2011 m. spalio 28 d.
Nr. 78
(1958)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje

Piligrimystė į Žemaičių Kalvariją

Klier. Žilvinas Treinys

Vilniaus Šv. Juozapo kunigų
seminarijos bendruomenės
piligrimai eina į Žemaičių
Kalvariją Klier. Gedimino
Grigaliūno nuotraukos

Einame su kryžiumi nuo Žemaičių
Kalvarijos Bazilikos

Rugpjūčio 29 dieną visa Vilniaus Šv. Juozapo kunigų  seminarijos bendruomenė išsirengė į mokslo metų pradžios piligriminę kelionę. Šįkart mūsų tikslas buvo Žemaičių Kalvarijos šventovė. Išvykome nuo seminarijos  pastato autobusu 8 val. ryte. Mūsų kelionė prasidėjo malda, prašant Dievo palaimos ir globos tiek šiame kelyje, tiek per visus mokslo metus. Kelionės metu buvo gyvai ir nuotaikingai vedama laida „Mūsų miesteliai“: vienas po kito klierikai autobuso priekyje, kalbėdami į mikrofoną, pristatydavo įvairius Lietuvos miestelius ir miestus, pro kuriuos tuo metu važiavome ir kuriuose jie buvo gyvenę, dirbę, atlikę praktiką, dažnai buvoję ten ar kažkokiu kitu būdu susidūrę su jais savo  gyvenime. Kiekvieną naują miestelį pristatydavo vis kitas piligrimas: diak. M. Mitkevičius – Vievį, klier. T. Piktelis – Kaišiadoris, klier. P. Slaminis – Žiežmarius. Jie ir kiti kalbėtojai papasakodavo apie miestelių kilmę, pavadinimų etimologiją, istoriją, kultūrą, įžymybes, o taip pat ir parapijų bažnyčių istoriją, architektūrą bei dabartinį parapijų gyvenimą. Miestai ir miesteliai keitė vienas kitą: Vievis, Žiežmariai, Kaišiadorys, Kaunas, Raseiniai, Rietavas, Plungė. Įspūdingesni, išsamesni  ir įdomesni pasakojimai buvo vainikuojami audringais plojimais. Pagaliau apie 13 val. atvykome į Alsėdžius – senąją Žemaičių vyskupijos vyskupų vasaros rezidenciją. Čia ilgą laiką vasaromis reziduodavo Žemaičių vyskupas, kol 1850 metais vyskupas M. Valančius vyskupijos centrą perkėlė į  Varnius. Alsėdžiai nuo XIX amžiaus vidurio iki XX amžiaus pradžios buvo ir valsčiaus centras. Autobusui sustojus prie bažnyčios, mus pasitiko jos klebonas kun. Edgaras Petkevičius ir pakvietė pietų į šalia esančią gražią koplyčią. Užkandę turėjome trumpą ekskursiją Alsėdžių parapijos bažnyčioje. Klebonas papasakojo išsamią šios bažnyčios istoriją. Jis paminėjo tris bažnyčias, stovėjusias skirtingais laikotarpiais ant to paties aukšto kalno, ant kurio yra dabartinė bažnyčia. Seniausia iš klebono paminėtų bažnyčių pastatyta 1469 metais, o dabartinė – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia – pastatyta 1793 metais vyskupo Bartolomėjaus. Tais pačiais metais įkurta ir parapija. Šioje nedidelėje, tačiau gražioje ir jaukioje bažnyčioje yra daug altorių. Seniausi iš jų – Šv. Onos, Šv. Barboros, Šv. Šeimos.

Žodį tarė ir naujasis seminarijos dvasios tėvas kun. Stasys Kazėnas. Jis linkėjo, kad kelionėje vėjas išpūstų viską, kas nereikalingo susikaupė mumyse per vasaros atostogas, akcentavo kad žygiuojant svarbu kurį laiką išbūti tyloje, kad galėtume melsdamiesi bendrauti su Dievu, bandyti suprasti Jo valią šiame žygyje ir ateinančiais mokslo metais. Taip pat dvasios tėvas paskatino melstis asmeninėmis intencijomis. Seminarijos rektorius paskelbė, kad visų mūsų bendroji intencija – prašyti Dievo palaimos seminarijos bendruomenei ateinančiais mokslo metais. Tada, parapijos klebono kunigo Edgaro palaiminti, apie 13 val., išėjome į kelionę. Eiti iki garsaus visoje Lietuvoje miestelio teko 10 kilometrų. Priekyje buvo nešamas kryžius su Nukryžiuotuoju, simbolizuojantis mūsų vienijimąsi su Viešpačiu Jo Kančioje ir aukojant Jam savo intencijas, nepatogumus, maldas ir prašymus. Eidami šlovinome Viešpatį giesmėmis, meldėmės kalbėdami Dievo gailestingumo vainikėlį ir rožinį, ėjome tyloje mąstydami ir melsdamiesi asmenine malda. Žygyje teko išgyventi ir šiokį tokį nepatogumą – savotišką „mažą kryželį“, nes kelionės pabaigoje, visai netoli kelionės tikslo, pradėjo merkti nesmarkus, bet įkyrus lietus. Apie 15 val. pagaliau pasiekėme Žemaičių Kalvarijos prieigas, kur mūsų jau laukė Žemaičių Kalvarijos Bazilikos rektorius kanauninkas Jonas Ačas kartu su kanauninku Andriejumi Sabaliausku ir  dviem Telšių seminarijos klierikais. Jie  laikė rankose  Kristaus  Kryžiaus relikviją, kurią perdavė mūsų rektoriui kun. Žydrūnui Vabuolui. Po pasveikinimo ir trumpos maldos tęsėme žygį-procesiją mietelio gatvėmis iki pat Bazilikos, kuri mus pasitiko varpų skambesiu ir bažnyčios jaunimo mušamais įspūdingais tamtamais. Įėję į šventovę, pagarbinome Šv. Kryžiaus relikviją, Švenčiausiąjį Sakramentą ir pradėjome įspūdingą, apie 2,5 val. trukusią Kalvarijų Kryžiaus kelio procesiją su senovinėmis, autentiškomis giesmėmis ir maldomis. Šis kryžiaus kelias su Kristaus kančios įvykių apmąstymui pastatytomis medžio arba mūro koplyčiomis liaudyje vadinamas „Kalvarijos kalnais“. Kaip vėliau sužinojome iš specialiai šiai Kryžiaus kelio procesijai išleistos knygelės, iš Telšių vysk. Jono Borutos bei kan. Andriejaus Sabaliausko pasakojimų, pirmasis Lietuvoje toks Kryžiaus kelias buvo įrengtas būtent čia – dabartinėje Žemaičių Kalvarijos vietovėje (anksčiau vadintoje Gardais pagal to paties pavadinimo upeliuką, kuris įteka į  per šį miestelį tekančią Varduvos upę).

Šiek tiek istorijos. Gardai – senovinė kuršių gyvenvietė, pirmąkart paminėta 1253 metais Kuršo vyskupo ir Livonijos ordino žemės dalybų dokumentuose. Šioje vietovėje jau kunigaikščio Vytauto laikais, XV amžiaus pradžioje, buvo įkurtas Medininkų (Žemaičių) vyskupo dvaras. Žinoma, kad apie 1593 metus čia jau stovėjusi koplyčia (pagal kitus duomenis, 1619 metais Gardų piliakalnyje koplyčią pastatė vyskupas Stanislovas Kiška). Taigi pirmąjį Lietuvoje tokį unikalų Kryžiaus kelią įrengė Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius būtent čia, Gardų (Kalvarijų) vietovėje, ant daugelio kalvų – buvusių kuršių pagoniškų piliakalnių. Šis vyskupas, dalyvavęs piligriminėje  kelionėje į Jeruzalę, čia tarp būsimų Kryžiaus kelio stočių atmatavo tiek žingsnių, kiek jų buvo nuėjęs savo Kančios kelyje mūsų Išganytojas Jėzus Kristus, pažymėjo ten vietas ir pastatė koplyčias Kristaus kančios įvykių apmąstymui. Kelią tarp koplyčių pabarstė iš Jeruzalės Kryžiaus kelio parsivežtu smėliu. 1640 metais vyskupas J. Tiškevičius įkūrė čia taip pat ir katalikišką šventovę, pasikvietė dominikonus, gebėjusius įsiklausyti į aplinką ir skelbti Dievo Žodį pačiu tinkamiausiu tais laikais būdu. Jis skyrė lėšų vienuolynui, atidavė jų valdymui parapiją. Dominikonai čia išbuvo ir valdė parapiją 250 metų, kol sovietmečiu vienuolynas buvo panaikintas. To paties vyskupo įsakymu, vienas iš brolių dominikonų parašė maldas ir giesmes, skirtas Kristaus Kančios apmąstymui, o šios giesmės greitai pamėgtos vietinės liaudies ir giedamos visoje Žemaitijoje namuose ir bažnyčiose Gavėnios metu, per šermenis ar mirusiųjų minėjimus. 1681 metais čia gyvenęs Jurgis Kazakauskis išleido pirmąją katalikišką maldaknygę. Jis taip pat išspausdino „kalnų“ tekstus, kurie išliko nepakitę iki mūsų dienų ir iki XIX a. vidurio (vyskupo M. Valančiaus laikų) nebuvo redaguoti. Vėliau redaguoti du kartus (paskutinė redakcija – kun. V. Aliulio MIC 1984 m.). Įdomiausias faktas yra tas, kad šiais laikais niekur kitur niekas nebegieda ir nebežino tokių giesmių kaip šios.

Žemaičių Kalvarijos stočių koplyčios yra vienintelės išlikusios ir nesunaikintos per įvairias okupacijas, trukusias daugiau kaip 200 metų. Tai 20 stočių kryžiaus kelias. Kodėl 20, o ne tradiciškai – 14?  Todėl, kad dominikonai turėjo, skirtingai nuo pranciškonų, ne 14, bet 20 Kryžiaus kelio stočių. Kryžiaus kelią jie pradėdavo nuo Paskutinės Vakarienės apmąstymo. Vyskupas J. Tiškevičius 1649 metais šalia dominikonų vienuolyno pastatė naują Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, o į ją 1649 metais atgabenta ir  paties vyskupo iškilmingai įnešta Šv. Kryžiaus relikvija. Dabartinė to paties pavadinimo Bazilika – jau ketvirtoji bažnyčia, iškilusi toje vietoje. Tiesa, dabartinę išvaizdą ji įgavo tik XX amžiaus pradžioje, po 1896 metų gaisro. Anot kan. A. Sabaliausko, dabartinę Baziliką, panašiai kaip ir Saliamono Šventyklą Jeruzalėje, statė 43 metus. Bazilika yra klasicizmo stiliaus su stipria baroko įtaka, trijų navų, turinti 10 altorių. Čia prasideda ir baigiasi kryžiaus kelias ir yra dar viena svarbi sakralija – stebuklingas Dievo Motinos paveikslas. Bet apie tai kiek vėliau. Sugrįžkime į mūsų ilgąjį Kryžiaus kelią po Kalvarijos stotis.

Teko eiti giedant ir meldžiantis iš specialaus maldynėlio. Kryžiaus kelio pradžioje giesmes (ypač pirmųjų kursų seminaristams) dar gana nedarniai giedojome, bet labai greitai supratome pagrindines giesmių tonacijas ir jau po kelių pirmųjų stočių visi sutartinai traukėme. Garsiausiai iš visų giedojo ir nemokantiems duodavo toną nenuilstantis charizmatiškasis kanauninkas Andriejus. Taip, protarpiais pliaupiant smarkiam lietui, visi kopėme aukštyn ir leidomės žemyn į vieną kuršių piliakalnį po kito. Priekyje ėjo 3–4 klierikai, pakaitomis nešdami didžiulį (maždaug 1,5 x 3 m) kryžių.

Visas Žemaičių Kalvarijos miestelis yra išsidėstęs ant minėtų kalvų – piliakalnių. Ant vieno iš didžiausių  – Gardų – piliakalnio Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška pastatė pirmąją bažnyčią Jono Krikštytojo garbei. Nuo tada šis kalnas vadinamas Šv. Jono kalnu. Čia kan. A. Sabaliauskas priminė mums Žemaitijos Krikšto istoriją, kai tuometinius pagonis žemaičius krikštijo, suvarydami į  piliakalnio papėdėje tekantį upelį ir duodami visai grupei žmonių vieną vardą. Nuo tada šis upelis pradėtas vadinti Varduva. Prie kiekvienos Kryžiaus kelio stoties sustodavome jos apmastymui, maldai ir trumpai „istorijos pamokėlei“ apie koplyčią, jos atsiradimo istoriją ir įvairius su tuo susijusius faktus, kuriuos keliais sakiniais pakomentuodavo kanauninkas  Andriejus. Prie kai kurių Kryžiaus kelio stočių jis papasakojo apie tradiciją, kad pirmą kartą einantieji šį Kryžiaus kelią čia gulasi kryžiumi, kol yra giedama ir meldžiamasi prie šios konkrečios stoties. Nemažai klierikų (įskaitant ir šių eilučių autorių) taip ir padarė. Be abejo, visiems tai buvo nepakartojama patirtis, ypač tuo, kad priminė diakonų ir kunigų šventimų apeigų dalį, kai šventinamieji guli kniūbsti iškilmingai giedant Visų Šventųjų litaniją. Beje, šią litaniją mes taip pat giedojome grįždami į Baziliką.

Baigę Kryžiaus kelią, visi buvome pavargę, bet patenkinti ir dvasiškai pakylėti. Vėliau renovuotame senojo vienuolyno pastate, kuriame įsikūręs Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos propedeutinis kursas ir kur mes apsistojome nakvynei, mus priėmė ir savo mintimis konferencijoje pasidalino Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ. Buvome maloniai nustebinti ir jautėmės pagerbti, sužinoję, kad vyskupas atidėjo kitus savo reikalus ir skubėjo į susitikimą su mumis. Jis išsamiai papasakojo apie Švč. Mergelės Marijos stebuklingą paveikslą, jo istoriją. Šio paveikslo prototipas yra Italijoje, Neapolyje. Labiausiai jį atitinka Prancūzijos Kambre miestelio XV amžiaus vidurio ikona. Ji kadaise buvo Stačiatikių Bažnyčios atstovų padovanota vienam iš Visuotinio Konstanco susirinkimo kardinolų, o vėliau per šio kardinolo sekretorių pateko į Kambre miesto Katedrą. Prieš tai ji ilgai buvo Romoje, kur padaryta daug jos kopijų. Šis kardinolas 1415 metais Konstancoje buvo priėmęs Žemaitijos bajorų delegaciją krikšto klausimu. Matyt, todėl vėliau iš Romos į Žemaitiją atvežta viena iš šio paveikslų kopijų, ir Jokūbas Pugačevskis, Žemaičių Kalvarijos katedros namų ekonomas, pakabino ją bažnyčioje. Netrukus šis paveikslas pradėjo garsėti malonėmis. Popiežius Jonas Paulius II 1988 m. Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai suteikė mažosios Bazilikos vardą, paprašė atlikti paveikslo tyrimus. Anot vyskupo J. Borutos,  popiežių Benediktą XVI sudomino pasakojimas, kad Žemaičių Kalvarijos šventovę, ypač Didžiųjų atlaidų metu, pamėgo jaunos šeimos, kad sutuoktiniai kartu su savo vaikais eina Kryžiaus kelią, meldžiasi prie stebuklingojo paveikslo.

„Taip šių pokalbių metu išsikristalizavo šio paveikslo, šiais laikais patraukiančio jaunų šeimų širdis ir sielas, titulas. [...] Karalienė turi būti pripažinta mūsų valdove, rodančia kryptį ir būdą, kaip mes žengiame į ateitį. Marija pati savo gyvenimu mums parodė pavyzdį, kuriuo mes turime sekti“, – teigė vyskupas.

2006 m. spalio 8 d. šis Švč. Mergelės Marijos – Krikščioniškų Šeimų Karalienės – paveikslas buvo vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis, o tai reiškia, kad paveikslas yra išgarsėjęs stebuklais ir yra tarptautinio lygio šventovėje. Lietuvoje šiuo metu tokių karūnuotų paveikslų yra tik šeši. Šioje Bazilikoje dar yra viena garsiosios Turino drobulės kopija. Ją būtent šiai šventovei padovanojo Turino vyskupas 2004 m. Bazilikos vargonai labai gražūs ir seni, skaičiuojantys jau bene šimtmetį. Dar gyva graži tradicija eiti keliais aplink altorių meldžiantis ir prašant Švč. Mergelės užtarimo.

Paskui šventėme Eucharistiją, kurią celebravo pats Telšių vyskupas, vietos kanauninkai, mūsų seminarijos rektorius, vicerektorius ir dvasios tėvas. Homilijos metu vyskupas paragino mus nebijoti išbandymų ir kreipti savo žvilgsnį į patį Viešpatį Jėzų ir į šv. Joną Krikštytoją, kurio nukankinimą tą dieną minėjome. Anot Jo Ekscelencijos, niekas nebeprisimena ir nebeseka tokiais pasaulio valdovais kaip Erodas, kurio įsakymu buvo nukirsdintas Jonas Krikštytojas, o Jėzaus Kristaus pasekėjų yra daug, jie neišnyko ir praėjus 2000 metų. Po šv. Mišių visi turėjome galimybę pabendrauti prie vaišių stalo, o vėliau dar buvo galimybė pagarbinti Švč. Sakramentą.

Kitos dienos – antradienio – rytą Bazilikoje kalbėjome Rytmetinę brevijoriaus maldą. Papusryčiavę ėjome į ekskursiją po Baziliką, klausėmės kan. A. Sabaliausko pasakojimų apie šią šventovę, uždavėme įvairių klausimų, į kuriuos jis išsamiai atsakė. Ypač įdomu buvo klausytis apie sovietinės okupacijos laikotarpį, kai daug kartų bandyta uždaryti šią šventovę, nugriauti kryžiaus kelio koplyčias, sukliudyti žmonėms atvykti į atlaidus. Tačiau žemaičiai apgynė savo šventovę, vis tiek susirinkdavo į atlaidus, atbėgdavo saugoti griaunamų koplyčių, prasiverždavo pro milicijos užtvaras, kai buvo uždraustos procesijos už šventoriaus ribų. Po ekskursijos, nuoširdžiai atsisveikinę su svetingais šeimininkais, išvykome į Laukuvos parapiją.

Laukuvoje mus pasitiko klebonas kun. Virginijus Pocius. Šv. Mišių pradžioje jis trumpai papasakojo Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios ir parapijos istoriją. 1624 m. paminėta pirmoji medinė bažnyčia, pastatyta Jono Talaičio, kuris tais pačiais metais įkūrė ir parapiją. 1852–1856 m. klebono Mato Narkevičiaus iniciatyva pastatyta dabartinė Šv. Kryžiaus Atradimo mūrinė bažnyčia. Ją 1893 m. konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis.

Šv. Mišias aukojo seminarijos dvasios tėvas kun. Stasys Kazėnas. Homilijoje apie Kafarnaumo apsėstojo išgydymą jis pabrėžė, kad mūsų gyvenime yra labai svarbus Jėzaus vardas ir skatino kiekvieną paklausti savęs, ką jis mums reiškia. Po šv. Mišių klebonas pristatė jose dalyvavusius vietos bendruomenės atstovus bei Šilalės rajono merą Joną Gudauską ir Šilalės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoją Verą Macienę. Meras trumpoje kalboje padėkojo seminaristams už apsilankymą bei pasakė, kad Lietuvą šiomis dienomis gelbsti būtent jos katalikiškumas. Jis prisiminė įžymius šios parapijos žmones, kurie garsino kraštą: prelatą, profesorių, įžymųjį Šventojo Rašto vertėją Antaną Rubšį (jo, kaip ir buvusio mūsų seminarijos dėstytojo, kapo ir atvykome aplankyti į Laukuvą); prelatą Stasį Žilį; pilotą Jurgį Kairį ; etnologą, filosofijos profesorių, tautosakininką Norbertą Vėlių ir kitus kultūros veikėjus. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Vera Macienė į susirinkusiuosius prabilo žemaitiškai. Ji nuoširdžiai pasidžiaugė atvykusiais klierikais ir tuo, kad ryžomės atsiliepti į Dievo kvietimą sekti Juo.

Aplankę ir pasimeldę prie šios bažnyčios šventoriuje esančio prelato Antano Rubšio kapo, sėdome į autobusą ir išvykome namo. Važiuodami meldėmės kalbėdami Dievo Gailestingumo vainikėlį ir rožinį. Sugrįžę į Vilnių, seminarijos didžiojoje koplyčioje malda užbaigėme savo piligriminę kelionę.

Vilnius – Žemaičių Kalvarija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija