2012 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(1976)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Ką byloja Rusijos užsienio reikalų ministerijos priekaištai Baltijos valstybėms

Gintaras Aukštuolis

Tikriausiai visi esame girdėję, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija praėjusių metų pabaigoje paskelbė išsamią ataskaitą „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“. Šis dokumentas sulaukė atgarsių tiek Amerikoje, tiek Europoje, tiek pačioje Rusijoje. Tik pamanyk, oficialios Rusijos Federacijos institucijos svarsto, kokios pasaulio valstybės labiausiai pažeidžia žmonių galimybę laisvai reikšti savo nuomonę, rengti protesto akcijas ar bylinėtis sąžiningai organizuojamuose teismuose. Kritika dėl neva grubiai, dažnai, kryptingai pažeidžiamų žmogaus teisių nukreipta labiausiai JAV ir Europos Sąjungos pusėn. Apie ignoruojamas, paminamas žmogaus teises pačioje Rusijoje kažkodėl neužsimenama.

Žymi Rusijos žmogaus teisių gynėja, Maskvos Helsinkio grupės vadovė Liudmila Aleksejeva penytai kritikavo Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovybę, pateikusią oficialią ataskaitą apie žmogaus teisių padėtį užsienio šalyse. Legenda tapusi Liudmila Aleksejeva pabrėžė, kad Rusija neturi jokios moralinės teisės kritikuoti Vašingtono, kadangi „standartai ten gerokai aukštesni nei pačioje Rusijos Federacijoje“.

Pasak Maskvos Helsinkio grupės vadovės, oficialusis Kremlius pirmiausia privalo apsikuopti savo žemėje, ir tik po to priekaištauti kitiems. L. Aleksejevos įsitikinimu, „klausti, kas gi vyksta Amerikoje, galima tik po to, kai įvesta bent minimali tvarka tavo šalyje“. Šiuos L. Aleksejevos žodžius išsamiai cituoja „Interfax“. Ypač įsiminė šie „Interfax“ pateikiami L. Aleksejevos žodžiai: „Mums kritikuoti JAV ar kokią kitą demokratinę ir teisinę valstybę – tai begėdiškas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas“. Taigi Maskvos Helsinkio grupės vadovė įsitikinusi, kad, nepaisant kai kurių išimčių, „JAV žmogaus teisių standartai nepalyginamai aukštesni nei Rusijoje“. Taip pat L. Aleksejeva pabrėžė, esą „dabartinėje Rusijoje padėtis žmogaus teisių srityje geresnė nei Josifo Stalino ar Leonido Brežnevo laikais“.

Sunku nesutikti su šiomis Maskvos Helsinkio grupės vadovės pastabomis. Tačiau mums, lietuviams, labiausiai turėtų rūpėti, ką oficialios Rusijos institucijos mano apie žmogaus teisių padėtį Baltijos kraštuose. Jeigu manome, kad Rusija nepažėrė aršios kritikos mums, klystate.

Oficiali Rusijos pozicija kategoriškai pikta. Rusijos įsitikinimu, Latvijoje ir Estijoje didžiausia problema išlieka milžiniškas skaičius žmonių, kurie gyvena šiose Baltijos valstybėse, bet neturi pilietybės. Mintyse turimi, žinoma, rusakalbiai, kurie gyvena Latvijoje ir Estijoje, bet nei oficialioji Ryga, nei oficialusis Talinas jiems neskuba įteikti Latvijos ir Estijos pasų. Toks lėtas natūralizacijos procesas Rusijai velniškai nepatinka. Oficialusis Kremlius, be abejo, norėtų, kad tie keli šimtai tūkstančių rusakalbių kuo greičiau gautų Latvijos ir Estijos piliečio pasus ir galėtų rengti, pavyzdžiui, referendumus dėl rusų kalbos, kaip antrosios valstybinės kalbos, įteisinimo ar Baltijos valstybių glaudesnio bendradarbiavimo su posovietinėmis rytų šalimis.

Rusijai taip pat labai nepatinka, jog trijose Baltijos šalyse neva siaurinama „rusakalbė kultūrinė, švietimo ir informacinė erdvė“. Šį priekaištą, matyt, derėtų suprasti taip: Baltijos valstybėse dar per mažai rusų kalba leidžiamų laikraščių, žurnalų, internetinių portalų, knygų. Nors, pavyzdžiui, Lietuvos spaudos kioskuose galima laisvai įsigyti ir „Litovskij kurjer“, ir „Obzor“, kurie, beje, turi itin specifinį požiūrį į tai, kas dedasi Baltijos kraštuose. Tas specifiškumas tikrai keistas – džiaugiamasi vos ne kiekviena Lietuvos, Latvijos ar Estijos nesėkme. Piktdžiugiškas tonas dažnusyk palydimas priekaištais: argi Kremliaus analitikai jūsų neperspėjo, jog bus blogai?

Lietuvos spaudos kioskuose apstu ir Rusijoje leidžiamų laikraščių – „Soveršenno sekretno“, „Moskovskij komsomolec“, „Literaturnaja gazeta“, „Argumenty i fakty“. Tik pirk, tik skaityk. Beje, tie, kurie verčiasi spaudos leidyba, puikiai suvokia, jog Rusijoje leidžiamų leidinių platinimas Lietuvos kioskuose ir prekybos centruose – labai brangus malonumas. Neatmestina versija, jog be Rusijos valstybės finansinės paramos šie laikraščiai greičiausiai negalėtų atsirasti Vilniaus „Akropolio“ arba Vilniaus „Europos centro“ kioskuose. Vadinasi, ši įtaka Lietuvoje palaikoma dirbtinai, vadovaujantis politiniais, bet ne ekonominiais sumetimais.

Latvijoje ir Estijoje padėtis dar nepalankesnė. Latviškų ir estiškų leidinių tiražai mažai kuo įspūdingesni už rusų kalba pasirodančius leidinius. Šiose valstybėse rusų kalba leidžiami leidiniai savo tiražais ir įtaka beveik nenusileidžia nacionalinėmis kalbomis leidžiamiems laikraščiams. Visuomet, kai svečiuojuosi Taline ar Rygoje, domiuosi šia problema. Išvados – ne itin džiugios. Tiek Estijos, tiek Latvijos rusakalbė spauda jau sėkmingai konkuruoja su latviškais, estiškais laikraščiais, savaitraščiais. Be kita ko, rusakalbiai leidiniai turi labai panašią manierą kaip ir kai kurie Lietuvos rusiški leidiniai. Estijos ir Latvijos nesėkmėmis dažniau džiaugiamasi, nei išgyvenama, o dėl Rusijos nesėkmių dažniau išgyvenama, nei džiaugiamasi. Nors, jei esi Latvijos ar Estijos patriotas, pilietis, nuolatinis gyventojas, regis, turėtų viskas būti priešingai.

Rusijos URM demagogiškai tvirtina, esą „rusakalbių galimybės gauti informacijos gimtąja kalba smarkiai sumažėjo“. Kaip neginčijamą argumentą pateikia štai tokius skaičius: 1995 metais Lietuvoje leisti 44 leidiniai rusų kalba, o 2009-aisiais – tik 16 leidinių, tačiau Rusijos diplomatai pamiršo pridurti, kad šio mažėjimo priežastys ne politinės, o ekonominės. Niekas dirbtinai neuždarė nė vieno rusiško leidinio nei Lietuvoje, nei Latvijoje, nei Estijoje. Juk Baltijos valstybėse per pastaruosius penkerius metus sumažėjo ir lietuvių, latvių, estų kalbomis leidžiamų leidinių. Ir tam didžiausios įtakos turėjo ne politiniai tendencingumai, bet objektyvus prenumeratorių skaičiaus mažėjimas, natūraliai pabrangę leidybos kaštai, spaustuvių, pašto paslaugų brangimas. Pagaliau, kodėl Rusijos URM vadovai nepasidomėjo, kiek lietuvių gyvena, sakykim, Kaliningrade ir Maskvoje, ir kiek jie šiuose miestuose turi lietuviškų leidinių ar televizijos laidų gimtąja kalba. Jei sugretintume šiuos duomenis, pastebėtume, jog rusakalbių padėtis Baltijos kraštuose žymiai geresnė nei lietuvių padėtis Kaliningrado srityje ar Rusijos sostinėje Maskvoje.

Įdomu ir tai, kad Lietuvą dėl naujojo Švietimo įstatymo, kuris įpareigoja tautines mažumas mokyklose šiek tiek daugiau dalykų studijuoti lietuvių kalba, kritikuoja ne tik šiandieninė Lenkija. Kritikos pažerta ir minėtoje Rusijos URM ataskaitoje. Tad ar oficialioji Varšuva su oficialiąja Maskva kartais nederina savo veiksmų, spausdama Lietuvą?

Oficialiame Rusijos dokumente tvirtinama, kad „ypatingą nerimą kelia toliau vykstantis Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas visose trijose Baltijos šalyse“, „vieši buvusių legionierių susirinkimai“, „fašistinių nusikaltėlių heroizavimas“, „nacistinio jaunimo maršai“, „pastangos palyginti du nepalyginamus reiškinius – nacių ir sovietų režimus“.

Toliau – dar gražiau. Rusijos URM ataskaitoje pabrėžiama: „Ši linija yra vienas iš baisiausių veiksnių skatinant rasistines, ekstremistines nuotaikas, puoselėjant nacionalizmą, ksenofobiją, antisemitizmą, rasinę, religinę netoleranciją“. Lietuva jau pradedama kaltinti su Antruoju pasauliniu karu bei sovietiniu laikotarpiu susijusių įvykių iškraipymu bei tendencingu jų traktavimu. Ši praktika, Rusijos URM įsitikinimu, yra „masinė, tapusi viešai deklaruojama valstybės politika“. Didžiulės propagandinės kampanijos esą rengiamos minint Sausio 13-osios įvykius, Medininkų pasienio posto žudynes. Ypač Rusijos URM nepatiko, kad Lietuvos Generalinės prokuratūros prašymu teismas leido už akių suimti tris Rusijos piliečius, įtariamus Medininkų muitinės posto darbuotojų nužudymu. Mintyse turimi Andrejus Laktionovas, Aleksandras Ryžovas ir Česlavas Mlynikas.

Tik pamanyk, Rusijos URM nepatinka, kad tokio pobūdžio minėjimuose, kaip Sausio 13-oji ar Medininkų žudynės, dalyvauja svarbiausi šalies vadovai – Prezidentė, Seimo pirmininkas, Ministras pirmininkas. Ar tokių priekaištų nebūtų galima pavadinti pastangomis kištis į suverenerios valstybės vidaus reikalus? Tik pamanyk, mūsų valstybės vadovai privalo derinti savo darbotvarkę su Dmitrijaus Medvedevo ar Vladimiro Putino aplinka...

Rusijos URM vadovybę siutina aplinkybė, kad Vilnius pačiu aukščiausiu lygiu kalba apie „sovietų okupaciją“, apie „būtinybę kuo greičiau atlyginti okupacijos metais patirtą žalą“, įkyriai primena „sovietų kariuomenės vykdytą masinį Lietuvos gyventojų genocidą“. Skaitant Rusijos URM ataskaitos ištraukas akivaizdžios užuominos, esą Lietuva elgiasi neteisingai, kiekviena proga pabrėždama Lietuvos ir Rusijos sutarties, kurioje minima Lietuvos aneksija, „istorinę reikšmę“. Rusijos URM teigimu, nepelnytai Lietuva „aukština ir didvyrišką vadinamųjų miško brolių kovą“. Be abejo, Rusijos URM vadovybei būtų maloniau, jei Lietuva daugiau nebestatytų tokių paminklų, kaip Šventojoje (mintyse turimas paminklas „Už Lietuvos laisvę“).

Įsivaizduojate, Rusijai užkliūva net Lietuvos bandymai nepamiršti 1831 metų sukilimo, bylojančio apie lietuvių ir lenkų priešinimąsi rusiškajam carizmui. Rusijos URM pastebi, kad šio sukilimo sukakties minėjimui Lietuvos valstybė surengė ne vieną oficialų renginį, gausiai finansuojamą iš valstybės biudžeto. Taip pat piktinamasi, kad mokykliniuose vadovėliuose, iš kurių mokosi jaunoji lietuvių karta, per daug dėmesio skiriama švietimui apie blogus Ivano Rūsčiojo, Petro I, Lenino ir kruvinojo Stalino darbus. Esą toks tendencingumas sukuria neteisingą įspūdį apie „Rusiją, kurios reikia visuomet bijoti ir saugotis“. Rusijos URM net drįsta tvirtinti, esą Lietuva stengiasi bet kokia kaina asimiliuoti visas savo tautines mažumas. Esą būtent dėl lietuviškosios asimiliacijos šalyje pastaraisiais metais maždaug per pusę sumažėjo rusų tautybės žmonių. Esą statistika tokia: 1989 metais rusai sudarė 9,4 proc. Lietuvos gyventojų, o 2011-aisiais Lietuvoje tegyveno 4,8 proc. rusakalbių.

Beje, panašaus pobūdžio ataskaitas Rusija rengia kiekvienais metais. Ataskaita apie 2011-uosius mažai kuo skiriasi nuo ankstesniųjų išvadų. Joje regiu tik vieną naują aspektą – priekaištą dėl Medininkų žudynių bylos. Jei prieš metus Rusija savo kritiniuose atsiliepimuose apie Lietuvą Medininkų pasienio posto vardo neminėjo dar jokiame kontekste, tai šiandien ši „problema jau minima garsiai“. Kol kas sunku suvokti, kodėl Rusiją pradeda erzinti Lietuvos teismuose nagrinėjama Medininkų žudynių byla. Galbūt Rusija mums parengusi „subtilią kiaulystę“? Juk lietuviškoji Temidė iki gyvos galvos kalėti nubaudė Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą-Nikuliną, neva kaltą dėl žiauraus Medininkų posto užpuolimo 1991-ųjų liepą. Tačiau kaltinimai buvusiam Latvijos omonininkui neparemti jokiais konkrečiais, jokiais neginčijamais įrodymais. O tai reiškia, kad Rusijai bus labai nesunku šią temą eskaluoti pačiu aukščiausiu lygiu, net beldžiantis į Strasbūro Žmogaus teisių teismo duris, juolab, kad Rusijoje esama žmonių, kurie tiksliai žino, kieko rankos suteptos Medininkų posto pareigūnų krauju.

Beje, skaitant Rusijos URM ataskaitą apie Lietuvą, galima susidaryti klaidingą įspūdį, esą lietuviai domisi savo istorija, gerbia savo miško brolius, puoselėja lietuvių kalbą, nenuolaidžiauja tautinių mažumų užgaidoms... O juk daugelis mums pateiktų priekaištų – iš piršto laužti. Taip, mes tebestatome paminklus savo partizanų atminimui. Bet statome kažkur provincijoje, užkampiuose, pakelėse, pamiškėse. Pagrindinis, svarbiausias paminklas miško broliams turėtų stovėti ne kur nors Šventojoje ar prie Ukmergės plento, o vienoje iš centrinių Vilniaus gatvių, tačiau tokio paminklo Vilniuje nerasite. Ir neatrodo, kad artimiausiu metu jis papuoš Lukiškių aikštę ar aikštę priešais Rotušę.

Mūsų Genocido ir rezistencijos tyrimų centras toliau tebeleidžia mokslines, istorines, pažintines knygas apie pokario rezistenciją, tačiau mūsų knygynuose kaskart daugėja knygų, kurių autoriai ir rengėjai šaiposi iš partizanų, jie pravardžiuojami žydšaudžiais, moterų ir vaikų žudikais. Ir dar nežinia, kurios knygos jaunosios kartos atstovams daro didesnį įspūdį. Mes lyg ir didžiuojamės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės palikimu, tačiau svarbiausiam LDK kūrėjui ir puoselėtojui neturime sostinėje pastatę nė vieno paminklo. Vytauto Didžiojo paminklo Vilniuje nerasite. Tad ar galime laikyti save tauta, kuri gerbia ir didžiuojasi LDK palikimu?

Rusija mus kaltina, kad esą labai rūpinamės lietuviškumu, puoselėjame savo gimtąją kalbą. O juk teritorijos, kuriose bent šiek tiek kalbama lietuviškai, vis traukiasi ir traukiasi. Dar keli dešimtmečiai, ir Kaliningrado srityje bei Baltarusijoje vargu ar rasite lietuvių, kalbančių lietuviškai. Lietuvių kalba nyksta Seinuose, Punske. Lietuviškai jau beveik nekalbama Šalčininkuose...

Tokių pastebėjimų, palyginimų – gausybė. Tik susidurdami su jais vis dažniau bejėgiškai skėsčiojame rankomis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija