|
Įtariamasis V. Antonovas Snoro byloje
Kastytis Stalioraitis
Apie 1985 metus Kremliuje SSRS ekonominio kracho akivaizdoje buvo nuspręsta, kad nomenklatūriniai komunistai, nusipelnę kagėbistai ir jų vaikai turi tapti kapitalistais ir toliau valdyti liaudies mases. Kremliaus bonzoms ir jų satrapams Lietuvoje nusibodo vien skaityti KGB ataskaitas apie pūvantį Vakarų kapitalizmą bei apie pinigų galios teikiamus malonumus, kai jų nereikia slėpti. Jie jėga pasisavino tai, kas dar turėjo vertę pasaulio rinkose naftos ir dujų telkinius, metalus ir kita, o už gautus pinigus pradėjo pirkti nuosavybę Vakaruose, ypač Europos Sąjungos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje. Tuo požiūriu labai charakteringa yra skandalo Lietuvos Snoro banke autoriaus Rusijos piliečio ir Londono gyventojo Vladimiro Antonovo karjera.
Kelias į milijardą
Vladimiras Antonovas gimė 1975 metais Navoi mieste tuometinėje Uzbekijos SSR. Jo tėvas Aleksandras daugiau nei 20 metų dirbo urano kombinate Vostokredmet Uzbekijoje nuo inžinieriaus iki vyriausiojo metrologo. Senelis, akademikas Jurijus Antonovas dalyvavo pirmosios sovietų atominės bombos sukūrime. Todėl neabejotina, kad visi Antonovų šeimos vyresnieji priklausė komunistų partijai ir turėjo didelį jos bei KGB pasitikėjimą.
Praėjusio šimtmečio paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, kai SSRS buvo pradėtas įgyvendinti komunistų virsmas kapitalistais, Antonovai persikėlė į Maskvą. Vladimiras tapo Taupomojo banko kontrolieriumi-operatoriumu, o tėvas taip pat perėjo į bankų verslą ėmė vadovauti bankui Informprogress, prieš tai pabuvęs šio banko vertybinių popierių skyriaus vadovu.
1998 metais V. Antonovas, gavęs iš tėvo pinigų, užvaldė banką Akademchimbank. 2003 metais jis nusipirko 85 proc. banko Conversbank ir dalį banko Snoras akcijų. Visiems Antonovų šeimos aktyvams valdyti buvo įsteigta grupė Convers group, kurioje tėvas užėmė prezidento ir valdybos pirmininko postą, o sūnus Stebėtojų tarybos vadovo postą. Grupė ir toliau supirkinėjo aktyvus Rusijoje bei užsienyje. 2007 metais V. Antonovas nupirko sportinių automobilių gamyklos Spyker Nyderlanduose kontrolinį akcijų paketą. 2009 m. kovo 11 d. įvyko pasikėsinimas prieš V. Antonovo tėvą Aleksandrą. Jį suvarpė penkios kulkos. Buvo sužeistas ir jo apsaugininkas. Esą, pasikėsinimo vykdytojai buvo Čečėnijoje gimę vaikinai, prieš tai, 2008 m. rugsėjį, nužudę buvusį Rusijos Dūmos narį Ruslaną Jamadajevą. Netrukus po pasikėsinimo šeima persikėlė į Londoną.
V. Antonovas Vakarams tapo žinomas 2010 m., kai Spyker nupirko iš General Motors (GM) Švedijos automobilių Saab gamyklą, tačiau GM, kuri įtarė V. Antonovą ryšiais su nusikaltėlių pasauliu, privertė jį parduoti turimas Spyker akcijas. Tuo pat metu Convers group išpardavė savo bankinius aktyvus Rusijoje ir pradėjo domėtis bankininkyste Baltijos valstybėse. 2011 m. birželio 1 d. V. Antonovas nusipirko Anglijos futbolo klubą Portsmouth. 2011 m. lapkričio 17 d. nacionalizavus banką Snoras V. Antonovu susidomėjo Lietuvos prokuratūra. Šiuo metu, po prašymo perduoti V. Antonovą į Lietuvos teisingumo rankas, ji laukia Londono teismo sprendimo.
2011 m. lapkričio 22 d., pradėjus aiškėti skandalui Snoro banke, V. Antonovas spėjo parduoti 100-procentinį Ukrainos banko Conversbank akcijų paketą jam artimų fizinių asmenų grupei, o prieš tai išvesti dideles pinigų sumas iš Snoro dukterinio banko Latvijoje Krajbanka.
Kalbama, kad V. Antonovo turtas viršija milijardą JAV dolerių.
Antonovų šeimos bankai dažnai atsidurdavo skandalų centre. 2000 metais buvo nužudytas banko Akademchimbank valdybos pirmininkas Sergejus Ponomariovas. 2004 m. Akademchimbank ir Conversbank pateko į neoficialius kredito organizacijų, kurias Rusijos Cenrtrinis bankas įtarė pinigų plovimu, juoduosius sąrašus. 2008 m. Australijos teisėsauga aptiko Snoro banke iš šios šalies pensininkų pagrobtus 1,5 mln. dolerių.
Internetinėje erdvėje galima surasti daug įvairiausių žinių, mažų mažiausiai kompromituojančių V. Antonovo finansinę veiklą. Kaip dažniausia būna tarp Kremliaus oligarchų, anksčiau ar vėliau išlenda jų ryšys su Izraeliu. Pavyzdžiui, tas pats V. Antonovas 2009 m. nusipirko Anglijos futbolo klubą Portsmuth iš Izraelio piliečio Arkadijaus Gaidamako sūnaus Aleksandro, o kontrolinį Snoro akcijų paketą nusipirko iš Izraelio piliečio Aleksandro Glikado (vėliau išvykusio iš Izraelio į Kanadą). Kaip tvirtino žurnalas Ruskij Newsweek (2010-03-03), paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Snoras vykdė operacijas NVS šalyse ir buvo taip susijęs su Rusijos ekonomika, kad 1998 metų defolto metu vos nebankrutavo. Jį išgelbėjo Aleksandro Glikado vadovaujama investorių grupė. A. Glikadas buvęs Josifo Kobzono partneris Moskovit firmoje. Tačiau A. Glikadui iškilo problemų su Lietuvos valdžia dėl įtartinos jo kapitalo kilmės. Tada Lietuvos valdžia užblokavo papildomą banko emisiją (apie 300 mln. dolerių) ir A. Glikadas pardavė Snorą V. Antonovui. Leidinio The Baltic Times (2002-05-23) duomenimis, A. Glikadas kontrolinį akcijų paketą pardavė per Liuksemburge užregistruotą kompaniją Incorion Investment Holdings Company, kurios direktorius buvo kitas Izraelio pilietis Jefimas Borodulinas, kurį Rusijos spauda siejo su Kremliaus nemalonėn patekusiu oligarchu Borisu Berezovskiu.
Britai šlykštisi, tačiau toleruoja
Šiuo metu su britų teisėsauga susipažįstantis Rusijos pilietis ir buvęs Snoro savininkas V. Antonovas ne vienintelis Rusijos oligarchas Londone, turintis teisinių problemų. Londono teismuose dabar ginčijasi Rusijos piliečiai Borisas Berezovskis ir Romanas Abramovičius, Rusijos pilietis Olegas Deripaska ir buvęs Rusijos aliuminio karalius Izraelio pilietis Michailas Černojus.
Garsiausia byla Berezovskis prieš Abramovičių. B. Berezovskis Londono teisme reikalauja iš R. Abramovičiaus beveik 6 milijardų dolerių už tai, kad šis privertė jį parduoti pažadėtą 50 proc. Rusijos naftos kompanijos Sibneft dalį už žymiai mažesnę kainą po to, kai B. Berezovskis atsidūrė Kremliaus nemalonėje. R. Abramovičius tvirtina, kad jis jau yra sumokėjęs B. Berezovskiui už jo politinę globą ir niekada nėra žadėjęs jam Sibneft dalies. Visas veiksmas vyko Rusijoje.
Financial Times apžvalgininkas Jonathanas Fordas straipsnyje Rusų epopėja, kurios vieta realybės šou sąraše, bet ne Anglijos teismo salėje 2011 m. lapkričio 22 d. pateikia įdomias mintis: Jeigu teisingumas būtų pramogų industrijos dalis, tai anglų teisinė sistema turėtų pati sau sukelti ovacijas už tai, kad prisiprašė nagrinėti Berezovskio teisminį ginčą su Abramovičiumi, mano J. Fordas. Teisminis procesas tapo langu į žavingą posovietinės oligarchijos gyvenimą, patikslina jis. Ir vis tiek šiame ginče yra kai kas šlykštaus, sako autorius. Nejaugi Aukštasis teismas neturi svarbesnių užsiėmimų? Ar turi Anglijos teismas klausytis bylos apie tai, kokiu būdu Rusijos piliečiai naudojo aktyvus Rusijoje? klausia jis. Aukštasis teismas ginčo dėl pajamų, kurias sunku pavadinti teisėtomis, sureguliavimui sugaiš kelis mėnesius. Pamąstykite, kokį moralinį salto teisėjui tektų atlikti, norint priimti sprendimą Berezovskio naudai, kai jis pats prisipažino, jog paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje persiųsdavo į savo asmenines sąskaitas milžiniškas pinigų sumas iš tuo metu biržoje vertintos Rusijos naftos kompanijos Sibneft: jis pasiimdavo pinigų daugiau negu turėjo teisių kaip akcininkas (būdavo metai, kai jo dividendai viršydavo kompanijos pelną, nors jo dalis tebuvo 25 proc.), rašoma straipsnyje. Abramovičiaus gynybos argumentai tvirtinimai, kad jis mokėjo Berezovskiui už kryša (stogą), etikos ir teisėtvarkos požiūriu taip pat labai slidūs. Anglijos teismai nėra pramogų industrijos dalis, jų negalima atiduoti rusams spręsti XV amžiaus ginčus, baigia straipsnį apžvalgininkas, palygindamas XX amžiaus pabaigos Rusiją su XV amžiaus Anglija.
Pasaulio turtuolius mėgstantis skaičiuoti JAV leidinys Forbes 2011 m. lapkričio 11 d. rašė: Berezovskio byla prieš Abramovičių svarbus Rusijos privatizacijos istorijos informacijos šaltinis. Kai ką tai, kas vyksta Londono teisme, šokiravo. New York Times parašė: Nors jau labai daug rašyta apie nepadorų oligarchų turto kaupimą, tai pirmas kartas, kai tiek daug informacijos jie atskleidžia patys taip prozaiškai, sausai ir tarsi nieko nebūtų atsitikę. Rusijos klaninis kapitalizmas jungia politinę valdžią su šantažu, laisvės atėmimo terminais, sužalojimais ir žmogžudystėmis, rašė Forbes ir visa tai pailiustravo Berezovskio, Abramovičiaus, jų advokatų ir liudininkų pasisakymų pavyzdžiais.
Gali per daug papasakoti
Rusijoje šiandien kalbama apie vieną iš didžiausių aferų nekilnojamojo turto rinkose, kurią įvykdė V. Antonovas ir bankrutavusios grupės Mirax Group savininkas Sergejus Polonskis. V. Antonovas pakeitė Snoro banke fiktyvius aktyvus į aukšto likvidumo nebaigtų statybų Maskvoje aktyvus, priklausiusius Mirax Group, o statybų finansinis organizatorius S. Polonskis išvedė į užsienį didelę dalį savo kapitalo, kurį sudarė apgautų Rusijos dalininkų ir kreditorių pinigai. Rusijos tardytojai jau susidomėjo V. Antonovo ir S. Polonskio bendrais verslais ir jų aukštais globėjais, tarp kurių ir buvusio Maskvos mero Jurijaus Lužkovo kažkada visagalė žmona Jelena Baturina, kurios vardu Lužkovų šeima sutaupė per 5 milijardus dolerių. Rusijoje jau iškelta baudžiamoji byla Maskvos Bankui ir Inteko, su kuriais buvo susiję V. Antonovas ir S. Polonskis.
Tačiau vargu, ar Rusijos teisėsaugos institucijos panorės dalyvauti tarptautiniame Snoro bylos tyrime ir bandyti susigrąžinti bent dalį Rusijoje išvogto turto. Mat, Lietuvos valdžia pareikalavo iš visų Snoro bankų-korespondentų sugrąžinti pinigus, o šie bankai, kaip tvirtinama Rusijos spaudoje, dažniausia yra Rusijos valstybinio banko Vneštorgbank filialai užsienyje. Betiriant V. Antonovo ir Snoro bylą galėtų atsiskleisti tarptautinės bankininkystės teisės pažeidimai, susiję su Rusijos valstybinėmis struktūromis, jų žmonėmis, o tai Kremliui būtų nepageidautina.
Sprendžiant iš to, kas viešai žinoma apie V. Antonovą, ypač tai, kad Rusijoje jis nebeturi jokio kapitalo, galima tvirtinti, jog šiandien būsimasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jau nebėra jo kryša. Bet likimo valiai tokių daug žinančių žmonių Kremlius paprastai nepalieka. Pagyvensime, pamatysime.
Optimizmą dėl Snoro istorijos pabaigos kelia tai, kad buvusių Lietuvos komunistų ir komsomolcų nomenklatūros ir jos pamalonintų verslininkų kryša po jų vado mirties akivaizdžiai griūva. Tai parodė skandalo Snore pradžia.
© 2011 XXI amžius
|