Kultūros zona

Skaitykla

Apie Sibiro vaikų „ekspediciją“

Benjaminas ŽULYS

Knygos „Sibiro vaikai. Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimai“ viršelis

Kalba vienas knygos sudarytojų Vidmantas Zavadskis

Knygos pristatyme dalyvavo ir kalbėjo tremtinė Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė (kairėje)

Trėmė vaikus ir kūdikius

Lietuvos istorija mena daug reikšmingų, garbių, liūdnų ir tragizmo paženklintų įvykių. Vienas jų – mūsų tautos žmonių tremtys į Sibiro, kitų atokių, atšiaurių SSRS vietovių lagerius. Ten tvyrojo smurtas, badas, skurdas ir, žinoma, visus tremiamuosius kamavo tėvynės ilgesys. Ne dažnam teko grįžti, o ir tų laukė sovietinių valdininkų panieka bei ignoravimas. Kai kurie, Sibire atlikę bausmę, būdami sąlyginai laisvi, vienur kitur šiek tiek užsidirbo. Bet patyrę sovietų okupuotoje Lietuvoje panieką bei neteisybę, grįžo atgal į Sibirą…

Apie sovietiniuose lageriuose dar vaikystėje patirtas savo bei artimųjų kančias, smurtą pasakojama 260 puslapių knygoje „Sibiro vaikai. Lietuvos vaikų tremtinių atsiminimai“. Ją sudarė Sibiro tremtyse užaugę Irena Kurtinaitytė ir Vidmantas Zavadskis. Ši knyga buvo pristatyta Lietuvos Seime, o neseniai – Kauno pedagogų kvalifikacijos centre. Buvusi tremtinė, Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, gausiai susirinkusiems pedagogams, moksleiviams, kitiems kauniečiams papasakojo, kad ji gimė gyvuliniame vagone, gabenusiame lietuvius į Sibirą. Augo nykumoje prie Angaros, Sibire praleido dvylika metų. Į Sibirą buvo tremiami ne vien suaugusieji – ūkininkai, valstybės tarnautojai, teisininkai, karininkai, mokytojai, bet ir vaikai, netgi kūdikiai.

Seimo narė pabrėžė, jog labai svarbu, kad šią Lietuvos istorijos dalį žinotų jaunimas. Neatsitiktinai susitikime dalyvavo nemažai moksleivių, mokytojų. Kaip tik nuo mokytojų daug priklauso, kad jaunimas žinotų tuos tragiškus mūsų valstybės įvykius.

Knygos pratarmėje, beje, išverstoje į anglų kalbą, pasakojama, kad 1940–1953 m. Lietuvoje buvo įkalinti 198 303 žmonės. Iš jų apie 20 000 žuvo kalėjimuose ir lageriuose. Vieni  mirė iš bado, nuo šalčio, nepakeliamo darbo, kiti buvo nukankinti, sušaudyti. Į įvairias Sovietų sąjungos vietoves buvo ištremta 127 000 Lietuvos gyventojų. Iš jų ištremta 55 350 iki 16 metų amžiaus vaikų. Tremtyje žuvo 28 000 žmonių, iš jų 2047 vaikai. Vien per vieną didžiausių trėmimų 1948 metais ištremta 12 270 vaikų. Tremtyje gimė 18 306 tremtinių vaikai. Žiauriausias likimas teko Lietuvos žmonėms, tarp jų ir vaikams, ištremtiems 1941-aisiais. Naktį iš birželio 13-sios į 14-ąją ir dar tris paras okupantai siautėjo visoje Lietuvoje. Jie veržėsi į gyventojų namus, daužė duris, traukė iš lovyčių kūdikius ir vaikus. Niekuo nekaltus žmones, nesuprantančius, kas dedasi, ištiktus šoko, varė iš namų ir sodino į „gruzovikus“ ar vežimus. Vežė į geležinkelio stotis, o ten, apsupti ginkluotų kareivių, stovėjo gyvulinių vagonų ešelonai. Į juos žmones sugrūdo beveik be maisto ir drabužių atsargų. Naujojoje Vilnioje suaugę vyrai atskirti nuo šeimų. Juos susodino į atskirus ešelonus ir išvežė į gulago lagerius. Vaikai, moterys, seneliai buvo nuvežti į Altajaus kraštą, kitas Sovietų sąjungos vietoves. 1941 m. ištremta apie 5000 vaikų. 1942 metų vasarą per Sibiro platybes Lenos upe pasroviui plaukė garlaivių traukiamos baržos, pilnos vaikų, kūdikių – daugiau kaip 1000 kūdikių ir iki 16 metų amžiaus vaikų drauge su suaugusiais buvo nuplukdyti toli už Šiaurės poliarinio rato, prie Arkties vandenyno, prie Laptevų jūros. Vienus jų išlaipino ant Lenos deltoje esančių ledo salų ir iškyšulių, kitus – prie Janos upės. Žmonės buvo palikti beveik negyvenamose, žmogui egzistuoti netinkamose vietovėse…

Knygoje pabrėžiama, kad tokia „ekspedicija“ neturi analogo visoje pasaulinėje Šiaurės įsisavinimo praktikoje. Be to, buvo paskleisti gandai, kad žmonės vežami pas sąjungininkus… į Ameriką. Ir pasklido Lietuvos vaikai po visą vargstančią Sovietų imperiją. Alkani, apskurę, utėlėti ir sergantys, jie dirbo medienos kombinatuose, grūdų džiovyklose, kolchozų laukuose kankinami nuolatinio alkio, kojoms ir stuburui linkstant po sunkių darbų našta, negyjant žaizdoms. Tad ir knyga „Sibiro vaikai“ – pasakojimas apie tai, kaip Sovietų sąjunga, okupavusi Lietuvą, išnaudojo ir žalojo vaikus.

Pirmoje knygos dalyje „Alkani ir pažeminti“ – atsiminimai vaikų, ištremtų 1941–1951 metais į įvairias Sovietų sąjungos vietoves. Antroje dalyje – „Vaikai ant ledo“ – atsiminimai vaikų, ištremtų už Šiaurės poliarinio rato prie Laptevų jūros.

Knygos sudarytojas, buvęs tremtinys V. Zavadskis susitikime sakė, kad šis leidinys – tarsi ištisa tremtinių chrestomatija. Tiražas – 1500 egzempliorių, iš jų 1200 išdalyta mokykloms, kad jaunimas žinotų savo tautos istoriją.  Kadangi paklausa yra žymiai didesnė, rengiamas antros laidos tiražas. Knyga verčiama į anglų kalbą, kad plačioji pasaulio visuomenė irgi žinotų apie lietuvių tautos kančias. Pats V. Zavadskis, keturmetis, su motina, mokytoja Eugenija, broliais Jorūniu ir Arvydu 1949 m. kovo 25 d. iš Mažeikių apskrities Viekšnių kaimo buvo ištremtas į Sibirą. Ištremti ir močiutė ūkininkė Magdalena Juodeikienė bei pusbrolis Jonas Zavadskis. Tėvas, mokytojas, buvęs šaulys Jonas Zavadskis, jau nuo 1945 m. buvo įkalintas Vorkutos lageryje.

Knygoje Vidmantas pasakoja apie savo gyvenimą Sibire. „1958 m. daugeliui tremtinių buvo leista grįžti į Lietuvą, bet mūsų šeima tokį leidimą gavo tik 1965 metais. Tėvas 1959 m. parvažiavo į Lietuvą ir bandė įsikurti, bet nesėkmingai, nes Lietuvoje buvome nepageidaujami, ir jam teko grįžti į Sibirą“, – rašo V. Zavadskis. „Labai gailiuosi, kad nė vienas iš mano tėvų nesulaukė Atgimimo ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“.

Savo vaikystės prisiminimais dalijosi ir knygos sudarytoja Irena Kurtinaitytė. Ji, vienuolikmetė su tėvu ūkininku, turėjusiu 38 ha žemės, ir teta mokytoja Marija Kurtinaityte buvo ištremta į Sibirą.

Arimantas Dumčius vos vienerių metukų, su motina Konstancija ir aukle Marija Liutkute, 1941 m. buvo ištremtas į Altajaus kraštą. Tėvas, Kauno savivaldybės miesto ugniagesių komandos viršininkas, buvo atskirtas nuo šeimos  ir 1942 m. žuvo Archangelsko srities Puksaozero lageryje. Arimantas 1947 m. su motina nelegaliai grįžo į Lietuvą. Šiandien jis – profesorius, širdies chirurgas, LR Seimo narys. Knygoje jis taip pat dalijasi prisiminimais.  

Būdamas devynerių, su seneliais ir tetos šeima į Krasnojarsko kraštą Igarkos lagerį buvo ištremta Nijolė Ambrazaitytė. Vėliau atsidūrė Maklakove. Dabar ji  ypač žinoma kaip viena žymiausių Lietuvos dainininkių, Lietuvos operos ir baleto teatro solisčių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė. Knygoje – taip pat jos prisiminimai apie tremtį.

O štai ką knygoje „Sibiro vaikai“ rašo buvusi tremtinė Dalia Grinkevičiūtė, kuri keturiolikmetė kalėjo Altajaus krašte ir Lenos deltoje esančioje Trofimovsko saloje: „Abromaičio ir Tamulevičiaus brigada veža lavonus į kalnelį. Be paliovos jie kursuoja tarp barakų ir kalnelio, susidėję ant rogių krūvą lavonų. Dauguma nuogi, kiti susukti į paklodes. Kalnelyje jų niekas nespėja laidoti. Jie guli suversti į krūvas, sušalę kaip malkos. Baltosios lapės, neturėdamos maisto, pamažu graužia juos. Tamulevičius įeina į baraką paimti jos. Šalia guli jos sūnus. Jis serga, be to, gulėdamas nušalo kojų pirštus, pradeda gangrenuoti. Utėlės šliaužia per jos veidą, krūtinę ar bėga ant sūnaus ir kaimyno dešinės.“ Kitoje vietoje: „Mirtis kartu su badu ir šiltine,  utėlėmis, skorbutu, šalčiu įsisuko į mūsų klaikius barakus. Ligoninė, kuri yra kaimyniniame barake, perpildyta. Bet tai greičiau lavoninė: ant nuogų snieguotų lentų guli sergantieji ir merdintieji. Dauguma kliedi. Ketvirta para, kai ligoninėj nėr jokio maisto, vaistų, vandens, net malkų pagalio. Lavonai guli tarp sergančiųjų… Verksmas susilieja su pūgos ūžesiu, ligonių kriokimu ir gargaliavimu“…Panašių kraupių įspūdžių knygoje yra ir daugiau.

 Susitikime Kauno pedagogų kvalifikacijos centre Seimo narė V. Margevičienė kalbėjo, kad dėl sovietinių trėmimų, kitų lietuvių tautos kančių kalti ne vien atskiri asmenys, o visa sovietinė sistema, kuriai vadovavo komunistų partija su KGB struktūra priekyje.

Knygoje įdėti Lietuvos gyventojų tremties ir kalinimo vietų Sovietų sąjungoje žemėlapiai.    

Zenono ŠIAUČIULIO nuotraukos

© 2011 „XXI amžius“