2011 m. lapkričio 11 d.
Nr. 81
(1961)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Lietuvoje sudarytos nepalankios sąlygos žurnalistiniams tyrimams

Mūsų valdžia apkraudama mokesčiais visus leidėjus sąmoningai juos stumia į svetimųjų įtakų verpetą

Gintaras Visockas

Paskutinioji LRT diskusijų laida „Tarp Rytų ir Vakarų“, kurią vedė Rimgaudas Geleževičius, buvo išskirtinai įdomi ir prasminga. Laidoje ginčytasi, ar lietuviškosios masinės informacijos priemonės gali elgtis būtent taip, kaip pasielgė parlamentaro Sauliaus Stomos atveju. Beveik valandą televizijoje svarstyta, ar Lietuvos žurnalistai turi moralinę ir juridinę teisę slapta įrašinėti privačius mūsų politikų pokalbius. Samprotauta ir apie tai, kokių interesų vedini žurnalistai slapta filmavo privatų dviprasmiškų užuominų kupiną Seimo nario S. Stomos pokalbį su žaliaake Rūta.

Minėtoji LRT laida naudinga dėl kelių priežasčių. Pirma, joje dalyvavo tikrai žiniasklaidos reikalus išmanantys pašnekovai – Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoja, buvusi ilgametė Žurnalistikos instituto dėstytoja Audronė Nugaraitė, balsas.lt vyriausiasis redaktorius Arūnas Brazauskas bei delfi.lt apžvalgininkas Vladimiras Laučius.

Antra, laidos „Tarp Rytų ir Vakarų“ svečiai neapsiribojo vien su parlamentaru S. Stoma susijusiu skandalu. Į Lietuvos žiniasklaidos šiokiadienius bandyta pažvelgti iš visų pusių. Vertinta ir sudėtinga ekonominė padėtis, ir ne visuomet padorūs žiūrovų bei skaitytojų troškimai, ir šlubuojanti teisinė sistema, ir keistos, dviprasmiškos valdžios nuostatos.

Tačiau komentarą norėtųsi pradėti ne nuo to, kas gražu ir pagirtina. Pirmiausia norėčiau pasidalinti nuomone, ko dažnai pasigendu šiandieninėse diskusijose apie lietuviškosios žiniasklaidos misiją, pareigas bei teises. Į akis labiausia krenta aplinkybė, jog į minėto pobūdžio laidas sąmoningai ar nesąmoningai kviečiami išskirtinai tie ekspertai, kurie neturi savo nuosavų žiniasklaidos priemonių. Kitaip tariant, apie žiniasklaidos trūkumus lietuviškoje viešojoje erdvėje dažnai kalba tik tie, kurie nėra buvę arba trumpai tėra buvę tikraisiais žiniasklaidos priemonių savininkais. Išskirtinis tokių diskutuotojų bruožas – jiems asmeniškai niekada nėra tekę tuo pačiu metu išgyventi ir dėl leidinio turinio kokybės, ir dėl leidinio finansų, ir dėl aukštų moralės kriterijų. Taigi tokie pašnekovai savo kailiu nepatyrė, kaip nūnai keblu, ir sunku išsilaikyti pačių margiausių leidinių perpildytoje mažytėje lietuviškoje rinkoje.

Tiesa, negalėčiau tvirtinti, jog minėtų laidų dalyviai į žiniasklaidos skaudulius nepajėgia pažvelgti „giliai iš vidaus“. Ir vis dėlto kai kurių akcentų trūksta. Čia galėčiau papriekaištauti taip pat ir Vidmanto Valiušaičio laidoms, transliuojamoms per „Žinių radiją“. Šiandien visi, kas tik netingi, linkę „koneveikti“ Lietuvos žurnalistus, esą jie ir „šiokie, ir tokie“. Žurnalistų „koneveikimas“ tapo vos ne gerų manierų pavyzdžiu. Suprask, padorioje kompanijoje tiesiog būtina pabarti „visuomenės, tautos reikalais nesirūpinančius žurnaliūgas“.

Tokiems „išminčiams“ visuomet knieti atkirsti: jei nepatinka šiandieniniai laikraščiai ir internetiniai portalai, televizijos ar radijo laidos, pats įkurk padorų, sąžiningą, verslo ir politikų užgaidoms nepaklūstantį, vien visuomenės interesais gyvenantį įtakingą leidinį. Štai tada pradėsi geriau suvokti, „su kuo valgoma druska“. Arba tiesiog po kelių mėnesių gėdingai bankrutuosi.

Sutinku, nesiginčiju: lietuviškoji žiniasklaida – ne be trūkumų. Tačiau kodėl beveik niekas neklausia, o gal dabartinėmis sąlygomis lietuviškoji žiniasklaida ir negali būti gražesnė, padoresnė, solidesnė? Gal, užuot priekaištavus už esą visuomet tendencingai parenkamus faktus, visuomenė žurnalistams turėtų dėkoti? Bent už tai, kad šie net ir dabartinėmis sąlygomis, prispausti įvairiausių mokesčių bei teisinių suvaržymų, sugeba išsilaikyti finansiškai, išsaugoti minimalius padorumo, sąžiningumo kriterijus ir dar atlikti vieną kitą žurnalistinį tyrimą?

Savo internetiniame tinklaraštyje LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius neseniai užsiminė, jog paskutiniosios Lietuvos valdžios žurnalistinio darbo jau nebetraktuoja net kaip kūrybinės veiklos. Rašydama įstatymus valdžia taip juos supainiojo, sujaukė, jog žurnalistiką prilygino degtindarių ar dešrų gamintojų verslui. Mūsų valdžia nusprendė, esą žurnalistai viso labo tėra amatininkai, beje, nemėgstami, ujami amatininkai, nes būtent šios rūšies amatininkai mūsų parlamentarų apkrauti neproporcingai dideliais mokesčiais. O paskui, nutaisę naivią veido išraišką, stebimės, kodėl vis dažnesni „žiniasklaidos parsidavimo ar korupcijos atvejai“, tarsi nežinotume tikrojo atsakymo.

Ypač įsiminė vieši Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko Arvydo Anušausko perpsėjimai, jog kai kurioms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms įtaką galbūt daro užsienio valstybės. Manau, tokių įtakų tikrai esama. Tačiau ši problema egzistuoja dar ir dėl to, kad Lietuvos valstybė, įskaitant ir Seimo NSGK, nesirūpina savos lietuviškos žiniasklaidos išgyvenimo sąlygomis. Beje, šis priekaištas Lietuvos valdžiai yra tikrai per daug švelnus. Iš tikrųjų reikėtų sakyti, jog Lietuvos valdžia, visus leidėjus apkraudama didžiausiais visoje Europoje mokesčiais, sąmoningai juos stumia į svetimųjų įtakų verpetą.

Nenoriu leistis į didelius finansinius skaičiavimus, nes konkrečiais skaičiais perkrauti tekstai dažnai kelia nuobodulį. Šia proga galėčiau prisiminti LŽS vadovo D. Radzevičiaus viešai pareikštą nuomonę, jog kirpėjai nūnai į Lietuvos biudžetą privalo atseikėti mokesčių žymiai mažiau nei leidėjai ir žurnalistai. Šis palyginimas yra iškalbingas. Juk gilaus, įtaigiai surašyto žurnalistinio tyrimo parengimas – kur kas sudėtingesnis ir svarbesnis užsiėmimas nei profesionalus aikštingos, reiklios moters apkirpimas. Tik visiškam beraščiui gali atrodyti, jog žurnalistinis tyrimas – vieni niekai. Tačiau konservatorių-krikščionių demokratų lyderio Andriaus Kubiliaus sukonstruota mokesčių sistema akivaizdžiai byloja, jog kirpėjos darbas Lietuvoje šiandien labiau gerbtinas, toleruotinas ir remtinas nei žurnalistiniai tyrimai.  

Taigi stebėdamas minėtą R. Geleževičiaus laidą mintyse svarsčiau, kodėl pasiginčyti tą pirmadienį nebuvo pakviesta, pavyzdžiui, kadaise „Vilniaus balsą“ ir „Dienovidį“ leidusi žurnalistė, publicistė Aldona Žemaitytė. Man būtų labai įdomu išgirsti, kodėl šiuos visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio leidinius jai vis dėlto teko uždaryti. Kadaise su A. Žemaityte plušėjau „Literatūroje ir mene“, be to, trumpai dirbau ir jos vadovaujamuose „Vilniaus balse“ bei „Dienovidyje“. Tikriausiai nepasirodysiu labai įžūlus, jei nurodysiu savąją versiją, kodėl bankrutavo ir apskrities remtas „Vilniaus balsas“, ir nuolat dosniai Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo maitintas „Dienovidis“. Visuomeninio, kultūrinio, pažintinio pobūdžio leidiniams, neieškantiems sensacijų ir nesivaikantiems pramogų, išsilaikyti ypač sunku. Be solidžios, rimtos finansinės valstybės paramos išgyventi tiesiog neįmanoma. Skaitytojų rinka Lietuvoje – maža, konkurencija – milžiniška. Privačius mecenatus ir rėmėjus ant pirštų suskaičiuosi. Dauguma potencialių skaitytojų tik dedasi dvasingumo išsiilgę. Garsiai reikalaudami grožio ir gėrio jie slapta orientuojasi į blevyzgoti nevengiančią spaudą.

Klausydamasis pirmadieninės R. Geleževičiaus laidos svarsčiau, kodėl nebuvo pakviestas, sakykim „XXI amžiaus“ redaktorius Edvardas Šiugžda. Nepaisydamas net prieš trejetą metų premjero A. Kubiliaus Vyriausybės suduotų smūgių „žemiau juostos“, laikraštis vis dar pasiekia savąjį skaitytoją. Minėtoje R. Geleževičiaus laidoje „XXI amžiaus“ redaktorius būtų galėjęs konkrečiau papasakoti, su kokiomis „Augijo arklidėmis“ tenka susidurti pigių sensacijų ir pramogų nesivaikančiam leidiniui. Jis savo kailiu patyrė, kokių titaniškų pastangų reikalauja laikraščio leidyba. Tiksliau tariant, jis puikiai žino, ką reiškia vienu metu sukti galvą ir dėl leidinio biudžeto, ir dėl leidinio įdomumo, ir dėl kalbos taisyklingumo.

Minėtai R. Geleževičiaus laidai šių akcentų kaip tik trūko. Mielieji kritikai, pateikite konkretų receptą, kaip derėtų išgyventi aukščiausiais moralės ir garbingumo kriterijais besivadovaujančiai spaudai konkrečiomis lietuviškomis sąlygomis, ir dauguma leidėjų, manau, būtinai pasinaudos  racionaliais patarimais. Bet tokio recepto nuolat žiniasklaidai priekaištaujantys politikai, teisininkai, skaitytojai neturi. Kai kurie į laidą tądien skambinusieji, matyt, vis dar naiviai mano, kad Lietuvos žiniasklaida išlaikoma iš Lietuvos biudžeto kaip gūdžiais sovietiniais laikais buvo išlaikoma „Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“ ar „Komunistas“.

Atvirai kalbant, nuoširdžiai glumino ir kai kurių į laidą skambinusiųjų laidos žiūrovų primityvūs klausimai, kodėl begėdžiai žurnalistai, tik pamanyk, pasirinko vieno S. Stomos atvejį ir neparengė mažiausiai dar 40 interviu su labai panašiai besielgiančiais politikais. Žinoma, aplinkybė, jog į žurnalistinės provokacijos žabangas meilės tema pakliuvo vienui vienas S. Stoma, – įtartina. Galbūt vienintelis šios provokacijos tikslas – sukompromituoti minėtą politiką prieš būsimus Seimo rinkimus ir taip padėti kitam politikui, ketinančiam balotiruotis toje pačioje Kauno miesto ar Kauno rajono apygardoje? O gal čia – kerštas už kai kurias principingai S. Stomos atliktas pilietines, visuomenines akcijas, principingus savaitinius komentarus, pasitraukimą iš Tautos prisikėlimo partijos gretų? Įtartina ir tai, kad tuoj po šio skandalo viešojoje erdvėje pasigirdo svarstymų, jog į žurnalistines žaliaakės merginos pinkles pateko ir daugiau parlamentarų, bet televizijos „į viešumą paleido“ tik S. Stomos atvejį. Jei tai – tiesa, vadinasi, provokuojantis žurnalistinis tyrimas labiau panašus į sumaniai surengtą politinių konkurentų provokaciją. Tačiau būtent 40 žurnalistinių tyrimų ištroškę Lietuvos piliečiai kažkodėl nenori suvokti, jog 40 slaptų pokalbių su Seimo nariais parengimas prodiuserių kompanijoms 40 kartų brangiau ir kainuotų. Sakykim, už tą slapta nufilmuotą interviu su parlamentaru S. Stoma žaliaakei gražuolei suderėta mokėti vieno tūkstančio litų honorarą. Jei žaliaakei Rūtai tektų slapta derėtis su 40 seimūnų, vadinasi, jos uždarbis užaugtų iki 40 tūkstančių litų. Iš kur, mielieji, paimti tuos tūkstančius? Galų gale jei pasiruošimas slapto pobūdžio pokalbiui su S. Stoma ir pokalbio įgyvendinimas surijo mažiausiai keletą darbo valandų, tai pasiruošimai pokalbiams su keturiasdešimčia parlamentarų ir tų pokalbių įrašymas būtų atėmę 40 kartų daugiau laiko ir jėgų. Nejaugi sunku suvokti, kad tokio dydžio tyrimą atlikti gali sau leisti tik itin finansiškai galinga televizija ar laikraštis?

Be to, labai abejotina, ar 40 pagal tą pačią „meilės temą“ parengtų interviu žiniasklaidos priemonėms atsipirktų. Vienas interviu – greičiausiai pelningas. Trys interviu – galbūt irgi pelningi. Bet 40 pasakojimų, kaip parlamentarai renkasi sau padėjėjus ir patarėjus, – ko gero, būtų nuostolingi. Neatsirastų užtektinai žiūrovų, kurie būtų linkę peržiūrėti visus 40 interviu. Nejaugi mūsų visuomenė nepajėgi suvokti net šių, regis, akivaizdžiausių, elementariausių žurnalistinių subtilybių?

Beje, Lietuva – ta šalis, kurioje sudarytos itin nepalankios sąlygos rimtiems žurnalistiniams tyrimams. Atkreipkite dėmesį, kokiems žurnalistiniams projektams mūsų valstybė, įskaitant ministerijas, skiria lėšų. Ogi tik tiems, kurių pagalba būtų galima „pasidžiaugti sėkmingai nuveiktais darbais“. Bet ar matėte bent vieną lietuvišką valstybinę įstaigą, kuri būtų įkūrusi solidžią piniginę premiją tiems žurnalistams, kurie atskleidė trūkumus ir negeroves? Tokio atvejo bent jau šių eilučių autorius negirdėjo.

Demokratinė, spaudos laisvę gerbianti valstybė turėtų eiti būtent sudėtingesniu, principingesniu keliu. Štai iš Karo akademijos dėl tiksliai nežinomų priežasčių pabėgo ar dezertyravo keletas kariūnų. Koks pirmasis turėtų būti KAM ministrės Rasos Juknevičienės žingsnis? Atvirumas. Pabandykime fantazuoti: Lietuvos karinių struktūrų vadovė viešai pareiškia įsteigianti 10 tūkstančių litų premiją tiems žurnalistams, kurie padės išaiškinti tikrąsias šio skandalo priežastis. Tai būtų realus, konkretus KAM ministrės indėlis ginant viešąjį interesą, spaudos laisvę ir stiprinant lietuviškus žurnalistinius tyrimus.

Bandykime įsivaizduoti, jog panašiai pasielgia ir Generalinis prokuroras, ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, ir Seimo NSGK vadovas, įkurdami specialius premijų fondus žurnalistams, nebijantiems ieškoti korumpuotų teisėjų, aplaidžiai pareigas atliekančių prokurorų ar svetimoms užsienio šalių žvalgyboms parsidavusių valdininkų. Būtų labai prasminga ir sveikintina. Tačiau tokią situaciją Lietuvoje sunku įsivaizduoti.

Kur kas paprasčiau įsivaizduoti priešingą variantą, kai sudėtingus klausimus narpliojantiems žiniasklaidos atstovams trukdoma ir kenkiama. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybinės institucijos šiandien ne tiek skatina žurnalistus imtis visuomeninį interesą turinčių žurnalistinių tyrimų, kiek juos kryptingai, demonstratyviai, įžūliai persekioja. Vis daugiau demokratinių pasaulio šalių atsisako įstatymo, pagal kurį būtų galima žurnalistus persekioti už paskelbtą žodį baudžiamąja tvarka. Kitaip tariant, net ir akivaizdžiai meluojančio žurnalisto demokratinėse valstybėse stengiamasi „neprilyginti kriminaliniams nusikaltėliams“. Lietuva tokio įstatymo atsisakyti neketina. Ne tik neketina, bet ir intensyviai ieško naujų, subtilių žurnalistų persekiojimo būdų. Galvoje turiu kad ir Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo teisėją Valerijų Paškevičių, kuris sukūrė labai pavojingą precedentą. Šių eilučių autorių baudžiamąja tvarka jis nubaudė ne už tai, kas buvo konkrečiai parašyta, o už tai, ką „galėjo pamanyti statistinis Lietuvos skaitytojas“.  Todėl ir klausiu, kokį rimtą žurnalistinį tyrimą galima atlikti šiandien Lietuvoje, jei esi baudžiamas net ne už konkretų ištartą ar parašytą žodį, o už tai, ką gali pamanyti konkrečiai neįvardinti anoniminiai skaitytojai. Taigi sakau, kad Lietuva – šalis, kurioje sudarytos itin nepalankios sąlygos rimtiems žurnalistiniams tyrimams atlikti. Liūdniausia, kad vis dar neprabylama apie tikrąsias priežastis, kodėl Lietuvoje tiek mažai rimtų žurnalistinių tyrimų. Dažniausiai pasitenkinama viešomis diskusijomis, kad dėl apverktinos padėties kalčiausi... patys žurnalistai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija