2011 m. lapkričio 18 d.
Nr. 83
(1963)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Intrigos einant prie valdžios lovio

Linas ŠALNA

Sekmadienį įvyko nelabai reikšmingas įvykis, tačiau    šiek tiek būdingas dabarties politinei Lietuvos padėčiai – susipyko ir išsiskyrė vienas kitam politines simpatijas rodžiusieji Kristina Brazauskienė ir Vytautas Šustauskas. Dar neseniai, vasaros pabaigoje, jie iškilmingai visai Lietuvai pareiškė įkuriantys partiją ir kartu sieksiantys vesti tautą į šviesų rytojų, į kurį taip nenuilstamai vedė ir komunizmo (sovietinės okupacijos), ir kapitalizmo (atkurtos nepriklausomybės) laikais a. a. Algirdas Mykolas Brazauskas. V. Šustauskas net savo sukurtą ir puoselėtą, bet į nebūtį vis labiau grimztančią Lietuvos laisvės sąjungą (LLS) vadovauti perdavė entuziazmu trykštančiai, tik politinius dividendus visai prarandančiai antrajai A. M. Brazausko žmonai. Tačiau prasidėję nemalonumai registruojant V. Šustausko pigiai „parduodamą“ partiją nauju pavadinimu Teisingumo ministerijoje galiausiai tapo netgi naujų dviejų pranašų kivirčo priežastimi. Pirmuoju savo pavaduotoju V. Šustausko nepaskyrusi  K. Brazauskienė neleido partijos pavadinti „Kovotojų už Lietuvą sąjunga“, o „piršo“ pavadinimą su žodžiu „vienybė“ – „Vienybės už Lietuvą sąjunga“. Dar daugiau, kaip konferencijoje skundėsi vienvaldžiu partijos vadovu tapęs V. Šustauskas, būdama pirmininke K. Brazauskienė „geidė partijai suteikti savo vardą“ ir ją pavadinti „Kristinos Brazauskienės vienybės sąjunga“. Tas kivirčas dėl pavadinimo („audra stiklinėje“) pasidarė toks didelis, kad LLS pirmininkės pareigas ėjusi K. Brazauskienė sekmadienį nedalyvavo Kaune vykusioje partijos konferencijoje ir pranešė pasitraukianti iš partijos narių. Vargti su partijos nesėkmėmis vienas paliktas V. Šustauskas konferencijoje „išrinko“ partijos pavadinimą – Kovotojų už Lietuvą sąjunga, ir vėl ėmėsi jai vadovauti. Beje, šiam pavadinimui kaip tik ir pasipriešinusi K. Brazauskienė savo nesutarimus su V. Šustausku aiškino ir kitomis priežastimis, esą ji į politiką žengė „turėdama labai konkrečius tikslus – tęsti a. a. Algirdo Brazausko politiką, ginti žmogaus teises ir vienyti suskaldytą tautą“, o V. Šustausko tikslai buvo „absoliučiai priešingi – suvedinėti sąskaitas su buvusiais, esamais ir būsimais kitaminčiais“. Iš LLS išstojusi ir „visus politinius saitus su partijos vadovybe“ nutraukusi K. Brazauskienė apgailestavo, kad V. Šustauskas apgavo LLS žmones, „vietoj ateities kūrimo piršdamas jiems pilietinį karą“. V. Šustauskui atrodo, kad buvusią jo bendražygę galėjo išgąsdinti įstatuose atsiradęs punktas apie tai, kad politinės jėgos pirmininką esant reikalui pavaduotų pirmasis pavaduotojas, t. y. V. Šustauskas. Jam net buvo kilusi mintis, kad K. Brazauskienės pasiūlymas bendradarbiauti tebuvo noras be išlygų perimti 19 metų veikiančios partijos vairą, o jos vadovą nustumti į šalį. Taigi skyrybos su tris mėnesius LLS „vadovavusia“ K. Brazauskiene konferencijoje buvo įformintos ir juridiškai. Jau po atsiskyrimo K. Brazauskienė leido suprasti, kad burs organizaciją, kuri galbūt bus ne partija, bet visuomeninis judėjimas.

Tokios gana juokingos ir išraiškingos yra dabartinės Lietuvos politinių partijų, šiuo atveju, mažųjų, kūrimosi, vienijimosi, skilimo tendencijos. Bet nuo jų savo veikla ir „patrauklumu“ nedaug kuo skiriasi ir, svarbiausia, politinį Lietuvos žemėlapį nedaug nuspalvina didžiosios partijos. Gal nuspalvina tik tariamu savo išradingumu. Štai Klaipėdoje praėjusią savaitę įvykęs net keturioliktas darbo partijos suvažiavimas pristatė pagrindines artėjančių Seimo rinkimų „programos gaires“. Ši partija vasarą irgi „sustiprėjo“. Tiesa, sustiprėjo dirbtinai, panašiai kaip „jungtinė“ V. Šustausko ir K. Brazauskienės partija, tuoj pat iširusi, besiginčydama dėl pavadinimo, „tikslų“ ir postų. Vasarą prie jau aštuonerius metus V. Uspaskicho vienvaldiškai vadovaujamos Darbo partijos prisijungė A. Paulausko vienvaldiškai vadovaujama Naujoji sąjunga, tad dabar „jungtinė“ partija vienija apie 15 tūkst. narių, bent taip giriasi jos abu vadovai. Į Klaipėdoje suorganizuotą „grandiozinį“ suvažiavimą atvyko trečdalis, t.y. apie 5 tūkst. narių. Tiesa, V. Uspaskichas A. Paulausko partiją „prisijungė“ labai pigiai, be kokių nors didesnių išankstinių sąlygų – A. Paulauskas net savo partijos, visiškai netekusios įtakos, pavadinimo neprašė kaip nors įkomponuoti į „jungtinę“, prašė tik būsimuose Seimo rinkimuose įtraukti į pirmąjį penketuką. Ir viskas... Tikrai nebrangiai parsidavė. Užtat Uspaskicho ambicijos labai išaugo – jis ne tik nusprendė laimėti kitais metais vyksiančius Seimo rinkimus, bet ir tapti Vyriausybės vadovu. Duok Dieve, kad taip neatsitiktų. Kitaip Lietuvai jau būtų akivaizdi pabaiga. Tiesa, Lietuvą valdyti jis pasikviestų socialdemokratus, gal ir R. Pakso „Tvarką ir teisingumą“. Na, dar „bendradarbiauti“ pasiūlytų ir konservatoriams, jeigu „susitartų dėl bendrų siekių“.

Šaukdamos triukšmingas konferencijas ar suvažiavimus, partijos siekia apgauti piliečius partijų vadų ir vadukų skelbiamais tikslais, kurie būna ne tik vienodai surašyti popieriuose (partiniuose „dokumentuose“), bet ir tampa mulkinimo priemone patikliems rinkėjams sužvejoti. Tai, ką partijų veiklesni asmenys surašo programose, ne tik netampa į valdžią atėjusios partijos siekiamybe (apie valdžios netekusios partijos programą jau netenka net kalbėti – ji nuplaukia kaip laivas už horizonto), bet netgi priešingybe – neturėdama pakankamai balsų Seime, jau rinkimų naktį daugiausia balsų gavusi partija imasi steigti keisčiausias koalicijas, visiškai ignoruodama už ją balsavusius rinkėjus. Viskas daroma tam, kad ne tiek valdytų valstybę, kiek pasiskirstytų postus tarp ministrų. Taip politiniai sprendimai dažniau remiami pinigais, siaurai suvoktu pragmatizmu ar apgavystėmis, bet ne rinkėjų norais ir jų nuostatomis. Tada ideologijos tampa atgyvena, ir suprantamos tik idėjomis tikintiems vyresnės kartos žmonėms. Ideologijas pakeičia vadinamieji viešieji ryšiai – melagingo įvaizdžio kūrimas, agresyvumas ir manipuliacija jausmais. Išduodami net idealai, dėl kurių buvo atkurta nepriklausomybė. Pamirštamos didžiausios aukos, kurios buvo paaukotos ant tėvynės Laisvės aukuro. Viskas tampa parduodama ir perkama. Tad ar nuostabu, kad vis labiau prarasdama žmonių pasitikėjimą, politika daugeliui tampa atstumianti, o jų išrinktas parlamentas tampa nepasitikėjimo ir net paniekos objektu. Ir ne vien dėl kuriamų įstatymų neteisingumo, bet ir dėl akivaizdaus atsidėkojimo „rėmėjams“ – per rinkimus pinigais rėmusioms bendrovėms palankių įstatymų išleidimo, viešųjų pirkimų konkursų „laimėjimo“. Tai dar ne viskas. Tada net ir pralaimėję politikai tuoj pat stengiasi atsirevanšuoti, suradę priešininką kompromituojančios medžiagos ir gavę paramą pinigais, „suburia“ naują koaliciją, grįstą tokia ideologija ir „perima“ valdžią į savo rankas. Pamynę tuos principus, kuriuos pirmaisiais nepriklausomybės metais išlaikė politikai ir piliečiai, prikūrę sau įvairiausių privilegijų, ieškodami tik finansinės ir valdžios dalijimosi naudos, „pragmatiškieji“ politikai to moko ir jaunuosius, įtraukdami į negarbingus „politinius“ žaidimus. Politika pradedama suvokti kaip manipuliacijų menas, stengiantis kuo greičiau įsigrūsti į kišenę žmones atstovaujantį mandatą. Įsitikinimai, principai tapo antraeiliais ir netgi trukdančiais dalykais. Taip valstybės ir piliečių interesai irgi tampa antraeiliais. Rinkimus laimėjusios partijos ir jos sukurtos valdžios užsidarymas savyje, virimas nuosavose sultyse, savų valdininkų gynimas ir ciniškas požiūris į visuomenę kaip negalinčią suprasti „aukštosios politikos“, savavališkas nuomonės primetimas net nesiteikiant nieko paaiškinti, yra valstybei ypač pavojingi recidyvai. Tokias valstybės vystymuisi žalingas politikų nuostatas parodo ir paskutinis šią savaitę seimūnų svarstymas apie savo išsikerojusių privilegijų mažinimą. Kai antradienį parlamentarų teismui pagaliau buvo pateiktas įstatymo projektas, kiek suveržiantis politikų teises, daugumai jų numatomos nuostatos neįtiko – projektui nepritarta, jis grąžintas iniciatoriams „tobulinti“. Seimo pirmininkei Irenai Degutienei teliko tik nustebti. Pasipiktinusi Seimo narių „nusiplovimu“ nuo reikalingo sprendimo, ji sakė: „Esu nustebinta to, kas šiandien vyko. Tikėjausi, kad po pateikimo bus pritarta, po to galima tobulinti, ieškoti sprendimo būdų, bet taip vienareikšmiškai atmesti – tai pasitraukimas nuo problemos sprendimo. Ir aš nežinau, ar tie, kurie šiandien taip balsavo, ar jie neketina dalyvauti rinkimuose ir būti išrinkti kitame Seime? O atėjus vėl, ir tęsiant darbą toliau, atsiprašau, po tą purvą braidyti, kurį čia mes braidėme tiek ilgai ir nuobodžiai“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija