2011 m. gruodžio 21 d.
Nr. 92
(1972)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Bažnyčios socialinė doktrina nesurakinama grandinėmis

Mindaugas BUIKA

Didieji naujųjų laikų
Bažnyčios socialinio mokymo
liudytojai: palaimintasis
kunigas Ježis Popieliuška
(kairėje)ir Dievo tarnas
kardinolas Fransua
Ksavjeras Nguen Van Tuanas

Pristatyta trečioji metinė ataskaita

Šiais metais „XXI amžiuje“, kaip ir visoje tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje, gana išsamiai svarstytos Bažnyčios socialinio mokymo temos, pradedant popiežių Leono ir Jono Pauliaus II enciklikų jubiliejinių sukakčių minėjimu ir baigiant Benedikto XVI aktualiomis įžvalgomis, skirtomis dabartinėms ekonominio, socialinio ir politinio gyvenimo aktualijoms. Baigiantis 2011-iesiems labai tinkama šioje srityje susipažinti su gruodžio mėnesį Tarptautinės kardinolo Van Tuano observatorijos paskelbta trečiąja metine ataskaita apie Bažnyčios socialinės doktrinos padėtį pasaulyje ir iššūkius šiam mokymui bendrajame evangelizacijos kontekste.

Tarptautinė kardinolo Van Tuano observatorija pavadinta žymaus Vietnamo katalikų hierarcho, kovojusio už socialinį teisingumą ir patyrusio dideles lagerio kančias iš šalį valdančio komunistų režimo, vardu. Ji analizuoja ir skleidžia Bažnyčios socialinį mokymą, bendradarbiaudama su Popiežiškąja teisingumo ir taikos taryba bei centrais. Italijoje legalizuotai observatorijai nuo pat jos įkūrimo vadovauja dabartinis Triesto arkivyskupas Džampaolas Kepaldis, pats daug rašantis minėtais klausimais.

Trečioji metinė ataskaita, pavadinta „Bažnyčios socialinė doktrina negali būti surakinta (grandinėmis): liudijimas, šventumas ir kankinystė“, vėl buvo parengta Tarptautinei observatorijai bendradarbiaujant su socialinio mokymo tyrimus atliekančiais bei praktinio taikymo metodiką kuriančiais katalikiškais centrais Paryžiuje (Fondation de Service Politique), Madride (Fundacion Pablo VI) ir Lotynų Amerikos šalyje Peru (Centro de Pensamiento Social Catolico). Ataskaitoje, kuri apžvelgia Bažnyčios socialinės doktrinos padėtį pasaulyje 2010 metais, be kita ko, pateikta arkivyskupo Dž. Krepaldžio atlikta popiežiaus Benedikto XVI magisteriumo analizė socialinės enciklikos „Caritas in Veritate“ šviesoje ir su šios doktrinos sklaida susijusios tendencijos visuose penkiuose kontinentuose.

Nurodydamas šių reiškinių dinamiką, arkivyskupas Dž. Krepaldis priminė demokratizacijos procesą Afrikoje, kurioje prieštaringa rinkimų eiga ir aktyvus Bažnyčios dalyvavimas moraliai mobilizuojant tikinčiuosius. Kita ryški tendencija – kova prieš pastangas priimti gyvybei ir šeimai priešingus įstatymus Lotynų Amerikoje ir Europoje su Bažnyčiai priešiška vadinamąja „sapaterizmo“ ideologija, susijusia su neseniai rinkimus pralaimėjusio Ispanijos socialistų lyderio Chozės Rodrigeso Sapatero vardu. Ataskaitoje plačiai rašoma apie vis populiarėjančias diskusijas Bažnyčios socialinio mokymo Jungtinėse Valstijose klausimais, atitinkamus debatus Jungtinių Tautų Organizacijos padaliniuose. Taip pat pateikta detali informacija apie krikščionių persekiojimus daugelyje Azijos valstybių, kovą už teisingumą ir taiką šiame didžiausiame planetos žemyne.

Išorinių ir vidinių kliūčių poveikis

Trečiąją metinę ataskaitą apie Bažnyčios socialinės doktrinos padėtį pasaulyje rengusių minėtų institucijų vadovai Stefanas Fontana, Filipas de Sen Žermenas, Fernandas Fuentesas Alkantara ir Diegas Ariaras Padila savo įžanginėje sintezėje pirmiausia paaiškina „surakinimo grandinėmis“ įvaizdžio kilmę. Pasirodo, jiems padarė įspūdį popiežiaus Benedikto XVI 2010 metų vizito metu Portugalijoje iškeltas evangelinis priminimas, kad „Dievo Žodis negali būti surakintas grandinėmis“ (Plg. 2 Tim 2, 9). Žinoma, katalikų socialinis mokymas dar nėra Dievo Žodis tiesiogine prasme, bet jis Dievo Žodžiu grindžiamas ir Bažnyčioje skelbiamas bei įgyvendinamas. Taigi Bažnyčios socialinė doktrina taip pat negali būti sukaustyta. Tačiau ji gali būti dirbtinai bandoma laikyti nelaisvėje, ir šios grandinės yra išorinės bei vidinės.

Išorinės grandinės – „agresyvi laicistinė kultūra“ su pastangomis atitraukti visuomenę ne tik nuo religijos, ją radikaliai sekuliarizuojant, bet netgi nuo pačios etikos, jos vertybių, netgi nuo to, ką įprasta vadinti „sveiku protu“, kuris remiasi žmogiškosios prigimties nuostatomis. Tarptautiniame lygmenyje yra stiprių jėgų, kurios vykdo brutalų išpuolį prieš gyvybę ir šeimą, primesdamos įstatymus, kurie liberalizuoja abortus bei iškreipia santuokos sampratą. Įvairios „kultūrinės“ asociacijos, paremtos krikščionybei svetima feministine bei homoseksualine ideologija, bando primesti modelį tokiomis temomis, kaip individuali laisvė, santykiai tarp lyčių ir žmogiškosios gyvybės pratęsimas. Ekonomikos ir finansų srityje siauri grupiniai interesai ir menkas krikščioniškos etikos taikymas su solidarumo bei artimo meilės reikalavimais daug prisideda prie nuolatinių krizinių situacijų, kurios stiprina skurdą ir kentėjimus.

„Yra taip pat ir vidinės grandinės, kurios trukdo Bažnyčiai ir patiems katalikams priimti Bažnyčios socialinį mokymą (dažnai jis priimamas labai selektyviai pagal savo pažiūras ir interesus – M. B.) ir padaryti ją asmeniniu bei bendruomeniniu įsipareigojimu“, – nurodo apžvalgos autoriai. Jie kaip vidines grandines nurodo realityvizmo poveikį bažnytinei terpei, kai Popiežiaus magisteriumas ne privalomas, bet tik kaip viena iš galimybių tarp daugelio kitų. Tuomet Benedikto XVI skleidžiama tiesos šviesa nebetampa tikinčiajam tvirta atrama kasdienio gyvenimo sūkuriuose. Nepaisant visų popiežiaus Benedikto XVI pastangų įvesti hermeneutinį vertinimo kriterijų, žmonės dažnai kalba apie dvi Bažnyčios socialines doktrinas: vieną, buvusią iki Vatikano II Susirinkimo, ir kitą, kuri galioja po jo. Toks padalinimas neleidžia matyti Bažnyčios socialinės doktrinos visumos ir sąsajų su nedaloma bažnytine tradicija.

Iškalbingi liudijimo pavyzdžiai ir paskatos

Esant tokiam silpnam ir nedisciplinuotam, nenuosekliam požiūriui į Bažnyčios socialinę doktriną dabarties sąlygomis, iškyla jos sekuliarizacijos pavojus, tampantis tik pasaulietinių diskusijų objektu apie žmogiškąją moralę ir šio pasaulio išmintį, ir todėl atitolstama nuo tikrojo jos egzistencijos pagrindo, kuris yra Dievo garbė. Yra perdėta katalikiškojo socialinio mokymo intelektualizacija, jį redukuojant tik iki debatų ekspertų susitikimuose, o ne perkeliant į realų bažnytinės bendruomenės gyvenimą, nutraukia jo gyvybingą ryšį su praktiniu krikščionišku liudijimu ir tikinčiųjų ugdymo poreikiais. Kaip tik todėl trečiojoje metinėje ataskaitoje akcentuojamas šventųjų ir kankinių liudijimas, kuris gali ir turi būti rodomas taip pat ir socialinių reikalų srityje šiandienos sąlygomis, o ne vien tik apie tai šnekama konferencijose ir simpoziumuose.

Tik su misijų įkarščiu, pranašiška drąsa ir šventumu, vienybėje su Kristumi darbuojantis dėl Dievo Karalystės visose gyvenimo srityse, įskaitant politiką, ekonomiką ir kultūrą, galima realiai „atnaujinti žemės veidą pradedant nuo Dievo“, – moko popiežius Benediktas XVI savo socialinėse nuostatuose. Straipsnio autoriai apie Bažnyčios socialinės doktrinos padėtį pasaulyje pateikia konkrečius tokio liudijimo pavyzdžius: 2010 metais beatifikuotą komunizmo kankinį lenką kunigą Ježį Popieliušką (1947–1984) ir vietnamietį kardinolą Fransua Ksavjerą Ngnen Van Tuaną (1928–2002), kurio kanonizacijos byla buvo pradėta tais pačiais metais. Šie du spinduliuojantys pavyzdžiai – abiem atvejais rodantys pasipriešinimą totalitariniam ateistiniam režimui – turėjo dideles teigiamas pasekmes visuomenės gyvenimui. Bet tai buvo daroma pirmiausia iš dvasinių paskatų, troškimo pažinti Dievą ir gyventi Jame. Tai kartu skatino iškalbingą socialinę veiklą visų naudai.

Komunistinio saugumo tarnybų nužudyto kunigo J. Popieliuškos bei daugelį metų komunistų nelaisvės lageriuose praleidusio kardinolo F. Van Tuano kankinystės ir šventumo liudijimai yra nuostabūs, išskirtiniai. Popiežiaus Benedikto XVI mokymu Bažnyčios socialinę doktriną galima radikaliai liudyti kiekvienos visuomenės gyvenime pasipriešinant „šio pasaulio dievybėms ir viešpačiams“. Tai kova už gyvybę ir šeimą, už blaivybę, prieš korupciją, organizuotą nusikalstamumą, prekybą žmonėmis, nepaisant galimos pajuokos ir paniekinimo ar netgi diskriminavimo. „Tie, kurie kovoja, kad būtų atmestas įsivyravusios sekuliaristinės kultūros melas ir pasmerktos visos smurto bei išnaudojimo formos, tie, kurie veikia prieš neteisingus įstatymus, nukreipia savo jėgas kvietimui į mūšį už tiesą ir gėrį – visi tie žmonės taip pat yra tikri liudytojai, sutraukantys Bažnyčios socialinę doktriną kaustančias grandines“, – rašoma trečiosios metinės ataskaitos įžanginėje apžvalgoje.

Prasmingo bažnytinio gyvenimo svarba

Kita vertus, krikščioniškajame liudijime labai svarbi yra motyvacija, jeigu žmonės veikia teisingai, aukojasi ir reiškia asmenines nuostatas, tačiau nežino, kodėl jie tai daro, yra nepakankama, redukuota liudijimo versija. Krikščioniškojo sąmoningumo stoka net ir radikaliame liudijime negali sutraukyti Bažnyčios socialinę doktriną kaustančių grandinių. Todėl tam reikalingas ne tik Bažnyčios socialinės doktrinos suvokimas ir priėmimas, bet ir bendroji dvasinė tikinčiojo nuostata, kad veikla tikrai būtų Dievo ir žmogaus meilės aktas. Taigi liudijimas, kuriam su visu krikščionišku patyrimu mus skatina Bažnyčios socialinė doktrina, yra įmanomas tik pilnaverčiame bažnytiniame gyvenime, visiškai laikantis sakramentų šventimo praktikos ir Bažnyčios magisteriumo nuorodų.

Šiose magisteriumo nuorodose, nacionalinių įstatymų projektų svarstymuose, dalyvavime tarptautiniuose forumuose Bažnyčia ypač pabrėžia prigimtinės teisės principą. „Klusnumas prigimtinei teisei yra tiek sąžinės aktas, tiek ir meilės aktas, kurie abu yra neatskiriami, – teigiama 2011 metų Bažnyčios socialinės doktrinos apžvalgoje. – Sąžinės aktas, kadangi prigimtinė teisė yra raiška tiesos, kylančios iš proto ir apreikštos tikėjimu; meilės aktas, kadangi tas, kuris myli, nori pažinti mylimą asmenį ir trokšta jam viso geriausio.“ Tai reiškia ir pagalbą žmogui suprasti tikrąją savo prigimtį, kad jo būtis būtų pilnatviška.

Taip liudijant pasaulyje sutraukomos kitos dvi grandinės, trukdančios Bažnyčios socialinės doktrinos plėtrai ir įgyvendinimui: paplitęs skepticizmas, teigiantis, jog jokios tiesos nėra ir individualizmas, bandantis primesti nuostatą, kad meilė neegzistuoja. Pagaliau svarbu dar kartą pabrėžti, kad tikro krikščioniško liudijimo, šventumo ir kankinystės pavyzdžiai primena autentiško krikščionių gyvenimo Bažnyčioje poreikį, be kurio Bažnyčios socialinė doktrina tampa sekuliarizacijos auka ir praranda Dievo primato perspektyvą. Dabartinėje vertybinių sistemų ir etinių požiūrių įvairovėje šis perspėjimas yra esminis siekiant strateginio tikslo: aiškios ir teisingos Bažnyčios socialinės veiklos pasaulyje, kuris yra susietas su jos svarbiausia evangelizacine ir pastoracine misija. Bažnyčios socialinės doktrinos negalima skaidyti į atskirus aspektus, bet visus reikia išlaikyti kartu, juos įprasminti krikščioniškajame gyvenime.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija