2012 m. sausio 13 d.    
Nr. 2
(1977)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Migracija ir naujoji evangelizacija

Mindaugas BUIKA

Migrantai iš Šiaurės Afrikos
valstybių laiveliais per Viduržemio
Jūrą keliauja į Vakarų Europą
rizikuodami gyvybe

Atvykėliai iš Meksikos darbuojasi
Jungtinių Valstijų žemės ūkyje

Migrantai manifestacijose
pabrėžia, kad nėra nusikaltėliai,
bet darbo ieškantys žmonės

Svetimtaučiai darbininkai
susiduria su sunkiais
gyvenimo sąlygų išbandymais

Iššūkiai skatina pastoracijos įvairovę

Atsižvelgiant į dabarties pastoracinių uždavinių kontekstą, popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis „Migracija ir naujoji evangelizacija“, skirtas Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai, kuri Katalikų Bažnyčioje tradiciškai celebruojama antrąjį sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo (Trijų Karalių) iškilmės, šiemet – sausio 15-ąją. Kasmetinio Migrantų sekmadienio šventimo tradicija siekia Pirmojo pasaulinio karo laikus (1914–1918), o jos pradininkas buvo dabartinio Šventojo Tėvo bendravardis Benediktas XV, kuris, prasidėjus kovoms, paragino šelpti savo gyvenamąsias vietas palikti priverstus žmones. Pirmoji solidarumo su migrantais ir pabėgėliais diena Katalikų Bažnyčioje buvo paminėta 1915 metais, todėl šiemet ji minima jau 98-ąjį kartą.

Liturginiu atžvilgiu sausio vidurys Migrantų sekmadienio šventimui yra labai tinkamas metas, prisimenant evangelinį pasakojimą, kad ir Šventoji Šeima buvo priversta ieškoti prieglobsčio svetur, Egipte, gelbėdama Kūdikėlį Jėzų nuo karaliaus Erodo teroristinių užmačių (Plg. Mt 2, 13–15). Katalikų Bažnyčios pastangos minėti Pasaulinę migrantų ir pabėgėlių dieną yra aktualios ir lietuvių tautai, kuri taip pat yra migrantų tauta. Štai jau antrus metus iš eilės Lietuvą palieka rekordinis žmonių skaičius – Europos Komisijos paskelbtais duomenimis, 2010-aisiais šalį paliko 1,6 proc. gyventojų, o 2011 metais – net 2 proc. Pasaulinės migrantų ir pabėgėlių dienos bažnytinio minėjimo tikslas yra atkreipti dėmesį į svetur išvykusių arba priimtų svetimšalių patiriamus sunkumus ir iššūkius, paremti juos ne tik materialiai, bet ir sielovadiniu atžvilgiu, išsaugant migrantų religinį ir tautinį identitetą.

Spaudos konferencijoje Vatikane pristatydamas popiežiaus Benedikto XVI kreipimąsi būsimajam Migrantų sekmadieniui (beje, kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, ta proga vyskupų sprendimu yra celebruojama visa Migrantų savaitė nuo sausio 9 iki 15 dienos) Popiežiškosios migrantų ir keliautojų sielovados tarybos pirmininkas arkivyskupas Antonijas Marija Veljas paminėjo, kad dokumento tema – „Migracija ir naujoji evangelizacija“ – paliečia tris socialines grupes: migravusius dirbančiuosius, dėl konfliktų ar politinio priešiškumo svetur pasitraukusius pabėgėlius ir užsienyje išsilavinimo siekiančius studentus. Akivaizdu, jog kiekvienu atveju dėl smarkiai išaugusio žmonių mobilumo su tautybių ir religijų susimaišymu Bažnyčiai tokioje „mikstūroje“ iškyla nauji iššūkiai jos misijų pastangose. Arkivyskupas A. M. Veljas taip pat priminė, kad nors pastoraciniai metodai migrantų atžvilgiu gali pareikalauti naujų formų, tačiau pati „naujoji evangelizacija“ nereiškia jos turinio kaitos: toliau reikia skelbti Kristaus Gerąją Naujieną, pasiremiant Tradicija ir Bažnyčios magisteriumu.

Laicistiniai ir sektantiški pavojai atvykėliams

Tarptautinės migracijos organizacijos (TMD) metinėje ataskaitoje (World Migration Report, 2010) nurodoma, kad per pastaruosius kelerius metus daugiausia migrantų atvyko į Jungtines Valstijas, antroje vietoje pagal užsieniečių priėmimą yra pokomunistinė Rusija, toliau – didžiausia Europos Sąjungos valstybė Vokietija, o ketvirtoje vietoje – musulmoniškoji Saudo Arabija. Tai patvirtina, kad atvykusių migrantų religiniu ir kultūriniu atžvilgiu laukia labai skirtingos sąlygos: vienose šalyse akivaizdžios sekuliarizmo pasekmės, kitose iškilę nauji sektantiški sąjūdžiai, o trečiose paplitęs nejautrumas ar netgi priešiškumas krikščioniškajam tikėjimui. Esant tokiai situacijai ypač aktualus yra ugdymas broliškos daugiaetninės ir daugiakultūrinės visuomenės, kurioje įvairių religijų ir tikybų atstovai vestų draugišką dialogą, tarpusavyje taikiai sugyvendami bei rodydami pagarbą esantiems skirtingumams.

Tai pabrėžęs savo kreipimesi, popiežius Benediktas XVI ypač atkreipia dėmesį į situaciją Vakarų pasaulyje, kurį pasiekia daugiausia migrantų: „Šiuo metu jis yra paženklintas siekiais ištrinti Dievą ir Bažnyčios mokymą iš gyvenimo horizonto, o besiplėtojančios abejonės, skepticizmas ir abejingumas stengiasi eliminuoti visą krikščioniškojo tikėjimo socialinį ir netgi simbolinį regimumą“. Esant tokiam laicistiniam kontekstui, kai religija yra sumenkinta iki „kultūrinio fenomeno“, krikščionis migrantas neretai pradeda manyti, jog tėvynėje įgytas Kristaus pažinimas daugiau nebereikalingas naujajam gyvenimui. Taip praradęs savojo tikėjimo prasmingumą, migrantas nebenori savęs pripažinti Bažnyčios nariu ir gyvena taip, tarsi Evangelijos nuorodos nebegalioja.

„Štai čia Bažnyčiai iškyla iššūkis padėti migrantams, kad jie išlaikytų savo tvirtą tikėjimą, net jeigu jie ir nebeturi to kultūrinio palaikymo, kuris egzistavo jų kilmės šalyje“, – pažymi kreipimesi Šventasis Tėvas, pastebėdamas, jog tam gali prireikti naujo pastoracinio priėjimo ir atitinkamų metodų. Svarbus pagarbus dialogas, iškalbingai liudijantis solidarumą migrantams, kad jie iš naujo, pažadinę savo krikščionišką sąmoningumą, vėl gebėtų sutikti Kristų, „kuris kviečia krikščionis į šventumą, kur jie bebūtų, netgi svetimoje šalyje“. Šiandieninis migracijos reiškinys taip pat suteikia nuostabią galimybę skelbti Evangeliją tiems migrantams, kurie atvyksta į senų krikščioniškų tradicijų šalį dar nepažinę Jėzaus Kristaus ar pažinę Jį tik iš dalies su adekvačių pastoracinių metodų taikymu.

Kilmės ir priėmimo Bažnyčių bendradarbiavimas

Popiežius Benediktas XVI akcentuoja, jog visose šiose naujosios evangelizacijos pastangose tarp migrantų svarbų vaidmenį turi kunigai, vienuolijų nariai ir pastoracijoje aktyvūs pasauliečiai. Jie turi darbuotis kartu su savo ganytojais, remtis Bažnyčios magisteriumu ir skleisti tarpusavio broliškumą, įveikdami galimą susipriešinimą bei perdėtą nacionalizmą. Taip pat yra pabrėžtinai svarbus vis glaudesnis bendradarbiavimas tarp migrantų kilmės ir jų tranzito bei priėmimo šalies Bažnyčių, „dėl naudos tų, kurie išvyksta, ir tų, kurie atvyksta, bei kiekvienu atveju tų, kuriems jų kelionėje reikalingas Kristaus gailestingojo veido sutikimas jų svetingame priėmime“, – nurodė Šventasis Tėvas. Jis paragino nuolat atnaujinti episkopatų sukurtas migrantų sielovados struktūras, parinkti tuos veikimo modelius, kurie geriausiai tinka esamomis sąlygomis.

Krikščionių bendruomenės ypatingą dėmesį turi skirti ne tik darbo ieškantiems migrantams, bet ir jų šeimoms, „ypač jų sujungimui, nes išvykimas svetur neretai tampa santuokos suirimo priežastimi. Tai skaudžiai atsiliepia palikuonims. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, kurioje tradiciškai šeimos gyvenimas pasižymėjo tvirtumu, pastaraisiais metais juntamą staigų skyrybų pagausėjimą nulėmė būtent migracijos išaugimas. Štai kodėl yra svarbus popiežiaus Benedikto XVI kreipimesi, skirtame Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai, išreikštas palinkėjimas, kad vietinės tikinčiųjų bendruomenės migrantus ir jų šeimas lydėtų savo malda, solidarumu, krikščioniška artimo meile, toje bendrystėje pabrėždamos abipusiškai praturtinančius kultūrinius bruožus. Krikščioniškos asociacijos taip pat turi skatinti įvairius valstybinio ir įstatyminio lygmens politikoje, ekonomikoje bei socialinėje rūpyboje sprendimus, kurie stiprintų migrantų žmogiškąjį orumą ir šeimos gyvenimą su atitinkamu padoraus būsto, darbo ir bendrosios gerovės suteikimu.

Dėmesys sunkiai pabėgėlių būklei

Šiuo atžvilgiu Šventasis Tėvas atskirai atkreipia dėmesį į ypatingą migrantų grupę – gausius pabėgėlius, kurie pasitraukė iš savo gimtųjų vietų dėl gresiančio persekiojimo, konfliktinių ir karinių situacijų, sukėlusių grėsmę pačiai jų gyvybei. Šie asmenys „turi pajusti mūsų supratimą ir svetingą priėmimą, pagarbą jų žmogiškajam orumui ir teisėms, suvokti savo pareigas juos priėmusioje šalyje.

Pristatant Popiežiaus kreipimąsi, buvo priminti Jungtinių Tautų Organizacijos vyriausiojo pabėgėlių komisariato duomenys, jog didžioji pasaulio pabėgėlių dauguma (80 proc.) susikaupė būtent besivystančiose šalyse (daugiausia Pakistane – du milijonai, Irane ir Sirijoje – po vieną milijoną), ir į tai turi atitinkamai reaguoti tarptautinė bendruomenė pagalbos suteikimu. Toms šalims, ypač branduolinio ginklo kūrimo programą vystančiam Iranui ir savo gyventojus terorizuojančiam Sirijos režimui, dabar taikomos tarptautinės sankcijos gali atsiliepti ir pabėgėliams.

Žinant, jog ir Vakarų visuomenėje (netgi Europoje) neretai atvykusių pabėgėlių atžvilgiu iškyla nemažai socialinių ir kultūrinių problemų, įskaitant ksenofobinį priešiškumą bei rasizmo apraiškas, krikščionys yra pašaukti tokio prieglobsčio ieškantiems žmonėms liudyti savo broliškumą. Sunki pabėgėlių patirtis „skatina individualias valstybes ir visą tarptautinę bendruomenę taikyti abipusio priėmimo nuostatas, įveikiant galimą baimę ir įvairias diskriminacijos formas, parodyti konkretaus solidarumo pastangas, sukurti atitinkamas svetingo priėmimo struktūras ir apgyvendinimo programas“, – rašo Benediktas XVI savo kreipimesi. Jis pamini, kad, be abejonės, Bažnyčios nariai – kunigai, vienuoliai ir vienuolės, aktyvūs pasauliečiai, ypač jaunimo organizacijos – „turi būti jautrūs suteikdami paramą daugeliui brolių ir seserų, kurie buvo priversti bėgti nuo gresiančio smurto, o dabar turi taikytis prie naujo gyvenimo būdo ir įveikti integracijos sunkumus“.

Dvasinis rūpinimasis studijuojančiais svetur

Kaip minėta, Šventojo Tėvo kreipimesi šiemetinei Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai paliečiama aktuali vadinamųjų „tarptautinių studentų“, tai yra svetur išsilavinimo siekiančių jaunų žmonių, sielovados problema. Šios kategorijos studentų skaičius nuolat didėja – dabar jų pasaulyje yra daugiau kaip trys milijonai, o iki dešimtmečio pabaigos laukiama jų padvigubėjimo iki septynių milijonų, todėl Bažnyčia jų dvasinei globai taip pat rodo vis didesnį rūpestį. Kaip tik nuo lapkričio 30 iki gruodžio 3 dienos Popiežiškoji migrantų taryba Vatikane buvo surengusi Trečiąjį pasaulinį kongresą, skirtą užsienio studentų pastoracijai. Jo tema buvo „Tarptautiniai studentai ir kultūrų susitikimas“. 2008 metų statistikos duomenimis, daugiausia užsieniečių studentų buvo iš Kinijos, Lenkijos, Indijos ir Meksikos, taigi labai skirtingų kultūriniu atžvilgiu šalių.

Nurodęs sunkumus, su kuriais susiduria tarptautiniai studentai, įskaitant biurokratines kliūtis jų integravimui, apgyvendinimo problemas, svetingo priėmimo stygių, popiežius Benediktas XVI vėl minėjo krikščioniškų bendruomenių jautrumo poreikį šiems jauniems žmonėms, kurie dar turi gauti šalia trokštamų žinių ir tinkamas kultūrines bei dvasines sąlygas. Ypač krikščioniškos krypties universitetai yra pašaukti „ypatingu būdu tapti naujosios evangelizacijos liudijimo ir sklaidos vietomis, rimtai įsipareigojusiomis prisidėti prie socialinės, kultūrinės ir humanistinės pažangos akademinėje terpėje“, – teigiama Šventojo Tėvo kreipimesi. Jame pabrėžiama, kad jeigu studijuoti jauni žmonės universitetuose „sutiks autentiškus Evangelijos liudytojus ir tikro krikščioniško gyvenimo pavyzdžius, jie taip bus padrąsinami patys tapti naujosios evangelizacijos veikėjais“.

Statuso kaita pripažįstant sektiną pavyzdį

Baigiant šią apžvalgą, norisi pasidalinti gruodžio mėnesį pasiekusia džiugia žinia, jog įvertinant Katalikų Bažnyčios ir Popiežiaus nuopelnus rūpinantis beveik ketvirčiu milijardo dabar pasaulyje esančių migrantų, buvo pranešta, kad pakito Šventojo Sosto statusas Tarptautinėje migracijos organizacijoje (TMO). Iki šiol šiame Jungtinių Tautų padalinyje, turinčiame būstinę Ženevoje ir pernai paminėjusiame įkūrimo 60-ąsias metines, Vatikanas turėjo nuolatinio stebėtojo statusą, tai yra, dalyvaudamas TMO veikloje, neturėjo balsavimo teisės. Dabar, įgijus pilnaverčio tikrojo nario statusą, Šventojo Sosto atstovas galės ne tik pasisakyti TMO forumuose, bet ir tiesiogiai dalyvauti balsavime, priimant migrantų ir pabėgėlių padėtį pasaulyje liečiančius tarptautinius dokumentus.

Reaguodamas į šiuos pokyčius, Vatikano nuncijus Ženevoje veikiančiose Jungtinių Tautų struktūrose arkivyskupas Silvanas Tomazis savo pastabose pabrėžė, jog tarptautinė bendrija pripažįsta išsiplėtojusio migracijos fenomeno ne tik politinius ir ekonominius aspektus, bet ir etinį bruožą, kuriame Šventasis Sostas ir Popiežius, kaip pasaulio moralinis autoritetas, turi ypatingą balsą. „Šiandien šis etinis dėmuo gyventojų judėjime turi užimti jam priklausomą vietą tarp kitų didžiųjų su migracija susijusių rūpesčių, tokių, kaip jos poveikis bendrajai pažangai, tautiniam tapatumui ir demokratijos evoliucijai, – sakė arkivyskupas S. Tomazis. – Kai iškilęs didelis pavojus žmogiškojo asmens orumui ir netgi teisei gyventi, šios vertybės privalo turėti prioritetą“. Be abejonės, apie pavojus gyvybei bei kitas traumas pirmiausia kalbama turint galvoje nelegalių migrantų srautus į Jungtines Valstijas, Vakarų Europą ar Arabijos pusiasalį ir Australiją iš Lotynų Amerikos, Afrikos ir Okeanijos regiono.

Anot arkivyskupo S. Tomazio, valstybių požiūris į migraciją tampa svarbiu išbandymu gerbiant žmogaus teises ir jas įgyvendinant, ypač, kai dėmesys vėl sutelkiamas į sienų kontrolę, nacionalinį saugumą ir ekonominius interesus. Katalikiškų paramos organizacijų („Caritas“ ir kt.) patyrimas dosniai atsiliepiant į migrantų ir pabėgėlių vargus, nepriklausomai nuo jų kilmės, rasės ir religinių įsitikinimų, ir efektyvus dalyvavimas migrantų integracijos programose, matyt, taip pat turėjo įtakos Šventojo Sosto statuso iškilimui Tarptautinėje migracijos organizacijoje. Ta nesuinteresuota tarnystė nuo šaknų atkirstiems asmenims derinant profesinę globą ir krikščionišką artimo meilę, tikrai rodo sektiną pavyzdį kuriant naują globalinę visuomenę su kultūrinių ir tautinių ryšių įvairove.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija