2012 m. sausio 6 d.    
Nr. 1
(1976)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Popiežiaus pastoracinės įžvalgos vertinant 2011-uosius

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI
kalėdinis susitikimas
su Romos Kurijos nariais

Pasaulio jaunimo dienose
Madride Šventasis Tėvas
klausė jaunų žmonių išpažinčių

Pagrindinė tema – naujoji evangelizacija

Vėl plataus dėmesio susilaukė popiežiaus Benedikto XVI tradicinis kalėdinis susitikimas su Romos Kurijos nariais, artimiausiais pagalbininkais, besidarbuojančiais Šventojo Sosto institucijose. Čia jis apžvelgė pasibaigusių 2011 metų svarbiausius bažnytinius įvykius. Gruodžio 22 d. sakytoje kalboje pasidalindamas savo įžvalgomis Popiežius taip pat nubrėžė artimiausių uždavinių gaires, kaip visuomet jas aiškiai patvirtindamas atitinkamais pastoracijos poreikiais. Nors minėtoje kalboje sąvoka „krizė“ ne kartą įvairiais atžvilgiais buvo minima, bet tai nebuvo pagrindas pesimizmui ar nerimui dėl ateities, o tik praktinės veiklos argumentų formulavimui.

Anot Benedikto XVI, jo iškelta naujoji evangelizacija gali būti atsakymas ne tik į tikėjimo, bet ir į ekonomikos krizę, už kurią yra atsakingas sekuliarizmo nulemtas dvasinis vakuumas. Konkrečiai nurodydamas Europos patiriamus ūkio ir finansų sunkumus, kurių priežastis yra Senąjį žemyną apėmusi etninė krizė, Šventasis Tėvas sakė, kad tai ypač akivaizdu santykyje su bendražmogiškomis vertybėmis. „Niekas neginčija tokių vertybių, kaip įsipareigojimas artimui ir atsakomybė dėl vargšų bei kenčiančiųjų, tačiau tiek individams, tiek visuomenei dažnai pritrūksta motyvacijos tai praktikuoti kažko atsisakant ar netgi aukojantis“, – aiškino Popiežius.

Iš tikrųjų tai suvokti yra viena, o suteikti realią pagalbą stokojantiems yra visai kas kita, ir neretai sutrukdo interesams teikiama pirmenybė. Iš šių krizių kyla fundamentalūs klausimai: kur yra ta šviesa, nušviečianti mūsų supratimą ne tik bendromis idėjomis, bet ir konkrečiais imperatyvais“, – kalbėjo Benediktas XVI. Jis pabrėžė, kad į šiuos klausimus kaip tik ir reikia atsakyti naująja evangelizacija, kad Kristaus geroji žinia „taptų įvykiu, o jos skelbimas realiai atnaujintų gyvenimą“.

Ta naujoji evangelizacija, Evangelijos skelbimas, kad tikėjimas, kaip gyvoji jėga, taptų akivaizdžia realybe šiandien, buvo pagrindinė svarbiausių su Šventojo Tėvo veikla susijusių 2011 metų bažnytinių įvykių tema. Pirmiausia paminėtinos jo kelionės į užsienio šalis – Kroatiją, Ispaniją, Vokietiją, Beniną bei keli apaštaliniai vizitai pačios Italijos teritorijoje. Kiekvienas iš jų turėjo buvo svarbus ne tik vietinei, bet ir visuotinei Bažnyčiai: Kroatijoje popiežius Benediktas XVI dalyvavo nacionaliniame šeimų kongrese, Ispanijoje – vadovavo Pasaulinių jaunimo dienų renginiams, Vokietijoje, kuri yra Reformacijos lopšys, reikšmingi buvo ekumeniniai susitikimai, Benine buvo paskelbtas posinodinis apaštalinis paraginimas „Africae munus“, Italijos mieste Ankonoje užbaigtas nacionalinis Eucharistinis kongresas, Kalabrijos regione Šventasis Tėvas kalbėjo apie kovos su organizuotu nusikalstamumu aktualumą, o Asyžiaus mieste vyko istorinis įvairių religijų vadovų maldos už taiką susitikimas.

Be tikėjimo reformos nėra veiksmingos

Popiežius Benediktas XVI savo kalboje nurodė kitus svarbius pastarųjų metų sprendimus – Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos sudarymą, šiai temai skirto Vyskupų Sinodo, kuris vyks 2012-ųjų rudenį, sušaukimą, Tikėjimo metų paskelbimą, minint svarbiausio praėjusio amžiaus bažnytinio įvykio – Vatikano II Susirinkimo – 50-ąsias metines. Nuo to Susirinkimo, atnešusio Katalikų Bažnyčios gyvenime dideles (ir nevienareikšmes) naujoves, nuolat keliamas klausimas apie tolesnės bažnytinės reformos poreikį atsiliepiant į dabarties iššūkius. Kalėdiniame susitikime su Romos Kurijos nariais kalbėdamas apie tuos iššūkius, ypač Vakarų pasaulyje, Šventasis Tėvas su visišku atvirumu pripažino reguliariai pamaldose dalyvaujančių žmonių senėjimą (beje, sensta ir pati visuomenė dėl gimstamumo stokos) ir jų skaičiaus mažėjimą, dvasinių pašaukimų stagnaciją, tam tikrą skepticizmo ir netikėjimo augimą.

„Ką mes tokiu atveju turime daryti? Yra nesibaigiančių debatų apie tai, kaip sustabdyti ir apgręžti šią tendenciją, – patvirtino Benediktas XVI. – Be abejonės, reikia padaryti įvairių dalykų, tačiau vien tai neišspręs problemos.“ Jis dar kartą pabrėžė, kad visų Bažnyčios problemų esmė – tikėjimo krizė. „Jeigu mes nerasime į tai atsakymo, jeigu tikėjimas vėl netaps gyvybingas, atgavęs gilias nuostatas ir realų tvirtumą iš susitikimo su Jėzumi Kristumi, tada visos kitos reformos bus neveiksmingos“, – pabrėžė Šventasis Tėvas. Ir dar galima stebėti, ko vertos yra kalbos apie vadinamąsias reformas tų asmenų, kurie turi paviršutinišką supratimą apie katalikiškąjį tikėjimą arba iš viso jo beveik nepraktikuoja.

Atkreipęs dėmesį į Europoje juntamą „tikėjimo nuovargį“, Popiežius pabrėžė, kad lankydamasis Afrikoje to iš viso nepajuto. Afrikiečių džiaugsmingas krikščioniškojo tikėjimo išgyvenimas, didžiavimasis dėl priklausymo Katalikų Bažnyčiai, vidinė laimė pažinus Kristų, teikia didelį padrąsinimą, ypač kai šį liudijimą lydi gausūs dvasiniai pašaukimai. Afrikoje daug skurdo ir kitų problemų, bet tų išbandymų akivaizdoje tvirtas yra pasirengimas tarnauti Kristui ir savo artimui, visiškai negalvojant apie asmenišką naudą. „Kaip tik toks tikėjimas, kupinas laimės ir pasirengimo aukotis, yra galingas vaistas prieš nuovargį nuo krikščionybės, kaip kad šiandien mes patiriame Europoje“, – pripažino Benediktas XVI.

Krikščioniška savanorystė – gyvenimo būdas

Anot Popiežiaus, tą patį apie vaistą nuo dvasinio nuovargio kalba Pasaulinių jaunimo dienų „nuostabi patirtis“, kurią Šventasis Tėvas įvardijo, kaip naujosios evangelizacijos praktinį realizavimą. Išsamiau aptardamas šį svarbiausią 2011 metų Katalikų Bažnyčios įvykį, jis išskyrė penkis aspektus, kurių pirmasis yra „katalikiškumo, Bažnyčios visuotinumo naujoji patirtis“. Jauni žmonės, atvykę į Madridą iš visų kontinentų, priklausantys skirtingoms tautinėms kultūroms, buvo tikėjimo suvienyti „kaip viena didelė šeima“. Visi meldėsi tuo pačiu būdu, visi buvo giliai paliesti susitikimo su Jėzumi Kristumi, visi celebravo bendrą liturgiją ir dalijosi džiaugsminga priklausymo vienai Bažnyčiai patirtimi.

Iš čia seka naujas, krikščioniškas, žmogaus gyvenimo būdas, – aiškino Benediktas XVI, pasakodamas apie Madride vykusį susitikimą su Pasaulinių jaunimo dienų savanoriais, 20 tūkstančių jaunų žmonių, kurie skyrė laiką tvarkos palaikymui tame globaliniame renginyje. Savanoriška tarnystė tampa vis populiaresnė, 2011-ieji buvo paskelbti Savanorystės metais, ir svarbu pabrėžti šio veikimo krikščioniškąjį bruožą. „Iš čia man tapo aiškus fundamentalus dalykas, – sakė Popiežius apie susitikimą su savanoriais. – Tie jauni žmonės atidavė tikėjimui dalį savo gyvenimo ne todėl, kad taip buvo jiems liepta, ne tam, kad laimėtų Dangų ar išvengtų Pragaro pavojaus. Jie tai darė nesiekdami savęs įprasminimo, ir nesižvalgė atgalios“. O juk gana dažnai krikščionys kažką gero darydami dvejoja, norėdami sužinoti, kokia iš to bus nauda jiems patiems, ir taip tampa beverčiais, tarsi „druskos stulpais“ (kaip ta Šventajame Rašte minima Loto žmona, kuri kartu su šeima bėgdama iš Dievo pasmerkto nuodėmingo Sodomos miesto, atsigręžusi pavirto druskinga statula).

Pasaulinių jaunimo dienų savanoriai, kaip ir daugelis kitų savanoriškoje tarnystėje besidarbuojančių jaunų krikščionių, neieško jokios naudos sau. Priešingai, jie tai daro, nors turi įveikti sunkumus ar netgi aukotis, „paprasčiausiai todėl, kad yra nuostabu daryti gera, būti dėl kitų“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis tai pavadino kokybišku šuoliu asmens egzistencijoje, kurį lemia prieš tai įvykęs susitikimas su Jėzumi Kristumi, įžiebęs meilės Dievui ir artimui ugnį, išlaisvinęs iš bet kokio savanaudiškumo ir egoizmo, individualistinės savęs „aš“ paieškos. „Tai yra tikras krikščioniškas nusistatymas“, skatinantis naują gyvenimo būdą jaunosioms kartoms, kartu viltingai nuteikia dėl Bažnyčios bei civilizuotos visuomenės ateities, – darė išvadą popiežius Benediktas XVI.

Adoracija, atgaila ir tikėjimo džiaugsmas

Toliau analizuodamas patirtus įspūdžius masiniame tikinčiųjų susibūrime Madride bei kitose lankytose vietose – Kroatijos sostinėje Zagrebe, 2010 metais Londone, – Šventasis Tėvas akcentavo dvasingumą, kuris kyla iš Švč. Sakramento adoracijos. Tikrai neužmirštamas momentas, kai dešimtys tūkstančių žmonių – daugiausia tai buvo jauni žmonės – iškalbinga tyla atsiliepia į Viešpaties sakramentinį buvimą, Jį taip pagarbindami, rado realų tikrumą, jog prisikėlęs Kristus įžengia į žmonių minią. „Adoracija pirmiausia yra tikėjimo aktas, – aiškino popiežius Benediktas XVI. – Dievas tada jau nėra galima ar negalima hipotezė apie visų dalykų pradžią. Jis yra ir jeigu jis yra, tada aš nusilenkiu prieš Jį“. Taip protas, valia ir širdis atveriama įsikūnijusiam Dievui, Kristui, kuris kentėjo dėl mūsų iš meilės mums. Taip įžengiama į šios meilės tikrumą kartu su teisingu Eucharistijos šventimu bei Viešpaties kūno tinkamu priėmimu šventojoje Komunijoje.

Kita svarbi Ispanijos sostinėje vykusių pasaulinių jaunimo dienų detalė buvo Bažnyčios pastoracijoje dabar skatinama sakramentinė atgaila, kaip integrali tikėjimo patyrimo dalis. Madride ir pats Šventasis Tėvas klausė jaunų žmonių išpažinčių. Tai buvo pirmas atvejis tokio pobūdžio renginiuose. Atgailaudami „mes pripažįstame, kad mums nuolat reikia atleidimo ir kad atleidimas neša atsakomybę“, – kalbėjo Popiežius savo pagalbininkams iš Romos Kurijos. Tai ne tik atvirumas Kūrėjo meilei ir gailestingumui, bet ir žmogaus nuodėmingos praeities pripažinimas, įskaitant Bažnyčios mokymą apie prigimtinę nuodėmę, kuri priešinasi meilei ir traukia žemyn į blogį. Esant šiai gravitacijai, „mums reikia nuolat nuolankiai prašyti Dievo atleidimo su apsivalymu ir žadinimu Kūrėjo duotos stiprybės, kuri kelia sielą aukštyn“.

Pagaliau penktasis Benedikto XVI paminėtas planetos jaunųjų katalikų sąskrydžio bruožas buvo džiaugsmas, kuris šalia kitų faktorių taip pat pirmiausia yra grindžiamas tikėjimu. „Esu norimas, turiu užduotį, esu priimamas ir mylimas“, – tai, matyt, džiugiai jautė kiekvienas Madrido susitikimo dalyvis. Šis priėmimas, žinoma, ateina iš kitų žmonių, bet jis yra gana trapus, o mums reikia besąlyginio priėmimo, kurį gali suteikti tik Dievas. Taigi tai vėl iš tikėjimo kylantis tikrumas: „yra gera, kad aš esu; yra gera būti žmogumi“; tai teikia natūralų džiaugsmą. Ir priešingai, Dievo meilės suvokimo netektis vis labiau kelia klausimą, ar iš viso būti žmogumi yra gera, ir tos abejonės gali tapti neįveikiamos. Taigi tiktai tikėjimas užtikrina gilų vidinį pasitenkinimą dėl savosios egzistencijos net ir sunkiausių išbandymų akimirkomis.

Tarpreliginis dialogas ir socialiniai klausimai

Baigdamas savo įžvalgas, aptardamas 2011 metų veiklą, Šventasis Tėvas kalboje Romos Kurijos nariams nurodė spalio mėnesį Asyžiuje vykusį tarpreliginį maldos už taiką susitikimą, minint šios jo pirmtako Jono Pauliaus II iniciatyvos 25-ąsias metines. Ypatingas pastarosios taikos piligrimystės į šv. Pranciškaus miestą akcentas buvo tas, kad šį kartą buvo pakviesti netikinčiųjų intelektualų atstovai, taip išplėtojant Bažnyčios dialogą su visais tiesos ieškančiais žmonėmis. Kartu prisimenant anksčiau, 2011 metais, iškeltą „Pagonių kiemo“ iniciatyvą, galima tvirtinti, jog ta akcija Asyžiuje taip pat buvo integrali popiežiaus Benedikto XVI ganytojiško naujosios evangelizacijos plano dalis. „Tiesiog padėkokime Dievui, kad mes, kaip pasaulio religijų ir tiesos ieškotojų atstovai, vieną dieną (Asyžiuje) galėjome susitikti draugiškumo ir abipusės pagarbos aplinkoje, tiesos meilėje ir bendroje atsakomybėje už taiką“, – sakė Šventasis Tėvas. – Todėl turėkime viltį, kad iš šio susitikimo iškilo naujas siekis tarnauti taikai, susitaikinimui ir teisingumui“.

Naujosios evangelizacijos pastangų – apaštalinio laiško „Porta Fidei“ ir Tikėjimo metų paskelbimo bei pasirengimo šiai temai skirtam Vyskupų Sinodui – integralia dalimi galima laikyti ir 2011 metais popiežiaus Benedikto XVI atkakliai skelbtą bei vystytą Bažnyčios socialinį mokymą. Štai istorinėje kalboje Vokietijos parlamento (Bundestago) nariams rugsėjo mėnesį vykusio apaštalinio vizito į savo tėvynę metu Šventasis Tėvas aiškiai pabrėžė, kad krikščionybė visada buvo ir lieka socialinio teisingumo gynėja ir skleidėja. Vėlyvą rudenį Vatikane priėmęs su ad limina vizitu atvykusius Jungtinių Valstijų vyskupus, Šventasis Tėvas savo kalbose, be kitų klausimų, dar kartą nurodė, kad Bažnyčios hierarchai turi būti bekompromisiai šeimos, santuokos, gyvybės ir „moralinės tiesos“ gynėjai visuose visuomeniniuose debatuose (šie dalykai ypač aktualūs dabar JAV prasidėjusioje 2012 metų prezidento ir parlamento (kongreso) rinkimų kampanijoje).

Popiežiaus Benedikto XVI įvairiomis progomis sakytose kalbose tiek Romoje, tiek apaštalinių vizitų metu buvo stipriai kritikuojama vis didesnė praraja tarp turtingųjų ir vargšų, neišspręsta globalinio bado problema, finansų sistemose vykstančios ir krizes skatinančios „nevaržomos spekuliacijos“, perdėtas vartotojiškumo įsivyravimas ekonomikoje, nešantis sunkias pasekmes gamtai, ypač pavojingą klimato kaitą. Šiuo atžvilgiu plataus dėmesio susilaukė praėjusiais metais paskelbtas Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos dokumentas apie ekonominės krizės ištakas. Jame raginama stiprinti finansinių sandėrių ir prekybos tarptautinę kontrolę. 2011 metais tiek pats Šventasis Tėvas, tiek ir Vatikano atstovai įvairiuose tarptautiniuose forumuose kėlė išryškėjusią krikščionių persekiojimo ir diskriminacijos problemą kai kuriuose pasaulio regionuose.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija