Kultūros zona

2011 metai

Laikas ir žmonės

Pavergtas muzikos

Bronius VERTELKA

Vladas Kazlauskas su savo gamybos muzikos instrumentu

Šiauliuose gimęs ir augęs Vladas Kazlauskas, pakviestas sūnaus, prieš kelerius metus įsikūrė Staniūnų gyvenvietėje netoli Panevėžio. Vyras veltui laiko neleidžia – meistrauja liaudies muzikos instrumentus.

Daro įvairius muzikos instrumentus

Psalteriumas arba psalteris – dešimtstygis muzikos instrumentas, kuriuo galima groti kaip arfa arba pasidėjus ant kelių – kaip kanklėmis. Tokiu muzikos instrumentu grodavo maždaug prieš 200–300 metų. Mažojoje Lietuvoje juo akomponuodavo giedodami psalmes. Pirmąjį psalteriumą padarė klaipėdietis meistras, antrąjį – V. Kazlauskas.

Baselė – labai senas muzikos instrumentas, kuriuo grieždavo kapelose vietoj kontraboso, labai populiarus kaime. Ansambliuką kaime sudarydavo du smuikeliai ir baselė. Ja grojo šokių vakarėliuose, vestuvėse.

Fidelis atsirado dar prieš smuiką, jis – faktinis smuiko senelis. Tai muzikos instrumentas, kurio visas korpusas ir kaklelis skaptuojamas iš vientiso medžio gabalo ir tik viršutinė jo dalis klijuojama. V. Kazlauskas yra daręs lumzdelius, skudučius, birbynę, įvairiausius styginius muzikos instrumentus – nuo mažiausio iki didžiausio.

Lituanistas ir muzikas

V. Kazlauskas Šiaulių pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir literatūrą, orkestrinį dirigavimą – Klaipėdos konservatorijoje. Net 12 metų dirbo Šiaulių pedagoginio universiteto Muzikos katedros vyr. dėstytoju. Pastatė 12-ąją vidurinę mokyklą su sustiprintu muzikiniu mokymu ir jai vadovavo. Paskui dirbo J. Janonio vidurinės mokyklos, seniausios Šiaulių švietimo įstaigos, pervadintos gimnazija, direktoriumi.

Muziko genai

Vlado mamos tėvas turėjo nagingas rankas – darydavo smuikus, basedles, grojo keliais instrumentais. V. Kazlauskas jo gyvo nematė, bet tiki, kad iš jo paveldėjo pomėgį muzikuoti.

Būdamas ketverių metukų bėgdavo pas senuką Ežero gatvėje pasiklausyti, kaip jis groja armonika. Tai buvo nuoširdus, vaikus mėgęs žmogus. Vlado mamos brolis irgi nesiskyrė su armonika. Net iš karo grįžo nešinas ja. Savo instrumentą dėdė labai saugojo, draudė kitiems imti jį į rankas. Būdavo, dėdė į darbą – Vladas už akordeono. Būdamas gerai nusiteikęs kartais pats leisdavo pagroti. Pastebėjęs, kad Vladas turi gabumų muzikai, atidavė akordeoną. Nuo 14 metų Vladas dirbo „Jovaro“ dainų ir šokių liaudies ansamblio akompaniatoriumi, devintoje klasėje turėjo pirmąjį savo mokyklos orkestrėlį.

Neapleido mintis apie muzikos instrumentų gamybą

Tuo metu veikė tarpbibliotekinis abonementas, per kurį galėdavo atsisiųsdinti muzikinės literatūros iš įvairių Sovietų Sąjungos vietų ir net užsienio šalių. Daug tokios literatūros gavo rusų kalba, kurią mokėjo gerai. Studijuodamas truputį mokėsi latvių kalbos. Žmona dirbo anglų kalbos mokytoja. Vokiečių pramoko iš sūnaus ir dukros. Norėdamas įgyti daugiau žinių apie norvegiškų smuikų gamybą, įsigijo norvegų-rusų žodyną ir jį atsispausdino kopijavimo aparatu.

Padėjo muzikos instrumentų studijos

Tikriausiai nerasi kito žmogaus, kuris turėtų tiek literatūros apie muziką, kiek jos yra sukaupęs Vladas, tam skyręs net 20 metų. Patekus į rankas nežinomo meistro instrumentui, jį atidžiai išstudijuodavo. Taip sužinodavo, į ką reikia atkreipti dėmesį, kas gerai, o kas nelabai vykusiai padaryta. Keletas jo darytų instrumentų nukeliavo į JAV. Trejas Vlado darbo kankles išsivežė vienuoliai į Rusiją. Vladas restauravo Šiaulių muzikos mokyklos akademines kankles, žada pagaminti Labanoro dūdą (dūdmaišį). Jam niekada neteko savęs reklamuoti – kam reikia, jį patys susiranda. „Esu tiek išprusęs ir tiek žinau, kad niekada nedrįsčiau imti restauruoti Stradivarijaus smuiko. Tokį istorinį instrumentą paimti gali meistras, visą savo gyvenimą dirbęs su tokiais smuikais ir juos restauravęs“, – sakė V. Kazlauskas.

Groja ne vienu instrumentu

Vladas nuo vaikystės grojo akordeonu, taip pat mandolina ir balalaika. Vykstant Lietuvos moksleivių grupei į žemės ūkio pasiekimų parodą Maskvoje, važiavo kaip akompaniatorius. Jaunuosius šokėjus filmavo Rusijos televizija. Mokydamasis Klaipėdoje orkestrinio dirigavimo grojo triūba. Dirbdamas su pučiamųjų instrumentų orkestru turėjo groti visais pučiamaisiais instrumentais.

Bet buvo ir toks metas, kai nežinojo, ar apskritai galės groti. Kaip daugeliui karo vaikų, viskas buvo įdomu. Iš tų laikų liko prisiminimas – prarado kairės rankos tris pirštus ir delną. Bet muzika Vladą tarsi persekiojo. Būdavo taip: skauda, apsiverkęs nusišluosto ašaras ir vėl imasi instrumento. Ištisus metus kankinosi.                     

Ir jaunas gali atrodyti kaip senas

Po tokios nelaimės tapo užsidaręs, perskaitė kalnus literatūros apie muziką. Išmoko analizuoti kiekvieną savo poelgį, darbą. Baigiantis metams, perkratydavo atmintį, ar taip metus nugyveno. Nebuvo kada blaškytis, turėjo užsiėmimą, meistravo. 14 metų jau gavo atlyginimą kaip akompaniatorius. Už muzikinius dalykus vienuoliktoje klasėje apdovanotas Švietimo ministro garbės raštu. Daug keliavo, žvejojo, padarė porą motorinių valčių. Su šeima išbandė Dubysos, Gaujos, Dauguvos, Šventosios vandenų sraunumą, keturis kartus plaukė Nemunu. Sukaupė 50 metų darbo stažą ir tik vieną nedarbingumo lapelį turėjo. „Žmogus gyvena tol, kol galvoja apie ateitį. Jeigu tau galva neberodys kelio, jeigu tu nebeprotausi, tai ir nebegyvensi. Nors gali būti ir jaunas, būsi senesnis už patį seniausią žmogų“, – sako Vladas Kazlauskas.

Staniūnai, Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotrauka

© 2011 „XXI amžius“