2011 m. lapkričio 18 d.
Nr. 83
(1963)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Kunigo elgesys ir tikinčiųjų atsakomybė

Vysk. Romualdas Krikščiūnas
Ričardo Šaknio nuotrauka

Lapkričio 9-ąją, Katalikų Bažnyčios šventės dieną, kurią minimas Laterano Bazilikos pašventinimas, Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvo aukojamos šv. Mišios, minint pirmąsias Panevėžio vyskupo Romualdo Krikščiūno mirties metines. Šv. Mišių aukai vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, drauge meldėsi daugiau nei keturiasdešimt kunigų. Įžangos žodyje vysk. J. Kauneckas priminė, jog vyskupas Romualdas valdė Panevėžio vyskupiją dešimt metų. Dabar palaidotas Kaune, prie Mažosios Prisikėlimo bažnyčios. Ganytojas kvietė maldose prisiminti ir buvusį Panevėžio vyskupijos apaštalinį administratorių arkivyskupą Julijoną Steponavičių, kuriam lapkritį sukanka 100 metų, mirusius kanauninkus, tarp jų – prel. Leopoldą Pratkelį, prel. Kazimierą Dulksnį. Pamokslą pasakė Tauragnų klebonas g. kan. Bronius Šlapelis, pas kurį dažnai svečiuodavosi vysk. R. Krikščiūnas. Pateikiame šio pamokslo ištrauką.

Kan. Bronius ŠLAPELIS

Okupuotoje Lietuvoje vieniems žmonėms siekti šventumo padėjo žiauri priespauda, kitiems – labai trukdė kelis dešimtmečius vykusi KGB kova prieš vadinamuosius liaudies priešus. Pagal valdiškus ateistus tokiais priešais buvo visi aktyvūs tikintieji, ypač vyskupai, kunigai ir vienuolės.

Prisimename, jog per visą sovietmetį valdiškieji ateistai savo diskriminaciniais nuostatais ir baudomis sudarė nepakeliamas sąlygas vyskupams, kunigams ir tikintiesiems.

Viename dekanato kunigų susirinkime vyskupas Romualdas su atitinkamais paaiškinimais mums skaitė religinių susivienijimų nuostatus, kuriuose reikalauta, kad kunigai griežtai laikytųsi valdiškų ateistų instrukcijų, draudžiančių katechizuoti vaikus, leisti jiems patarnauti šv. Mišioms, mergaitėms klūpoti prie altoriaus ir adoruoti Švč. Sakramentą, klebonui lankyti savo parapijiečius, be valdžios sutikimo kviesti kaimynus kunigus į atlaidus, organizuoti kunigų rekolekcijas, lankyti ligonius ligoninėse ir dar daugelį kitų draudimų... Vyskupas Julijonas Steponavičius nesutiko paklusti šiems ateistų reikalavimams, todėl jį nušalino nuo pareigų ir padarė tremtiniu, kad kitus įbaugintų. Jaunasis vyskupas Romualdas buvo priverstas paklusti valdiškų bedievių reikalavimams. Taigi jam buvo nežmoniškai sunku tarnauti  Kristaus Bažnyčiai. Gal todėl jis ir susirgo...

Vyskupo Romualdo mokslo draugai prisimena, kad jis turėjo nuostabią iškalbą, buvo gabus mokslui, Romoje apgynė bažnytinės teisės doktoratą lotynų kalba. Buvo nuoširdus bendraujant su vyskupijos kunigais, kuriuos tėviškai mylėjo. Jo paruošti kalėdiniai, velykiniai Ganytojo laiškai kunigams ir tikintiesiems būdavo dvasingi, aktualūs ir pagal Bažnyčios mokymą.

Po dešimties metų vyskupijos valdymo, sveikatai pablogėjus, Apaštališkasis administratorius vyskupas Romualdas buvo atleistas iš pareigų. Apsigyveno Kaune ir kiek galėdamas padėjo Kauno bažnyčiose.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, jis, jau būdamas emeritu, sakydavo nuostabius, gerai paruoštus pamokslus.

Kartais tikintieji be reikalo labai pasipiktina, kai dvasiškai palūžęs kunigas atsisako savo priesaikos – įsimyli moteriškę ir pasitraukia iš kunigiškos tarnystės. Tada pasigirsta tikinčiųjų ir net vienuolių įvairūs kaltinimai Ganytojui, kodėl jis to kunigo nepastebėjo, kodėl laiku neperspėjo, nenubaudė ir neiškėlė į kitą parapiją, gal dar būtų išlikęs kunigu. Reikia pastebėti, kad kunigas lieka kunigu net pasitraukęs iš kunigiškos tarnystės, nes šventimai į jo sielą įspaudžia dvasinį antspaudą. Kiekvieno gyvenime galioja tokia taisyklė: ,,Jei žmogus – šiuo atveju kunigas – negyvena taip, kaip tiki ir kaip reikalauja iš jo Bažnyčia, tai netrukus pradeda tikėti taip, kaip gyvena“. Išėjimas iš kunigystės turi tam tikrą pereinamąjį laikotarpį. Todėl ne iš karto kunigas meta tarnystę Bažnyčioje. Prie tokio žingsnio jis eina daug metų: pradžioje tampa abejingas nuoširdžiai maldai, sąžinės sąskaitai, sakramentinei, dažnai išpažinčiai, rekolekcijoms, nes kartoja šventvagystes aukodamas šv. Mišias, teikdamas sakramentus... Žinoma, taip neatsitiktų, jei suklydęs tuoj pat atgailautų ir melstų: „Dieve, nusidėjau Tau, sulaužiau šventimų metu duotą priesaiką. Jėzau Kristau, atleisk man. Tu numirei ant kryžiaus už mano nuodėmes. Meldžiu, kad Tu, Jėzau, ateitum į mano širdį ir vadovautum mano gyvenimui.“

Kyla klausimas, ar šiame vyksme nėra ir tikinčiųjų atsakomybės? Pastebėję kunigo elgesyje peiktinus dalykus, turėtų ne kitiems apie tai kalbėti, bet nuoširdžiai, asmeniškai pasikalbėti su tuo kunigu, už jį melstis, pasninkauti. Jėzus Kristus liepia už klystantį melstis ir su juo kalbėti prie keturių akių. Jei tai nepadės, tada kreiptis į vyresniuosius.

Kiekvienas kunigas yra paimtas iš žmonių, baigęs studijas šventinamas ir skiriamas tarnauti žmonėms. Tačiau kunigo šventimai nepakeičia jo prigimties, nesunaikina iki šventimų turėtų arba vėliau įgytų silpnybių ir įpročių... Todėl kiekvienas gali suklupti, nes „velnias, kaip riaumojantis liūtas, slankioja aplinkui, tykodamas praryti (1 Pt 5,8).

Prisimename, kaip suklupo kunigas Starkus... arba net vyskupas Milingas... Jie patys save išvijo iš Bažnyčios ir nereikėjo Kristui su rimbu jų vyti už šventvagystes... Viešpats laukė suklydusiųjų atsivertimo ir atgailos, bet nesulaukė...

Ačiū Dievo Apvaizdai, kad ji apsaugojo Lietuvos Bažnyčią nuo panašių ganytojų, kaip minėtas Milingas arba KGB surežisuotas, kunigo Starkaus prie altoriaus įvykdytas „spektaklis“, išniekinant šv. Mišių auką... Turime džiaugtis, kad visi Lietuvos vyskupai pasisako už negimusiųjų teisę gimti ir gyventi, už šeimos institucijos išsaugojimą, yra jautrūs visoms Bažnyčios problemoms, ypač plintančiam alkoholizmui, savižudybėms...

Gerieji tikintieji, jūs savo ganytojus ir kunigus prisimenate maldose, meldžiate jiems Dievo palaimos, dvasinės stiprybės ir ištikimybės priesaikai. Marijos radijo laidų klausytojai dėkingi mūsų vyskupui Jonui, kuris sekmadienių pamokslais prabyla tūkstančiams žmonių, paruošdamas jų širdis ir protus priimti gerąją Kristaus naujieną į savo gyvenimą.

Melskime Dievą gailestingumo malonės pernai mirusiam vyskupui Romualdui, kuris ypatingai sunkiomis sąlygomis ėjo Panevėžio vyskupijos Ganytojo pareigas, bet nepasižymėjo vyskupo Julijono Steponavičiaus drąsa ir principingumu. Todėl ne visada jam pavyko būti ištikimu Bažnyčios kanonams ir išsikovoti iš įgaliotinio Rugienio palankesnių sąlygų kunigams, tikintiesiems. Melskimės, kad visi Lietuvos kunigai būtų ištikimi savo pašaukimui ir turėtų dvasinių jėgų uoliai atlikti šventas pareigas.

 Ir dar. Brangieji, turime tris kunigų seminarijas, į kurias kasmet vis mažiau atvyksta pasiryžusių aukotis Dievui, Bažnyčiai ir Tėvynei. Mes jūsų prašome nuolat melsti Viešpatį daugiau pašaukimų, naujų uolių darbininkų dieviškai tarnystei. O jų padaugės, jeigu šeimos pradės gyventi tikrai katalikiškai: švęs sekmadienius ir su vaikais dalyvaus pamaldose, dažnai ir sąmoningai priims sakramentus, kasdien šeimose melsis ir nelauks naujų ženklų, kaip Evangelijos minimi žydai. Kristaus Bažnyčioje pakankamai matomų ženklų, kad jos misijoje tikrai veikia Dievas. Reikia tik mūsų geros valios ir juos matyti bei atsiliepti.

Amžiną atilsį duok, Viešpatie, pernai mirusiam mūsų vyskupui Romualdui ir amžinoji šviesa jam tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija