšmingus sutapimus: kitų metų spalio 11 dieną sukanka šių laikų svarbiausio tikėjimo dokumento „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“, kurio redagavimui jis, tuomet kaip kardinolas Jozefas Ratcingeris, savo pirmtako palaimintojo Jono Pauliaus II pavedimu, vadovavo, paskelbimo 20-osios metinės. Taip pat 2012-ųjų spalį Vatikane vyks Vyskupų Sinodo asamblėja, kuri irgi nagrinės aktualią misijos temą „Naujasis evangelizavimas tikėjimo perdavimui“.

Gražiais žodžiais popiežius Benediktas XVI prisimena ir Dievo tarną Paulių VI, kuris vadovavo 1962–1965 metais vykusiam Vatikano II Susirinkimui ir netrukus po jo, 1967-aisiais, taip pat buvo paskelbęs Tikėjimo metus. Jais buvo minima didžiųjų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus kankinystės devyniolikos šimtmečių sukaktis, celebravimą užbaigiant įspūdinga „Dievo tautos Credo malda“, pabrėžiančia paveldėto tikėjimo saugojimo ir stiprinimo reikšmę, nepriklausomai nuo besikeičiančių istorinių sąlygų. Anot Šventojo Tėvo, popiežius Paulius VI pranašiškai suvokė tikėjimo paveldo akcentavimą vadinamuoju posusirinkiminiu laikotarpiu, kai iškilo nemažai klausimų dėl Susirinkimo dokumentų teisingo interpretavimo. 1967 m. kovo 8 dieną, skelbdamas Tikėjimo metus, Paulius VI pastebėjo, kad Vatikano II Susirinkimas tiesiogiai nepaskelbė dokumento tikėjimo tema, tačiau „apie jį kalba kiekviename puslapyje“ kituose dokumentuose.

Vatikano II Susirinkimo sukaktis

Popiežius Benediktas XVI taip pat pacitavo palaimintojo Jono Pauliaus II dokumentą „Novo millennio ineunte“, paskelbtą užbaigiant didžiojo 2000 metų jubiliejaus celebravimą, kuriame jis įvardijo Vatikano II Susirinkimą, „kaip didžiulę malonę, praturtinusią Bažnyčią XX amžiuje; jis yra mums patikimas kompasas prasidedančio naujojo amžiaus kelyje“. Kad Susirinkimo dokumentai būtų tikri Bažnyčios magisteriumo normatyviniai aktai didžiosios Tradicijos plotmėje, jie turi būti „teisingai skaitomi ir priimami“. Šventasis Tėvas taip pat priminė Romos Kurijai skirtą kalbą, pasakytą 2005 metų gruodį. Joje pabrėžta, kad Vatikano II Susirinkimas, „jeigu mes jį interpretuojame ir įgyvendiname teisingoje hermeneutikoje, gali labai pasitarnauti būtinam Bažnyčios atsinaujinimui“. Galima taip pat paminėti, kad Benediktas XVI yra paskutinis Popiežius, tiesiogiai prisilietęs prie Vatikano II Susirinkimo eigos, gerai pažinojęs to laikotarpio dvasią, kaip ir dabartinę padėtį, todėl jo vertinimai yra labai svarbūs, pabrėžiant būtinumą atskirti Susirinkimo dokumentų tekstus nuo vėliau pasitaikiusių piktnaudžiavimų juos įgyvendinant.

Bažnytinio atnaujinimo svarbą yra pabrėžusi ir Vatikano II Susirinkimo dogminė konstitucija, kuri nurodė jos sudėtingą sanklodą: „Bažnyčia, savo prieglobstyje apglėbusi nusidėjėlius, yra šventa ir drauge nuolat apvalytina, visuomet yra atsidėjusi atgailai ir  atsinaujinimui“. Cituodamas konstituciją „Lumen Gentium“, popiežius Benediktas XVI taip pat primena ten pateiktas šv. Augustino mintis, kad Bažnyčia savo misijinėje kelionėje yra nuolat „pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“, todėl kantriai privalo įveikti visus išorinius ir vidinius sunkumus, kad ištikimai skelbtų pasauliui Kristaus slėpinį. Taigi kartu su atsinaujinimu „reikia dar stipresnio bažnytinio įsipareigojimo Naujajam evangelizavimui, kad iš naujo būtų atrastas įtikėjimo džiaugsmas ir entuziazmas tikėjimo skelbimui“, – rašo Šventasis Tėvas dokumente „Porta fidei“, nurodydamas jo vaisingumą, kai misijos veikla paremta gyvenimo liudijimu.

„Šia laiminga proga aš noriu pakviesti  savo brolius vyskupus iš viso pasaulio prisijungti prie Petro įpėdinio šiuo Viešpaties mums siūlomu dvasinės malonės laiku primenant brangią tikėjimo dovaną“, – kviečia popiežius Benediktas XVI apaštaliniame laiške. Į šį atnaujintą tikėjimo skelbimo, Naujojo evangelizavimo sąjūdį turi įsijungti visos katedros ir bažnyčios – taip pat mažosios „namų Bažnyčios“ šeimos – parapijų ir vienuolių bendruomenės, visos bažnytinės struktūros, senos ir naujos, „kurios tais Metais turi rasti būdą Credo viešam išpažinimui. Krikščionis taip pat niekada neturi galvoti, kad tikėjimas yra privatus reikalas, nes jis iš įtikėjusio reikalauja socialinės atsakomybės jo viešam liudijimui ir įsipareigojimui. „Tikėjimo išpažinimas yra tiek asmeninis, tiek ir bendruomeniškas aktas“, reikalaujantis atsižvelgti į dabarties kultūrinį kontekstą su prieštaringais sekuliarizmo bruožais: „nors dabar daug žmonių teigia nebeturintys tikėjimo dovanos, bet vis tiek jie nuoširdžiai ieško galutinės prasmės ir tikrosios tiesos savo gyvenime ir pasaulyje“, – rašoma dokumente „Porta fidei“.

Pažinimo ir liudijimo vienovė

Visos šios aplinkybės iš tikėjimo liudytojų ir skelbėjų reikalauja geresnio, išsamesnio jo pažinimo, todėl popiežius Benediktas XVI visiškai teisėtai primena prieš du dešimtmečius paskelbtą „Katalikų Bažnyčios Katekizmą“, kaip „brangų ir neatskiriamą įrankį“ naujiesiems evangelizuotojams. Ta didžioji Tikėjimo knyga jos paskelbimo metu susilaukė plataus tarptautinio dėmesio, nacionaliniai episkopatai netgi lenktyniavo jį versdami ir platindami, tačiau dabar jis kai kuriais atžvilgiais lieka šešėlyje, todėl kaip tik Tikėjimo metais reikia organizuotai susitelkti „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ studijoms (ypač  moralinio ir sakramentinio gyvenimo) pirmiausia tiems, kurie rūpinasi krikščionių ugdymu minėtame ypatingame kultūriniame kontekste su mokslo ir technologinių atradimų iššūkiais. „Bažnyčia niekada nebijojo parodyti, kad negali būti jokio konflikto tarp tikėjimo ir tikrojo mokslo, kadangi abu jie, nors ir skirtingais keliais, siekia tiesos“, – patvirtina Šventasis Tėvas.

Šiais metais taip pat didelę reikšmę turi atnaujintos studijos mūsų tikėjimo istorijos, kurioje daug šventumo, bet taip pat ir nuodėmės. Šventumo priminimas turi iškelti pavyzdžius tų vyrų ir moterų, kurie savojo gyvenimo liudijimu daug prisidėjo prie tikėjimo plėtros, o nuodėmės atvejai turi paskatinti visus nuoširdžiam ir nuolatiniam atsivertimui, kad būtų patirtas Tėvo gailestingumas, skirtas kiekvienam. Ypač svarbu prisiminti tikėjimo kankinių gyvybės auką, kurie savuoju Evangelijos tiesos liudijimu gebėjo pasiekti didžiausią meilės laipsnį: atleisti savo persekiotojams. Prisimintini ir vienuolijų nariai, kurie paskyrė savo gyvenimą Kristui, palikdami kitus dalykus ir gyvendami klusnume, neturte ir skaistume su evangeliniu paprastumu, yra konkretus ženklas laukimo Viešpaties, kuris neatidėliotinai turi ateiti. Pagaliau liudijimas tų daugybės krikščionių, kurie skatino teisingumą per Dievo Žodžio praktikavimą, šeimose, darbo vietose, visuomeniniame gyvenime  savomis charizmomis ir tarnystėmis. Tam jie buvo pašaukti.

Baigdamas apaštalinį laišką „Porta fidei“, popiežius Benediktas XVI su jam būdingu Bažnyčios socialinio mokymo nuolatiniu priminimu, pažymi, kad „Tikėjimo metai taps dar viena gera proga intensyvinti gailestingosios meilės liudijimą“. Pabrėždamas, kad tikėjimas be artimo meilės darbų būtų nevaisingas, kaip ir meilė be tikėjimo liktų tik sentimentas, Šventasis Tėvas pripažįsta, jog krikščionys, besirūpinantys vienišais ir marginalizuotais, pastebi juose paties Kristaus veido atspindį, ir tai yra tikrasis tikėjimo liudijimas, kaip ir kvietimas įtikėti, ko pasauliui šiandien ypač reikia, – patikimo liudijimo tokių žmonių, kurių širdys ir protai apšviesti Viešpaties žodžiu, žmonių, gebančių atverti širdis ir protus daugeliui kitų, kurie trokšta Dievo ir tikro gyvenimo, gyvenimo be pabaigos“.

Dokumente „Porta fidei“ taip pat pranešama, kad popiežius Benediktas XVI pakvietė Tikėjimo mokslo kongregaciją, kad ji, bendradarbiaudama su kitomis Šventojo Sosto dikasterijomis, parengtų konkretesnes direktyvas tinkamam ir efektyviam Tikėjimo metų išgyvenimui pagal Naujojo evangelizavimo poreikius. Vatikano informacinės tarnybos žiniomis, šios daugiau pastoracinio pobūdžio nuorodos turėtų būti paskelbtos iki šių metų pabaigos.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija