Kultūros zona

2011 metai

Atmintis

Tėvynės meilė, atsiskleidusi dailininko kūryboje

Dailininko Jurgio Juodžio 100-osioms gimimo metinėms

Vilmantas KRIKŠTAPONIS

Dailininkas Jurgis Juodis (1911 – 1986 )

Dailininko J. Juodžio piešti žirgai tarsi nostalgiškai primena jo tarnybą husarų pulke

„Menas niekad nemiršta. Menas yra, kaip ir mokslas, žmogaus didybė. Be meno pasaulis būtų nuobodus, niūrus, juodas ir varganai neturtingas.“ Taip apie meną kažkada rašė lietuvis dailininkas ir patriotas Jurgis Juodis, nuo kurio gimimo jau prabėgo 100 metų.

J. Juodis gimė 1911 m. spalio 22 dieną Kebliškių kaime, anuometiniame Pakuonio valsčiuje, dabartiniame Prienų rajone. Būdamas be galo pastabus, vos kelerių metų sulaukęs, radęs kur anglies ar kreidos gabaliuką, Jurgiukas piešė įvairius vaikiškus piešinėlius ant ko tik pakliūdavo – ant sienų, durų ir kitur. Piešė įvairias figūras, gyvulius, o ypač mėgo piešti žirgus.

Buvo imlus ne tik dailei, bet ir siekė žinių, todėl vos sulaukusį dešimties metų, tėvai Jurgiuką nuvežė į Pakuonio pradžios mokyklą. Vėlesniais metais mokslo šviesos jam teko siekti Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, o baigimo atestatą gavo Alytuje.

Dar besimokydamas Prienų gimnazijoje, padedamas gabių pedagogų V. Košubos ir P. Grigaitytės-Žagarkalienės, įgijo piešimo pagrindus. Gimnazijoje J. Juodis dažnai piešdavo įvairius pakvietimus, programas, skelbimus bei spektaklių dekoracijas. Be to, anot J. Juodžio, jis iš V. Košubos išmoko pažinti oro ir vandens sukurtą „stilių“. V. Košuba vienas pirmųjų J. Juodį supažindino ir su M. K. Čiurlionio bei K. Šimonio kūryba. Ypač būsimą dailininką sudomino M. K. Čiurlionio paveikslai, kurie turėjo nemaža įtakos jo būsimai kūrybai.

Baigęs gimnaziją, J. Juodis, nešinas savo pirmaisiais kūriniais, nuvyko į Kauno meno mokyklą. Čia jis iškart buvo priimtas į antrą kursą. Taip būtų išsipildžiusios J. Juodžio svajonės, tačiau, pirmiesiems mokslo metams einant į pabaigą, šios J. Juodžio svajonės ėmė dužti. Pirmiausia, jis negalėjo daryti to, ko pats nenorėjo, bet buvo verčiamas daryti tai, ką liepdavo profesorius. Tad netrukus kilo nesusipratimų banga su dailininku P. Kalpoku. P. Kalpokas anuomet „kaltino“ J. Juodžio stilių, jog, girdi, jis esantis panašus į M. K. Čiurlionio ir K. Šimonio stilių. Tad P. Kalpoko priekaištams vis labiau aštrėjant, kilo rimtas ginčas, ir, žinoma, mokinys, baigęs trečiąjį kursą, turėjo palikti meno mokyklą.

Nenorėdamas nutolti nuo teorinių dailės dalykų, J. Juodis netrukus įstojo į dailininko J. Vienožinskio dailės studiją Kaune. J. Vienožinskis neatmetė, kaip tai padarė jo kolega P. Kalpokas, J. Juodžio dar vaikystėje pamėgto modelio – žirgo, – tačiau  draugiškai patarė šį stilių kuriam laikui pamiršti, kol tam bus galutinai pasiruošęs.

Kitais metais, kiek pasiruošęs ir sėkmingai išlaikęs egzaminus, J. Juodis įstojo į ketvirtą Kauno meno mokyklos kursą. Tačiau mokytis taip ir neteko, nes, skatinamas patriotinių jausmų, J. Juodis stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės husarų pulką. Vėliau įstojo ir į Karo mokyklą Panemunėje, kurią 1938 metais baigęs, tapo Lietuvos karo aviacijos karininku-lakūnu leitenantu.

J. Juodžiui ir tada, kai tarnavo husarų pulke bei mokėsi Karo mokykloje, buvo sudarytos sąlygos toliau studijuoti dailę. Jam pulko vadas plk. J. Bačkus ir J. Valušis siūlė Meno mokykloje tęsti studijas. Jį globojo ir eskadrono vadas kpt. J. D. Čėsna. Tačiau J. Juodžiui tėvynėje taip ir nebuvo lemta dailės studijų baigti – jis jas baigė gyvendamas JAV.

Besimokydamas Karo mokykloje, visą savo laisvalaikį J. Juodis skirdavo tapybai. Tapė daugiausia patriotinėmis temomis, savo kūriniuose įamžindamas garbingą lietuvių tautos praeitį, pasižymėjo puikiais savo meno kūriniais ir už juos pelnydavo aukštus įvertinimus. Dar besimokydamas Karo mokykloje J. Juodis gavo premiją už darbą „Laiminga motina“, taip pat premiją už dekoracijas „Didžioji ir Mažoji Lietuva“, taip pat kariuomenės vadovybės įsakymu gavo pagyrimą „Už meninius nuopelnus tėvynei“.

Būdamas karininku, J. Juodis nutapė daugiau kaip 2000 didesnių ar mažesnių paveikslų. Jam buvo patikėta tapyti žymių Lietuvos kariuomenės generolų, pulkininkų ir kitų karininkų portretus. J. Juodžio darbai taip pat puošė karinius pastatus, karininkų ramovę, štabus ir kareivines. Be to, tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje – husarų pulke, taip pat Karo mokykloje ir aviacijoje, – J. Juodis visur su jaunatvišku pakilimu dirbo meninį ir kultūrinį darbą.

J. Juodžio iniciatyvos anuomet buvo daug kur. Jis subūrė karių savišvietos būrelį ir jam vadovavo. Taip pat kartu su bendraminčiais steigė karių teatrus bei organizavo vaidinimus. Jis taip pat parašė keletą kariams tinkamų grožinės kūrybos vaizdelių, dramos kūrinėlių ir pats vaidindavo minimuose vaidinimuose bei kariams skirtose valandėlėse.

Iš visko matyti, kad J. Juodžio užmojai buvo platūs, o siekimai – dideli. Jaunasis karininkas laiko veltui neleido – ir visą jį aukojo menui bei kultūrinei veiklai. Tad tikėjimas menu buvo nesugriaunamas. Tik, deja, visa tai nepriklausomoje tėvynėje truko neilgai. Mūsų kraštą iš Rytų užplūdo „raudonasis tvanas“. O ir tai tebuvo laikina, nors komunizmas per palyginti trumpą laiką mūsų tėvynėje paliko nemaža kruvinų pėdsakų. Pasmaugę Lietuvos nepriklausomybę, jie kėsinosi sunaikinti mūsų tautinę kultūrą, kalbą, papročius ir visa, kas lietuvio prigimčiai per šimtmečius buvo artima ir miela.

Pirmoji sovietų okupacija tesitęsė neilgai. Vokietijos pradėtas karas su Sovietų Sąjunga sutrukdė bolševikų valdžiai toliau tęsti savo piktadarybes mūsų krašte. Pasitraukę į Sovietų Sąjungos gilumą buvę raudonojo teroro vykdytojai – sovietiniai aktyvistai – padedant „visagalei“ NKVD pradėjo organizuoti sovietinių diversantų būrius ir siųsti juos į užfrontę ardomajai veiklai. Nuo pastarųjų smūgių pirmiausia nukentėdavo miškingų vietovių gyventojai, kurie, spaudžiami vokiečių valdžios nustatytų rekvizicijų, turėjo kęsti apiplėšinėjimus bei nežabotą kovotojų su fašizmu smurtą.

Nereikėtų pamiršti ir to, jog tie sovietinių diversantų būriai aktyviai veikė miškingose Baltarusijos ir Rytų Lietuvos vietovėse. Nuo jų nuolat kentėjo mūsų krašto žmonės, civiliai valdžios bei policijos pareigūnai, kurių dauguma buvo lietuvių tautybės. Diversantai šiose vietovėse dažnai sprogdindavo ir versdavo nuo bėgių vokiečių karinius ir civilinius traukinius, tad dažnai nuo tokių veiksmų be kaltės nukentėdavo ir daug civilinių asmenų. Vokiečiai už tokius diversantų „žygdarbius“ pirmiausia įvairiausiomis represijomis ir bausmėmis bausdavo civilius gyventojus. Tad, norint užkirsti kelią tokiems sovietinių diversantų siautėjimams, vokiečių karinė valdžia iš lietuvių sudarė policijos batalionus, kuriuos siuntė į Baltarusiją bei Rytų Lietuvą palaikyti tvarką. Viename tokių policinių batalionų teko tarnauti ir J. Juodžiui. Išlydint į Baltarusiją 2-ąjį policijos batalioną, 1941 m. spalio 4 dieną Kauno karo komendantas kapitonas S. Kviecinskas lietuviams kariams kalbėjo: „Išvykstantieji kariai, pavestas jūsų pareigas atlikite su ryžtinga valia, sąžiningai ir garbingai. Visur ir visada pasirodykite verti kilnaus Lietuvio kario vardo, nes jūs reprezentuojate visą lietuvių tautą.“

J. Juodis anuomet Baltarusijon išvyko kaip šio bataliono 2-osios kuopos vadas. Jis taip pat buvo kuklaus laikraštėlio „Rytų savanoris“ redaktorius. Jo puslapiuose apie šį lietuvių karių išlydėjimą nelengvan žygin anuomet rašė: „Prisimenu tą valandą, kaip senu kar. Juozapavičiaus skroblais apaugusiu prospektu tartum nelauktai atslinkęs senelis vakaras apgaubė besileidžiančios saulės savo auksiniais spinduliais mūsų bataliono savanorius, išvažiuojančius iš mylimos tėvynės…“

Apie tai, ką J. Juodis savo akimis pamatė, kur jau anksčiau „visu grožiu vešėjo sovietinio rojaus sodai“, „Rytų savanorio“ puslapiuose rašė: „Štai ir garsioji bolševikų „rojaus“ šalis. (…) visur vargas, skurdas ir priespauda. Apie tai geriausiai byloja ne tik išbadėjusių kolchoznikų giliai įdubusios akys, nuplyšę drabužiai, bet net ir jų prieštvaniniai darbo įrankiai: sulysusios karvytės, vos bepaeiną arkliai, pusalkanės ilgasnukės kiaulės. Net medžiai, kuriems, atrodo, gamta nepavydi nei saulės, nei vandens, nei oro ir tai kažkaip apskurę, apdžiūvę, aplaužytom šakom ir visa išvaizda rodo nenorą bujoti, rodos, laukia, kad juos kas nors nukirstų…“

Karas pakrypo sovietų naudai. Tad J. Juodis, vengdamas galimų represijų, su šeima bei tūkstančiais kitų tautiečių pasitraukė į Vokietiją. Gyveno Ansbacho stovykloje, kur JAV kontroliuojamoje zonoje laisvai galėjo gyventi, kurti ir bent šį tą duoti tautiečiams, kaip ir jis, pasirinkusiems savanorišką tremtį. Jis sukūrė keliolika paveikslų ir turėjo galimybę pagilinti meno studijas pas vokiečių dailės profesorių Schorferį, kuris savo kūriniais priminė M. K. Čiurlionį. J. Juodis su dailininku A. Rūtele Ansbache surengė ne vieną parodą. Jis 1946 metais čia vykusioje tarptautinėje parodoje eksponavo savo paveikslus „Vytautas Didysis prie Juodosios jūros“, „Dariaus ir Girėno paskutinis skrydis“, „Sparnuotoji Lietuva“ ir kitus savo darbus. Jis taip pat kūrė dekoracijas mėgėjiškam lietuvių teatrui, aktyviai dalyvavo lietuvių tremtinių kultūriniame gyvenime.

1949 metais J. Juodis su šeima, kviečiamas Vl. Mingėlos, atvyko į JAV (Filadelfiją). Tačiau netrukus gyvenimo vieškelis Juodžių šeimą atvedė į Brukliną. Čia gyvendamas, jis netruko įsijungti į menininkų gyvenimą, dalyvavo Amerikos lietuvių rengiamose meno parodose.

Tuo metu J. Juodis negalėjo nusiraminti, neturėdamas aukštojo meno mokslo baigimo diplomo. Tad, nepaisydamas naktinio fizinio darbo fabrike nuovargio, sukūrė daug paveikslų. Ypatingai didžiulio pasisekimo susilaukė J. Juodžio darbai „Memento mori“ ir „Kaunas naktį“. Galop, pasiryžęs užbaigti meno studijas, J. Juodis įstojo į meno mokyklą Westporte, ten trejų metų kursą sėkmingai išėjo per dvejus metus ir taip įgijo diplomą, pripažįstantį dailininkui „virpančių bangų ir kintančių spindulių“ atsivežtinį lietuvišką stilių. Pats dailininkas ne kartą yra prisipažinęs: „Esu realistas, tačiau nenoriu fotografuoti, nenoriu kopijuoti nei gamtos, nei visatos galimybių, nei dangaus kūnų. Gražiau atrodo ir bjauriausioji realybė, papuošta mistika bei simboliška skraiste“.

Svetur pelnęs pripažinimą, J. Juodis iš Dievo gautą talentą paskyrė savo mylimos tėvynės Lietuvos garsinimui. Jo visi kūriniai alsuote alsuoja lietuvių tautos istorija. Jo tapyti Didieji Lietuvos kunigaikščiai nepriklausomos Lietuvos laikais kėlė tautos dvasią, o sovietinės okupacijos metu kai kam jie buvo „pavojingi“.

JAV buvo greitai pastebėtas ir įvertintas tas „įdomus, savitas, skirtingas nuo kitų lietuvių dailininkų stilius. Apskritimai ir skliautai dengia visą paveikslo foną, patys save ir vaizduojamą paveikslą. O jo riestasparniai žirgai tartum debesimis skrenda“. Beveik kiekviename J. Juodžio kūrinyje dominuoja žirgas, tarsi nostalgiškai primindamas dailininko tarnybą husarų pulke. „Lėkti šuoliais žirgu – neblogas dalykas, bet… per mažas tempas. Norėtųsi lėkti šimtus kilometrų per valandą ir ne čia – žemėje, ne Vileišio aikštėj, bet… padangėse“, – prisipažino J. Juodis pulko draugui, kartu tarnavusiam viename husarų pulke Kaune. Tad skrydžio žirgu polėkis atsispindi visuose dailininko darbuose: spinduliais, sūkuriais į padangę, į saulę, strėlėmis, žaibais ir kt.

Gyvendamas JAV, J. Juodis priklausė meno kūrėjų organizacijoms išeivijoje. Be narystės Lietuvių dailininkų sąjungoje, jis priklausė ir Amerikos meno susivienijimui bei Amerikos meno federacijai. Kaip rimtas menininkas lietuvių išeivijoje, J. Juodis dažnai buvo minimas tarp tokių lietuvių menininkų, kaip D. Aleknienė, A. Galdikas, V. K. Jonynas, I. Mikutienė, Z. Sodeikienė, K. Varnelis, V. Vizgirda ir kiti.

Kad visą savo kūrybą J. Juodis skyrė tėvynei bei žodžiais nenusakomam jos grožiui, įrodo tai, jog, pažymint Lietuvos nepriklausomybės 50-mečio sukaktį, 1967 metais J. Juodis nutarė išleisti 50 geriausių savo tapybos darbų albumą „Tautos keliu“. Albume, šalia paveikslų reprodukcijų, yra ir du dideli Vl. Mingėlos ir prof. J. Stuko straipsniai apie dailininko J. Juodžio gyvenimą bei kūrybą. Čia randame ir „Autoriaus žodį“, kuriame jis, išreikšdamas savo gyvenimo credo, rašė: „Tėvynei pradėjau tarnauti ankstyvose jaunystės dienose ir jai tarnauju, ir tarnausiu tol, kol bus man leista mano Tvėrėjo.

Pamilau ir myliu savo Tėvynę už jos nepaprastą didingą ir pasakišką grožį, kuriam lygaus nėra pasaulyje… Deja, šiam gražiam ir pasakiškam kraštui buvo lemta gimti tarp dviejų – Rytų ir Vakarų – kultūros milžinų, kurie, grūmodami ir trokšdami vienas kitą praryti, visais laikais nusiaubdavo ir nuniokodavo mūsų kraštą – kardu ir ugnimi. Mano Tėvynė buvo kaip „lašas ant karšto akmens“, gulinčio ant milžinų tako…

Tėvynei jos auksinio jubiliejaus proga skiriu savo 50 darbų – paveikslų, vaizduojančių jos didybę, garbę, džiaugsmus, priespaudą ir vargus.

Aš manau, kad menas tiek vertas, kiek jis tarnauja Tėvynei…“

Gyvenimas toli nuo tėvynės J. Juodžiui nebuvo lengvas. Dirbant fabrike ir dailės dirbtuvėje, ilgainiui, po truputį pradėjo sekti jėgos. Skaudžiausias smūgis jam buvo žmonos mirtis. J. Juodžiui anuomet vienam reikėjo rūpintis dviejų dukrelių – Loretos ir Violetos – išlaikymu bei auklėjimu. Tad po kelerių metų antrą kartą vedęs, jis su žmona sulaukęs pensijos, išsikėlė į vadinamąjį Amerikos pensininkų rojų – Floridą. Įsikūrė St. Petersburgo mieste. Čia gyvendamas daug tapė, surengė daug autorinių parodų bei ekspozicijų Lietuvos nepriklausomybei paminėti, skirtų laisvės siekusiems bebaimiams lietuviams R. Kalantai ir S. Kudirkai bei kitiems pagerbti.

J. Juodis taip pat buvo aktyvus visuomenininkas bei publicistas. Jis priklausė Lietuvos atgimimo sąjūdžiui, buvo jo valdybos narys bei JAV vietininkijos meno vadovas. Jo straipsnius „Tau, Jaunoji Lietuva“, „Laisvės Lietuvai“, „Lietuva – istoriniuose paveiksluose“ spausdino laikraštis „Laisvoji Lietuva“, kurio redakcinės kolegijos nariu J. Juodžiui teko būti. Savo rašiniuose autorius idealizuotai vaizdavo Lietuvos praeitį, ją prislėgusį svetimųjų jungą ir tikėjimą, kad kada nors, nusikračiusi svetimųjų jungo, Lietuva vėl atkurs tautinę nepriklausomybę.

Gyvenimas St. Petersburge J. Juodžiui suteikė ir dvasinio skausmo. Mat, prasidėjo OSI – specialusis karo nusikaltimams tirti procesas, palietęs Antrojo pasaulinio karo metais nusikaltimų žmoniškumui vykdytojus. Kaltinimai anuomet buvo mesti ir J. Juodžiui: neva jis Antrojo pasaulinio karo metais žudęs žydų tautybės asmenis. Vienintelis įrodymas buvęs J. Juodžio parašas po vienu bataliono vado įsakymu, kurį jis pasirašė kaip adjutantas. Ir nors konkrečių įrodymų pateikta nebuvo, OSI atstovai, pasinaudodami iš Sovietų Lietuvos „geranoriškai“ pateiktomis KGB sufabrikuotomis klastotėmis, pasistengė, jei ne nuteisti, tai bent apjuodinti jautrų, savo tėvynę mylintį žmogų.

Tuo pat metu, kai prasidėjo OSI  komisijos vykdoma „raganų medžioklė“, nuo jos neatsiliko ir KGB. Sovietinėje Lietuvos spaudoje pasirodė ištisa serija šmeižikiškų straipsnių, knygų. Vienos tokių autorius rašė, jog „ne taip seniai buvo gausybė liudininkų, buvusių bataliono savanorių, kurie pasakoja matę, kaip Jurgis Juodis pats šaudė žmones“. Kas tie žmonės? Gal tai sovietiniai diversantai, kurie karo metu prisidengę kovotojų prieš fašizmą kaukėmis, anuomet terorizavo miškingose Rytų Lietuvos vietovėse gyvenusius taikius mūsų tautiečius? Ir ko buvo anuomet verti sovietinio žurnalisto išvedžiojimai, kaltinant J. Juodį, ir ne tik jį, žiauriais nusikaltimais, jei nebuvo atrasta akivaizdžių kaltės įrodymų?

J. Juodis sunkiai išgyveno jam mestus nepagrįstus kaltinimus. Visa tai pakenkė jo sveikatai, kuri netrukus pastebimai pradėjo šlubuoti. Vis rečiau dailininkas į rankas bepaimdavo ir teptuką, o netrukus mirus ir antrajai žmonai, palikęs liūdesyje dukras Loretą ir Violetą bei podukrą Rasą, 1986 m. spalio 24 dieną ir pats iškeliavo Amžinybėn.

© 2011 „XXI amžius“