Pirmasis puslapis
Atmintis
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Išskirtinė Kalnujų vieta

Asta Kriščiokaitienė

Kalnujų Šv. Viktoro bažnyčios griuvėsiai

Kalnujų (Palendrių) piliakalnis

„Motina padavė škaplierius sakydama: „Neužmiršk Dievo“... Aš žinojau: tai buvo Kalnujų bažnyčios Dievas, geriausiai  ir teisingiausiai išklausantis Paserbentį.  Užmiršti Dievą – užmiršti namus, nes kitur jisai kitas... Tie škaplieriai ilgai buvo slapstomi užanty, kaip namų ir tėvų atminimas, kaip šventas ryšys su žeme...“, – rašė poetas kraštietis Marcelijus Martinaitis.

Peržvelgus Kalnujų (Raseinių r.) istoriją, kurioje būta visko – maras, karai, savaip sutvarkę žmonių likimus, – supranti, kad senoji Kalnujų  bažnyčia, o vėliau tik vaizdingi griuvėsiai (veikianti bažnyčia yra kitame pastate), visais laikais buvo išskirtinė vieta. Čia sugrįžusiems, kaip minėjo poetas, – tai namų ir tėvų atminimas ir šventas ryšys su gimtąja žeme. Tuo labiau, kai greta šventorius, kur amžino poilsio atgulė daugelio gyventojų artimieji.

1815–1818 metais kaimo šiauriniame pakraštyje vietinis dvarininkas,  Gondingos  tijūnas  Viktoras Jarudas ir jo žmona Agnieška Radzevičiūtė Jarudienė, remiami svetur gyvenančios V. Jarudo sesers,  pastatė akmeninę Šv. Viktoro bažnyčią, kuri ilgiems metams tapo kaimo simboliu, menančiu begalę džiugių ir liūdnų akimirkų. Deja, praūžus Antrajam pasauliniam karui, ji sugriauta. Gavus Europos Sąjungos (ES) ir Raseinių r. savivaldybės paramą, buvo vykdomas projektas „Kalnujų civilinių kapinių infrastruktūros sutvarkymas“, kurio metu restauruoti ir  bažnyčios griuvėsiai. Atsinaujinę, vaizdingai apšviesti vakare, matomi kuriuo keliu beatvažiuotum – nuo Vengerskų, Girkalnio, Jurbarko ar Raseinių pusės, savo papėdėje glaudžiantys informacinį stendą, kiek toliau – baltą, kuklią dabartinę bažnyčią, tikimės, bus įdomūs  ne tik kraštiečiui, bet ir kiekvienam, neabejingam Lietuvos kultūros, istorijos paveldui.

Ne mažesnio dėmesio vertas ir Kalnujų (Palendrių) piliakalnis. Manoma, kad tai gynybos liekanos iš XIX–XI amžių.  Abiejų pasaulinių karų metais čia buvo ir stebėjimo punktai, ir slėptuvės, krito šimtamečiai ąžuolai, liko bombų duobės. Pastaruoju metu – tai gražiai tvarkomas, ąžuolų vainikais iš tolo mojantis gamtos prieglobstis, atveriantis vaizdingą panoramą į Raseinių pusę. Piliakalnis tapo mėgstama kultūrinių renginių vieta.  Džiugu, kad juose dalyvauja ne tik Kalnujų seniūnijos, bet ir iš svetur atvykę žmonės. Kviečiame nepravažiuoti Jurbarko keliu ir aplankyti gražiausius šio krašto kampelius.

„Grįždamas namo visada pastovėdavau ant Piliakalnio, lyg ir pasitikrindamas, ko dar nesuvokiau, nesupratau, nepadariau, gerai nežinodamas ko, tik nujausdamas... Nežinau, ką reiškia tokios vietos, iš kur imasi jų galia? Ar užtenka tik vaikystės, ar yra dar ir kitokie ryšiai?“ – rašė M. Martinaitis.

Raseinių rajonas

© 2011 „XXI amžius“