2011 m. lapkričio 16 d.
Nr. 82
(1962)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kažkas turi pradėti

Aleksandras JAKUBONIS

Atgavus Nepriklausomybę atrodė, kad valstybės tvarkymas ir stiprinimas vyks savaime. Taip neatsitiko – jau pirmaisiais metais tautos Atgimimo sąjūdžio veikėjai pastebėjo negeroves valstybės turto privatizacijoje, nuosavybės atstatyme, pastebėjo masinį valdininkų kyšininkavimą ir dar masiškesnį valstybės bei piliečių turto savinimąsi. Bet pastebėjusiųjų padejavimai grobuonims nieko nereiškė. Akiplėšiškus neteisybių faktus dabar daug kas atskleidžia, tačiau teisingumo neįgalumas Lietuvoje ir toliau lieka toks pats. Korupcijos akivaizdoje netyli net ir Prezidentūra. Bet tai žodžiai, vien žodžiai. O tarp dešiniųjų jau ir žodžių beveik nebėra, juk dabar prie vairo – dešiniųjų vyriausybė… Dešiniųjų vadai 20 metų gyvena apsvaigę po palyginti lengvos pergalės, kurią pasiekė dainuojanti revoliucija, tad jiems, turbūt, atrodo, kad užtenka ir toliau dainuoti, pavyzdžiui, dainelę apie didžias reformas, ir visos bėdos išsispręsiančios savaime.

Kažkas turi pradėti perėjimą nuo dainelių, nuo žodžių prie veiksmų. „Gelbėtojiškos“ partijos šito tikrai nepadarys. Nepradės šalies tvarkymo ir politiniai rėksniai, kurių vienas kitas yra Seime ir provincijos savivaldybėse. Marijampolės savivaldybės posėdžiuose, pavyzdžiui, jau keliasdešimt metų stūgauja toks raudonžandis pusgalvis. Atrodytų, kad triukšmingi rėksniai ryžtingai stoja prieš blogybes, už tautos reikalus, už piliečių teisių atstatymą. Iš tikrųjų jie sąmoningai ar nesąmoningai kovoja už tam tikrus tamsius reikalus.

Konservatorių-krikščionių demokratų partija galėtų (ir privalo!) mesti iššūkį korupcijai. Deja, iš konservatorių tik vienišas ponas E. Masiulis donkichotiškai bando Vilniuje pastoti korupcijai kelius. Kai kurie konservatorių veikėjai, spėju, laikosi nuomonės, kad korupcija –  nedideli debesėliai, visiškai neužtemdantys mūsų šviesios padangės, nors su tais debesėliais nuplaukia valstybės milijardai. Nematyti požymių, kad dabartinis Premjeras kreiptų didelį dėmesį į nereikšmingus debesėlius. Premjeras apsuptas patarėjų, kurie jo ausų nekvaršina kalbomis apie debesėlius…

Dabartinės vyriausybės veikla puikiai parodo, kaip posovietinė santvarka įsiurbia, suvirškina ir priverčia žaisti pagal jos taisykles tas jėgas, kurios privalėtų būti šios sistemos priešingybė. Konservatorių partija visas jėgas išeikvoja rinkiminėms kampanijoms, o išrinktieji jų atstovai pradingsta bendroje baloje ir kuo nors reikšmingesnės jų veiklos aš, pavyzdžiui, niekaip neįžiūriu. Nieko gero nenuveikiantys žmonės būna labai geros nuomonės apie save, todėl jie savo pasipiktinimą nukreipia ne prieš kenkėjus, bet prieš asmenis, nurodančius jų neveiklumą. Išoriniai ir vidiniai Lietuvos kenkėjai dėl visokių bėdų šalyje bando kaltinti Lietuvos valstybingumą ir lietuviškumą ir toliau niokoja valstybę, naudodamiesi tuo, kad joje dar nėra tvirto valstybingumo ir patriotizmo. Dabartinė Lietuvos valdžia bando įsiteikti tokioms jėgoms, kurioms įsiteikti neįmanoma, kurioms tereikia, kad Lietuvoje nebūtų jokios lietuviškos valdžios. Kaip man atrodo, dabartinė vyriausybė bando remtis dviem gyventojų grupėmis: valdininkija, kuri per 20 metų išsaugojo savo sovietiškumą, ir stambiaisiais verslininkais, kurių ne vieno šaknys – irgi sovietinėje santvarkoje. O štai vidurinioji gyventojų klasė, kuri yra tikrasis valstybės stuburas, valstybės tvirtumo pagrindas, ir toliau nyksta, per 20 metų taip ir negavusi rimtesnės paramos.

Susitaikėliškumas su korupcine netvarka ir savivale atsieina nepaprastai brangiai – išgrobiami ne tik tautos ištekliai, bet naikinama ir pati tauta. Kiek dabar netenkama žmonių, tiek šalis neprarado per baisiausius karų ir priespaudos metus. Kenkę jai įsitaisiusieji valdžios įstaigose ir toliau tęsia plėšikišką darbą. Kas iš to, jei vienas kitas iš daugybės grobikų perduodamas įvertinti teisėsaugai – nepavojingai teisėsaugos pakutenti, jie apsigaubia persekiojamų kankinių įvaizdžiu ir dar sėkmingiau tęsia Lietuvos naikinimo darbą.

Dešiniųjų vadovams, tikriausiai, atrodo, kad svarbiausios sritys valstybės valdyme: užsienio politika, gynyba ir finansai. Švietimą jie, matyt, laiko antraeiliu ir net trečiaeiliu dalyku, palikdami vadovėlius ruošti ir švietimo programas nustatinėti „depolitizuotojams“, tai yra, patriotinio jaunimo auklėjimo priešininkams. Švietimas yra kertinis akmuo valstybės pastatui. Švietimas įskiepija pagarbą teisybei ir teisingumui, meilę Tėvynei. Pavyzdžiui, didžiulę emigraciją iš Lietuvos skatina ne tik nedarbas bei teisingumo nebuvimas šalyje, bet ir jausmų tėvynei stoka. Todėl kai kam tėvynė ten, kur sotesnis gyvenimas. Švietimas yra ir šalies gynybos pagrindas. Galingiausi ginklai tampa beverčiai, jei kareiviams trūksta patriotizmo. Šalies gynybinio pajėgumo neįmanoma padidinti vien metant tam didžiules lėšas. Kas iš to, jei korumpuoti, piktavaliai ir neišmanėliai valdininkai išleistų tas lėšas ne patiems geriausiems ginklams, o prisipirktų begalę pasenusių, netinkamų ginklų, iššvaistytų biudžetą metalo laužui arba dešimteriopai permokėtų kareivinių remonto išlaidas, kaip dabar nutinka Lietuvoj vykdant valstybines statybas, remontus ir pirkimus.

Valdžios vyrai, be abejo, nesutiks su mano išdėstytomis mintimis. Kieno tiesa, įrodo tikrovė Lietuvoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija