2011 m. lapkričio 30 d.
Nr. 86
(1966)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Įžvelgiama dviguba valstybės diskreditacija

Seimo narys Gintaras Songaila

Regis, politinės, ekonominės, kultūrinės informacijos nūnai tiek daug, kad tik spėk skaityti, klausytis, žiūrėti. Dažnai informacijos pasirodo tiek daug, kad nebepajėgiame visko suvokti, įsiminti. Kartais net apima neviltis: kiek beskaitytume laikraščius, kiek besiklausytume informacinių televizijos laidų, kiek bepraleistume laiko spaudos konferencijose, vis tiek ką nors, žiūrėk, imsime ir pražiopsosime. Taigi, kaip atsirinkti tik tai, kas svarbiausia?

Apie prabėgusios savaitės ypatumus Seimo narį tautininką Gintarą SONGAILĄ kalbina „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Kokius praėjusios savaitės įvykius laikytumėte vertais akylesnio visuomenės dėmesio?

Pirmiausia norėčiau prisiminti Seime surengtą spaudos konferenciją, tiesiogiai susijusią su mumis, tautininkais. Mintyse turiu konferenciją, kurioje informavome apie jungimąsi su jaunaisiais tautininkais. Tiksliau tariant, pranešėme apie Tautininkų sąjungos ir Lietuvių tautininkų sąjūdžio bendrus tikslus, siekius, veiksmus. Taip pat informavome, kad jau turime apie tūkstantį asmenų, kurie pasiruošę atkurti Tautininkų sąjungą. Būtent tūkstančio narių reikia, kad būtų galima oficialiai užregistruoti šią politinę jėgą Teisingumo ministerijoje. Žinoma, dėl galutinio pavadinimo dar ginčysimės. Bet niekas iš mūsų neabejoja, kad žodis „tautininkai“ turi pavadinime išlikti bet kokiu atveju. Taip pat turi būti aišku, kad atkurtoji Tautininkų sąjunga – tarpukario Lietuvos metais egzistavusios tautininkų politinės jėgos tradicijas tęsianti jėga.

Jau ne sykį viešojoje erdvėje esate komentavę, kokios priežastys paskatino atsiskirti nuo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų. Tačiau gal šiandien turite naujų argumentų? Laikas nenumaldomai bėga, įvykiai veja įvykius, tad gal esama pasikeitimų?

Pagrindinė atsiskyrimo priežastis – konservatorių vadovybės cinizmas spjaunant į pagrindinius vertybinius principus, dėl kurių buvo griežtai sutarta jungtinės partijos suvažiavime. Kai kurie įtakingi konservatorių vadovai sutrypė jungtinės partijos suvažiavimuose patvirtintą tautininkų frakcijos steigiamąją deklaraciją, manė, kad į susitarimus galima žiūrėti atsainiai arba elgtis priešingai. Galėčiau išvardinti užtektinai pavyzdžių, kodėl buvome priversti atsiskirti. Pats ryškiausias momentas – kai Vilniuje bet kokia kaina mėginta sukurti koaliciją su antivalstybiniu Valdemaro Tomaševskio bloku. Prisiminkime, ką tuo metu V. Tomaševksis viešai tvirtino. Ogi, kad lietuviai privalo taikytis prie Vilniaus krašto lenkų interesų ir užgaidų. Konservatoriai bičiuliautis Lietuvos sostinėje ketino su V. Tomaševskio partija būtent tuo metu, kai buvo kilusios pačios bjauriausios politinės intrigos dėl Švietimo įstatymo pataisų, dėl dvikalbių užrašų. Vien šių atvejų užtenka, kad galėtume suprasti, kas gi iš tiesų negerbia Lietuvos Konstitucijos. Į Tomaševskio bloką tuo metu įėjo ir šio politiko padėjėjas, KGB karininkas... Jungtinei partijai atstovaujantis tuometinis Vilniaus meras aiškino, kad reikia mokėti bendradarbiauti ir su KGB karininkais. Bet visa tai – dar ne pati liga. Tai – tik ligos simptomai. Politiką mūsų šalyje bandoma įgyvendinti tenkinant mažų grupelių interesus. Vardan mažumos interesų nebijoma net su velniu obuoliauti. Kol tokia nuostata egzistuos, tikėtis, jog piliečiai imtų labiau nei iki šiol gerbti parlamentą ir ministrų kabinetą, – naivu. Lietuvos politikai neturės pasitikėjimo tol, kol politiką laikys vien kompromisų menu. Mes, tautininkai, bandysime įrodyti, jog politika yra ne tik kompromisų, bet ir principų laikymosi menas.

Konfliktas dėl tautinio jaunimo stovyklos Dieveniškėse – jau užbaigtas?

Premjeras kol kas neatsiprašė Dieveniškėse poilsiavusių jaunųjų tautininkų dėl viešai pažertų tikrovės neatitinkančių priekaištų. Esą Dieveniškėse būta nepagarbių atsiliepimų apie kitataučius. Nieko panašaus. Taigi atsiprašymo mes vis dar laukiame. Vis dar tikimės garbingo gesto. Kas čia tokio, jei Ministras Pirmininkas imtų ir prisipažintų klydęs? Juk klysti – žmogiška. Mes visi kartais klystame. Prisipažinti klydus ir atsiprašyti – pagarbos vertas žingsnis. Klysti – žmogiška, pasilikti klaidoje – velniška.

Beje, neatmetama galimybė bylinėtis net teismuose.

Su kokių šalių tautininkais Jūs bendraujate nuoširdžiausiai, intensyviausiai?

Šiuo metu intensyviausi ryšiai palaikomi su kolegomis Latvijoje ir Baltarusijoje. Atidžiai stebime, kokiu keliu žada pasukti vadinamieji Lenkijos tautininkai. Čia nedera pamiršti Varšuvoje neseniai kilusių riaušių, kurių lietuviškoji žiniasklaida kažkodėl nepastebėjo. Bet apie tai smulkiau papasakosiu kitą kartą.

Praėjusią savaitę Seime buvo surengta, mano supratimu, svarbi spaudos konferencija, kurioje dalyvavo svečiai iš Kaliningrado srities ir Baltarusijos. Jie papasakojo, kaip Baltarusijos ir buvusio Karaliaučiaus krašto gyventojai priešinasi atominių jėgainių statybai. Bet konferencija nesulaukė didesnio Lietuvos žiniasklaidos susidomėjimo.

Taip, tai buvo labai svarbi ir informatyvi konferencija. Ją organizavo parlamentaras Kazimieras Uoka. Konferencijoje dalyvavo politinių visuomeninių jėgų, kurios tiek Baltarusijoje, tiek Rusijos Federacijos Kaliningrado srityje priešinasi atominių jėgainių statybai, atstovai. Akivaizdu, kad Lietuva per mažai dėmesio skiria tam, kas vyksta Vilniaus pašonėje. Juk šalia mūsų sostinės dabartinė Baltarusijos vadovybė ketina statyti atominę jėgainę. Mes per mažai skiriame dėmesio ir tam, kas dedasi Kauno pašonėje. Ogi, ir Kaliningrado srityje, buvusioje Mažojoje Lietuvoje, Rusijos vadovybė ketina pastatyti atominę jėgainę. Taigi grubiais, senais, sovietiniais metodais mes iš visų pusių spaudžiami į energetines pinkles.

Beje, atomines jėgaines Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje ketinama pastatyti prieštaraujant ne tik lietuviams. Šiai idėjai priešinasi ir baltarusiai, ir Kaliningrado srities gyventojai. Jie – irgi nusistatę prieš būsimus atominius monstrus, prieš eksperimentines atomines elektrines. Baltarusiai ir kaliningradiečiai pradėjo  intensyviai rinkti parašus tų, kurie nenori šių statybų. Bet kilus parašų rinkimo vajui prasidėjo ir politiniai persekiojimai. Plačioji Lietuvos visuomenė ir Lietuvos valdžia privalėtų atkreipti dėmesį bent jau į tai, kad kaliningradietis Michailas Kostiajevas, prieštaraujantis atominės jėgainės statybai buvusiame Karaliaučiaus krašte, pabėgo į Lietuvą ir paprašė politinio prieglobsčio. Mat, Kaliningrade jį pradėjo persekioti šio regiono represinės struktūros.

Panašiai klostosi įvykiai ir dėl Sergejaus Visockio. Šis Baltarusijos pilietis, kaip ir M. Kostiajevas Kaliningrade, ėmė rinkti parašus tų baltarusių, kurie nenori jokių atominių jėgainių. S. Visockis politinio prieglobsčio dar neieško. Jis ketina grįžti ir tęsti savo veiklą Baltarusijoje. Bet mes turime patikimos informacijos, kad oficialiojo Minsko represinės struktūros jo jau ieško. Todėl nežinia, kas gali nutikti jam grįžus į Minską. Deja, ši konferencija iš tikrųjų nesulaukė reikiamo dėmesio. Tarsi Lietuvai nesvarbu, kas prie Vilniaus ar Kauno pastatys po eksperimentinę atominę elektrinę.

Praėjusią savaitę Seimas ginčijosi, koks turėtų būti lietuviškas minimalus darbo užmokestis. Diskusijų būta užtektinai piktų. Kokia Jūsų, tautininkų, nuomonė?

Seime tikrai kilo ginčai, susiję su minimalaus mėnesinio užmokesčio didinimu nuo 800 iki 1000 litų. Mes parengėme įstatymo projektą (Darbo Kodekso pataisą), kuris numato, kad jei trišalė taryba ilgokai nepajėgia tarpusavyje susitarti, tada automatiškai įsigalioja norma, kad minimalus mėnesinis atlygis už darbą sudarys pusę vidutinio mėnesinio uždarbio pagal Statistikos departamento pateiktą informaciją. Vertinant, žinoma, praėjusių metų atkarpą. Praėjusiais metais vidutinis mėnesinis uždarbis buvo lygus maždaug dviems tūkstančiams litų. Taigi minimalus atlyginimas pagal teikiamą projektą būtų perpus mažesnis – tūkstantis litų. Panašią proporciją, lyginant su vidutiniu uždarbiu, minimalus atlyginimas sudaro daugelyje Europos Sąjungos šalių, įskaitant ir kaimynines.

Deja, šiai logiškai, akivaizdžiai nuostatai labai priešinosi premjeras Andrius Kubilius. Ministras Pirmininkas svaidėsi keisčiausiais kaltinimais. Bet šį sykį bent jau neperžengė politinės kultūros ribų. Tiesa, Seimas taip ir neišgirdo rimtų Premjero argumentų, kodėl negalima Lietuvoje padidinti minimalaus darbo užmokesčio. Taip ir lieka neaišku, kodėl Lietuvos Vyriausybė orientuojasi į Bulgariją ir Rumuniją, kur labai ryškus atotrūkis tarp pačių turtingiausių ir pačių skurdžiausių gyventojų sluoksnių, o ne į artimiausias Lietuvos kaimynes – Lenkiją, Estiją, Latviją.

Net Latvijoje minimalus mėnesinis atlyginimas nuo kitų metų jau sudarys apie pusę vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio. Negaliu nepastebėti ir aplinkybės, jog Latvijoje minimalus atlyginimas kasmet keliamas, skaičiuojant mūsų pinigais, maždaug šimtu litų. O juk Latvijoje – nė kiek ne menkesnė ekonominė krizė nei Lietuvoje. Lenkijoje iš viso einama kitu keliu nei Lietuvoje. Ten numatytos sudėtingos, griežtos procedūros, kaip privalu elgtis, jeigu tarpusavyje nepajėgia susitarti verslo, profsąjungų ir Vyriausybės atstovai.

Taigi, Lietuva nesielgia europietiškai. Jei valstybė nustato, koks yra minimalus darbo užmokestis, tai tas minimalus atlygis, mano supratimu, neturi būti mažesnis nei oficialiai nubrėžtas skurdo lygis. Argumentai, esą krizės metu negalima kelti minimalaus atlyginimo, – neįtikinami. Neįtikinami dėl dviejų priežasčių. Pirma, toks žingsnis nuostolio biudžetui neatneštų. Mat, išaugtų ne tik išlaidos, bet ir surenkamos lėšos iš gyventojų pajamų ir Sodros mokesčių. Finansų ministerija buvo paskaičiavusi, kad tiesioginių nuostolių valstybės biudžetui šiek tiek pakėlus minimalią algą nebūtų.

Be to, pakėlus minimalų darbo atlygį akivaizdus ir netiesioginis efektas. Juk daugiau uždirbdamas žmogus daugiau ir išleis. Vadinasi, pagyvės prekyba, padidės verslo pajamos, taigi jis sumokės daugiau mokesčių ir t.t., minimalios algos dydis  turi ne tik socialinį aspektą, bet gali veikti ir kaip ekonomikos skatinimo priemonė. Šie pinigai į užsienį juk nebus išvežti. Be to, toks žingsnis neabejotinai reikštų, jog dalis pinigų atimama ir iš šešėlinio verslo. Jokia čia paslaptis, jog Lietuvoje esama įmonių, kurios oficialiai moka minimalų atlyginimą, o iš tiesų – didesnį. Šią versiją pripažįsta net Laisvosios rinkos institutas, kuris, be kita ko, dėl kitų priežasčių priešinasi minimalaus vidutinio atlygio kėlimui. Laisvosios rinkos šaukliai sutinka, kad, pakėlus minimalųjį atlyginimą, dalį pinigų ištraukti iš nelegalių vokelių tikrai pavyktų.

Bet juk krizės metu ir reikia rūpintis labiausiai finansiškai pažeidžiamais žmonių sluoksniais.

Liūdna, bet svarstymo metu nei Premjeras, nei daug valdančiosios koalicijos atstovų nesileido į rimtesnes diskusijas. Seimas jau du sykius buvo oficialiai priėmęs nuostatą, reikalaudamas, kad minimali alga nebūtų mažesnė nei tūkstantis litų. Pirmasis Seimo raginimas buvo švelnesnis, abstraktesnis. Antrasis – konkretesnis ir griežtesnis. Tačiau tiek trišalė taryba, tiek Vyriausybė į Seimo raginimus ir vėl nusispjovė, tarsi nepastebėjo. Čia įžvelgiu dvigubą diskreditaciją. Viena vertus, jei valstybė nustato standartus, kurie yra žemiau skurdo ribos, tai žemina pačią Lietuvą. Antra, Seimo, kaip pagrindinės valstybės institucijos, nuomonės negerbimas bei nepaisymas taip pat žemina Lietuvą. Kodėl Premjeras šito nesupranta, man sunku pasakyti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija