2011 m. gruodžio 2 d.
Nr. 87
(1967)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Tikrasis gailestingumas: išgelbėti kitą net prarandant save

Konferencijos apskritasis stalas
Laimos Bobelytės nuotrauka

Lapkričio 22 dieną Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų teologijos (KTF ) fakulteto Didžiojoje auloje vyko respublikinė mokslinė konferencija „Dievo gailestingumas šiandienos kontekstuose“,  skirta „Dievo gailestingumo“ metams paminėti. Į ją susirinko teologai, istorikai, filosofai ir kultūrologai iš visos Lietuvos. Tarp jų buvo nemažai pranešėjų dvasininkų, teologų, filosofų bei pedagogų iš VDU, taip pat svečių iš Lietuvos Edukologijos (LEU), Mykolo Riomerio (MRU) bei Klaipėdos (KU)universitetų, Užsienio reikalų ministerijos. Atvyko ir gausus būrys dvasiniais dalykais besidominčių klausytojų. Pasibaigus visiems keturiems numatytiems plenariniams posėdžiams vyko apskrito stalo diskusija su klausytojais ir monografijų pristatymas. Konferencijai pirmininkavo prel. prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas (VDU). Jos pabaigoje prelatas ragino visus pranešėjus kuo skubiau žurnalui „Soter“ atsiųsti parengtą pranešimų medžiagą, kad būtų galima išleisti atskirą knygelę. Po konferencijos pranešėjai ir kantriausi klausytojai susirinko į fakulteto koplytėlę, kur buvo aukojamos šv. Mišios.

Genovaitė Baliukonytė

Konferencijoje buvo perskaityta apie penkiolika pranešimų. Kaip ir visais laikais, taip ir šiandien žmonėms reikia Dievo gailestingumo, todėl privalome kasdien nuoširdžiai melstis ir patys stengtis būti gailestingais. Apie tokį „Visuotinį pašaukimą gailestingumui“ konferencijoje pasakojo kun. prof. dr. Romualdas Dulskis (VDU Religijos studijų katedra). Taip pat analizuota, kaip Dievo gailestingumas suvokiamas Šventajame Rašte. Pranešimą „Dievo gailestingumas Senajame Testamente“ perskaitė kun. doc. dr. Rimas Skinkaitis (VDU Teologijos katedra). III ir IV amžiais atsitiko šiandien atrodytų neįprastas dalykas – Egipto krikščionys paliko namus, šeimas, turtus, tarnybas ir patraukė į dykumą. Atsidėję askezei, maldai ir meditacijai, jie siekė būti arti Dievo ir šitaip tobulinti savo gyvenimą. Apie tai kalbėta kun. doc. dr. Sauliaus Rumšo pranešime „Teologiniai gailestingumo dorybės aspektai pagal Dykumos Tėvų patirtį“ (LEU Katalikų tikybos katedra).  Doc. dr. Remigijaus Oželio (KU Katechetikos katedra) pranešime buvo analizuojamos „Žmogaus pirmųjų nuodėmių (Pr 3, 1–24; 4, 3–16; 6, 1– 9, 17;11, 1–9) ir dieviškojo gailestingumo gimimo sąsajos“. Prof. dr. Dalia Marija Stančienė (MRU Filosofijos katedra) nušvietė, kaip apie gailestingumą mąstė filosofas Aurelijus Augustinas, įžvalgiai nagrinėjęs Kalno pamokslo laiminimus. Šio filosofo etika atsispindi jo „Išpažinimuose“ kartojamame kreipimesi į Dievą: „Ir visa mano viltis – vien didis Tavo gailestingumas. Duok, ką įsakai, ir įsakyk, ką nori.“ Apie vidurdienį konferencijos pirmininkas, prel. prof. dr. V. S. Vaičiūnas perskaitė pranešimą „Homilija –  Dievo gailestingumo skelbimas šiandienos sekuliariame pasaulyje“. Jis pažymėjo, kad šiandien daug žmonių atsisako religijos, todėl „atėjo laikas iš naujo patvirtinti maldos esmę“ ir todėl „pamokslininkui turi rūpėti ne formalus pamokslo sakymas, bet asmeninis atsidavimas skelbiant Dievo žodžius“,  nes kunigų pareiga „skelbti Dievo gailestingumą, kurį jis buvo patikėjęs apaštalams“. Įdomiai pranešimą „Kryžių kalnas – šių laikų liaudies pamaldumo Dievo gailestingumo objektas“ perskaitė tądien savo gimtadienį šventęs prof. habil. dr. Alfonsas Motuzas (VDU Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos centras). Beje, prelegentas seniai domisi Kryžių kalno fenomenu, 2009 metais yra išleidęs knygelę su kompaktiniu disku „Kryžių kalno maldynas ir giesmės“. Taigi nušvietęs Kryžių kalno istoriją, A. Motuzas apgailestavo, kad šiandien jau „nėra pamaldumo su rožiniu, giesmių giedojimo, apsiribojama tik padedant kryželį“. Dingo buvęs sakrališkumas, klesti „nauja pamaldumo forma – religinis turizmas“. Konferencijos klausytojus ypač sudomino VDU Religijos studijų katedros docento dr. Beno Ulevičiaus pranešimas „Inkultūracijos pavidalai: Jėzaus širdies motyvas Amerikos indėnų bažnyčios apeigose“. Prelegentas įdomiai pasakojo apie atliktą tyrimą pas Šiaurės Amerikos indėnus, save laikančius krikščionimis. Šis savotiškas indėniškas-krikščioniškas judėjimas, kuriame persipina indiški papročiai su krikščioniškais, paplitęs nuo Meksikos iki Kanados ir gali turėti apie 500 tūkstančių narių. Indėnų-krikščionių apeigos vyksta meldžiantis prie laužo (ugnis jiems atstoja altorių), pritariant vandeninio būgnelio, apsukto „erškėčių vainiku“, ritmams. Maldos pabaigoje žarijos sustumiamos į Švenčiausiosios Širdies formą. Švenčiausiosios Širdies atvaizdas – svarbiausias šios religinės bendruomenės simbolis. Be širdies atvaizdo šie krikščionys turi dar tris simbolius (pagal indėnus, sėkmingas skaičius yra  keturi) – kryžių, erškėčių vainiką ir inkarą. Indėnų religinė bendruomenė pripažįsta dvi krikščionių šventąsias – šv. Margaritą ir šv. Kotryną. Jų giesmėse skamba žodžiai „Pasigailėk mūsų, Švenčiausias Jėzau“, o vaizduojama Jėzaus skulptūra primena „mūsų močiučių pamėgtą“ Jėzaus atvaizdą.

Po pietų buvo skaitomi pranešimai „Vysk. Vincentas Borisevičius – gailestingumo apaštalas“ (kan. prof. dr. K. Žemaitis, lic. A. Vasiliauskaitė, VDU Teologijos katedra), „Gailestingumo ženklai M. Pečkauskaitės beletristikoje“ (prof. dr. Juozas Žilionis, LEU Edukologijos katedra). Prof. dr. Birutė Obelenienė (VDU, Santuokos ir šeimos studijų centras) pranešime „Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo „Familiaris consortio“

30-metis: Dievo gailestingumas – santuokos tvarumo šaltinis“, teigė, kad šiandien šeimą labiausiai žudo neteisinga laisvės samprata ir asmeninės gerovės siekimas, o iš tikrųjų žmogaus laisvė negali būti absoliuti, laisvė šeimoje turėtų būti suprantama, kaip lytiškumo ir meilės besąlygiškas dovanojimas ir tada „santuoka, pagrįsta meile, kaip tiesa, niekada nesibaigia“, o „romantinės meilės įvaizdis kenkia tikros meilės sampratai“, nes tokiu atveju prarandamas ryšys su Kūrėju. Mat „santuoka – žmogaus galimybė tobulėti“, nes „žmonijos ateitis ateina per šeimą“. Kun. prof. dr. Andrius Narbekovas (VDU Teologijos katedra) palietė labai svarbią nūdienai temą „Gailestingumas ligonių sielovadoje“. Jis paminėjo šiandieninę mediciną, kuri turėtų žmogui padėti, bet iš tikrųjų pakenkia, kartais net siūlydama „palengvintą“ numarinimą – eutanaziją. O iš tiesų tik nusidėjėlis vengia būti šalia sergančio žmogaus, vengia slaugyti, vengia padėti ligoniui. Nusidėjėlis labai greitas kitam pakenkti ir padėti jam nebūti. Todėl Kristus visų pirma atsigręžė į ligonius. Ir todėl, nors medicina yra labai pažengusi, žmonės serga ne mažiau. Žmogus ne šiaip sau suserga. Jis suserga, kad būtų bendruomenėje, nes tokia žmogaus prigimtis – žmonės apspręsti būti vieni su kitais. Liga pastūmėja žmogų nebūties link, ir tada jis ieško bendrystės, ieško kito žmogaus, kuris jam padėtų būti. Ne Dievas sukūrė ligas, Dievas sukūrė darnų pasaulį. Ir tik žmogaus nuodėmė jį sugriovė. Liga, kaip ir kančia, žmogui būtina. Jei nebūtų kančios, visa žmonija atsidurtų pavojuje. Gailestingumas ir reiškia – kartu su ligoniu kentėti, būti jo atpirkimo dalyviu. VDU Teologijos katedros dr. Aušra Eidukaitytė ir Užsienio reikalų ministerijos mgr. Jorūnė Martinavičiūtė kalbėjo apie „Teisingumo ir gailestingumo sankirtą ES valstybių narių prieglobsčio naštos pasidalijime“. Pranešime kaip senovės ir nūdienos gailestingumo pavyzdys prisiminta Maltos sala, kur senovėje su šv. Pauliumi atplaukė 276 pabėgėliai ir maltiečių buvo išgelbėti. Tuo tarpu šiandien atplaukusius pabėgėlius iš Tuniso ar Libijos su užrašu „Arabų pavasaris“ sutiko užrašu: „O čia Europos žiema“. Europoje pabėgėliai ne tik nepriimami. Jie stumiami su laiveliais atgal, kad nuskęstų. O juk Kristus, sakydamas „buvau keleivis ir mane priglaudei“, kalbėjo apie kiekvieno žmogaus išgelbėjimą. Kadangi daugelis Europos šalių pabėgėlius laiko našta, tai negalima kalbėti apie jokį solidarumą, „nes solidarumas be krikščioniško gailestingumo praktikoje neveikia“. Dr. Vaineta Juškienė (KU Katechetikos katedra) pranešime „Gailestingumo raiška krikščioniškame ugdyme“ kalbėjo apie Kristaus pedagogiką, katalikiškų mokyklų reikšmę. Apie savanorystės svarbą ugdant gailestingumą kalbėjo VDU Edukologijos katedros prof. dr. Genutė Gedvilienė ir lic. Salomėja Karasevičiūtė pranešime „Savanorystės dimensija ugdant gailestingumą krikščioniškame pašaukime“.

Po konferencijos aptarimo vyko pranešėjų ir klausytojų diskusijos. Buvo kalbama apie meilę, gailestingumą ir medikų padėtį, kai moraliniai įstatymai kertasi su valstybės įstatymais.

Kauno Milikonių vidurinės mokyklos katalikų tikybos mokytoja Daiva Kunskienė bandė aiškintis, kaip Bažnyčia vertina už padarytą gerą darbą užmokestį blogu. Kalbėdama apie pagalbą imigrantams, ji klausė, kaip galima išlikti gailestingu, kai aplink tiek daug blogio, kai, pavyzdžiui, priglaustas pakeleivis apiplėšia šeimininką, jo dukrą išprievartauja, o Bažnyčia vis tiek ragina tokius priglausti... Į klausimą atsakinėjo konferencijoje dalyvavę kunigai ir VDU dėstytojai. Kaip argumentas buvo pacituoti Motinos Teresės žodžiai, kad „darydama gerus darbus aš rizikuoju būti nesuprasta, išjuokta, atmesta, bet vis dėto aš juos darysiu“. Į klausimą, kad „Dievas yra geras, gailestingas, o kur tada teisybė?..“, kun. A. Narbekovas atsakė: „Mes nesuvokiame vieno dalyko – Dievui teisingumas ir gailestingumas yra viena ir ta pati sąvoka. Žmonės tai išskiria. Išgelbėti kitam gyvybę kartais reiškia prarasti savo gyvybę“. Jam pritarė ir kun. R. Dulskis teigdamas, kad kiekvienas „turime teisę apsiginti nuo užpuoliko, nuo pikta darančio. Ši teisė niekaip nesupriešina su meile. Turime būti išmintingi, protingi, bet kai reikia, panaudoti ir fizinę jėgą. Valstybė turi teisę gintis prieš kitos valstybė agresiją, turi teisę siųsti savo kareivius, jaunus vyrus, kad šie dėl kitų žūtų. Karas – tai tam tikras blogis, geriau viską išspręsti taikiai, bet jei neišeina, galima gintis ir, pavyzdžiui, bloga darančiam duoti, kad ir į nosį. Išmintinga gynyba pikta darantį sudrausmina. Visi turime teisę į gynybą.“ Į diskusiją įsijungęs kan. K. Žemaitis prisiminė prel. prof. Vinco Bartuškos posakį: „Gera reikia daryti gerai“. Reikia gerbti kitokį žmogų, mylėti jį, priimti jį, tačiau reikia būti ir ištikimiems savo sprendimui, savo tikėjimui. Kartu buvo priminta, kad už bloga nereikia atsilyginti blogiu – ir popiežiaus Jonas Paulius II dovanojo į jį šovusiam žmogui, bet pagal teisingumą žudikas buvo nubaustas. Visgi reikėtų prisiminti ir sovietmečio pradžią. Mes keikiame tą tautą, bet juk ne visi tos tautos žmonės buvo tokie. Kiek jų iš Gailestingos meilės mūsų tremtinius priėmė, antraip dar daugiau jų būtų žuvę ir namo negrįžę... Todėl Bažnyčios mokymas teigia, kad reikia priimti kitą kaip brolį ir sesę bei skelbti Evangeliją savo tikėjimu.

Daug diskusijų sukėlė ir Kauno universitetinės klinikinės ligoninės kardiologės Birutės Skirpstūnienės klausimas, kaip turėtų elgtis gydytoja, kai jos pacientė serga pavojinga liga ir nėštumas pavojingas jos gyvybei, ar gali gydytojas, ligonei neprieštaraujant, atlikti sterilizaciją? Ligonių sielovadą gvildenęs kun. A. Narbekovas gydytojai atsakė, kad sterilizacija tai – vaisingumo sunaikinimas ir pagal Bažnyčios mokymą ji negalima. Net jeigu moteris nenori turėti vaikų ir serga sunkia širdies yda, inkstų nepakankamumu ar kitomis labai sudėtingomis ligomis, net jeigu ji neveiksni – jokia sterilizacija nėra pateisinama. Juk būna atvejų, kai sveikatos sutrikimų turinčiai moteriai medikai siūlo atsisakyti pirmojo nėštumo, tačiau įvyksta stebuklas, ir aborto daryti nesutikusi moteris sėkmingai pagimdo daug vaikų. „Taigi turi balansuoti tarp valstybinių ir moralinių įstatymų, kurie dažnai nesuderinami. Tačiau jei valstybinis įstatymas prieštarauja prigimtiniam įstatymui – negimusio kūdikio nužudymu, – tai tokio įstatymo nereikėtų laikytis, bet būtų pareiga tokiam įstatymui priešintis. Ir galutinį sprendimą priimti pagal sąžinę“, – aiškino kun. A. Narbekovas. Prof. B. Obelenienė apgailestavo, kad medicinos mokslas vis dar neruošia medikų, kaip elgtis su tokiomis ligonėmis. Bet jau atsiranda gydytojų, kurios padeda ir kardiologinėms ligonėms išnešioti vaisių ir pagimdyti sėkmingai. Gilus gydytojos tikėjimas tokiais atvejais visada padeda, nes gydytojai reikia žiūrėti ir į kūdikį, ir į moterį kaip į pacientą.

Buvo pristatytos dvi monografijos. D. M. Stančienės ir J. Žilionio knygą „Ankstyvoji scholastika: ugdymo filosofiniai metmenys“ pristatęs recenzentas Eugenijus Danilevičius teigė, kad ji „parašyta teologijos, filosofijos, istorijos ir edukologijos mokslų sintezėje ir yra nukreipta prieš šiandien įsivyraujančią vartotojišką kultūrą. Iš šios monografijos aiškėja, kad ankstyvieji viduramžiai iš tikrųjų buvo dvasinio atgimimo laikotarpis, atsirado daug mokyklų, bibliotekų ir pan.“ Autorė  D. M. Stančienė prisipažino, kad rašydama knygą su kolega dirbo kaip detektyvai, nes lietuviškai apie tą laikotarpį nebuvo, buvo tik „sovietmečiu girdėta propaganda apie viduramžius“ – visi tinkami šaltiniai buvo tik lotyniškai. Taip pat pristatyta nemažai atsiliepimų sulaukusi kun. R. Dulskio monografija „Ekumeninė krikščionybė“. Joje autorius pastebėjo, kad tas pats Dievo žodis maitina skirtingas religines konfesijas. Tai yra Šventasis Raštas. Monografijoje  teigiama, kad jei nuoširdžiai mylėsime Dievą ir žmogų, tai į Dangų nueisime ir eidami skirtingais keliais, t. y. priklausydami skirtingoms krikščioniškoms konfesijoms.

Artimiausiuose „XXI amžiaus“ numeriuose spausdinsime kelis šioje konferencijoje skaitytus pranešimus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija