2012 m. sausio 20 d.    
Nr. 3
(1978)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Pergalės be atminties

Linas ŠALNA

Lietuva paminėjo Sausio 13-osios pergalės 21-ąsias metines. Ne, tai nebuvo tik perversmo organizavimas, tai buvo ir mūsų pergalė, mūsų, neginkluotos tautos, pergalė prieš karinę jėgą bei išradingai ir klastingai suplanuotą perversmą – jis užslopo sutikęs tautos, tuo metu parodžiusios gyvą vienybę, vienybę tarp valdžios ir tautos, pasipriešinimą. Tos vienybės taip trūksta dabar, praėjus 20 metų. Gerai, kad Lietuvos televizija (antroji programa) parodė Leono Glinskio užfiksuotas įtemptas tragiškų įvykių dienas. Buvo atgaivintos labai įdomios akimirkos: savanorių priesaikos davimas, kai kartu prisiekė ir V. Landsbergis, ir kun. R. Grigas, ir A. Patackas, kiti savanoriai, tarp kurių labiausiai pasižymėjo Kauno kuopa. Kokie jie, tuometiniai savanoriai, tuometiniai laisvės gynėjai, buvo jauni! Labai įdomūs istoriniai momentai, kai aplink parlamentą grūmėsi dvi grupės – jedinstveninkai ir patriotai, prie kurių prisijungė ir Terlecko LLL, dar prieš kelias dienas vijusi K. Prunskienę ir komunistus iš vyriausybės. Tai buvo tikrai grėsmingas pavojus Lietuvai. Scenarijus buvo suplanuotas idealiai: pakeliamos kainos, kyla nepasitenkinimas ir iš patriotų, ir iš „liaudies“ pusės, įsikiša Ivanovo „draugovininkai“, tada „sukuriamas“ Nacionalinis gelbėjimo komitetas, atvyksta Pskovo desantininkai, sovietiniai tankai, vyksta susišaudymas, Gorbačiovas pasimetęs, iki tol tik žodžiu grasinęs įvesti „prezidentinį“ valdymą ir nežinodamas kaip elgtis dėl jam kasdien po kelis kartus pateikiamų „slaptų“ pranešimų apie „nestabilią“ padėtį „broliškoje respublikoje“, palūžta ir sutinka su perversmininkų reikalavimais. Tik Dievas ir žmonių maldos tada išgelbėjo Lietuvą.

Lietuvai 1991 metų sausį padėjo Jelcinas, tai neabejotina. Bet ar reikia jį taip garbinti, aukštinti, kai jis tik darė savo darbą vykdydamas savo politinius poreikius? Jis buvo tas, kuris netrukus kraujyje paskandino Čečėniją – vien Grozne 1999 metais žuvo 25 tūkstančiai žmonių, – taip sako žymus kovotojas už žmogaus teises Sovietų Sąjungoje, Lietuvoje ir Rusijoje Sergejus Kovaliovas. Džiaugėmės ir dėkojome Jelcinui, kai jis su kitais Rusijos demokratais sukviesdavo šimtus tūkstančių į mitingus Maskvoje. Tačiau dabar jokie Lietuvos ar Čečėnijos palaikymo mitingai Maskvoje nevyksta – visi „išsiskirstė po savo namus“. Taip nutiko ne be „demokrato“ Jelcino pagalbos. Gorbačiovas bent nepražudė nei tūkstančių lietuvių, nei kitos tautos atstovų, kaip tą po kelerių metų padarė išgirtasis „demokratas“ Jelcinas. Reikia suprasti, kad visi jie – ir Gorbačiovas, ir Jelcinas, ir Landsbergis – 1988–1991 metais vykdė savo politinę liniją, kaip to reikalavo to laikmečio aplinkybės. Ir neverta keikti vienas kitą ar ieškoti kaltės per prokuratūras ar teismus – istorijos nei sugrąžinsi, nei pakeisi. Kaltinantieji tuos ar kitus, matyt, nenori prisiminti ir žinoti, kas tada buvo KGB. Neverta klausyti tų, kurie sako, jog KGB mažai ką galėjo, o kartais ir visai nieko negalėjo padaryti. Jo rankose, jo milijonuose bylų buvo sukaupta tokio dydžio sprogstamoji bomba, kad galėjo susprogdinti bet ką – ne tik sovietinius partinius vadus, ne tik disidentus, bet ir Europos ar Amerikos vyriausybes, kurios gana dažnai veikė kaip KGB filialai (nors to ir nesuprasdamos). Beje, būtent ta dokumentų gausa ir sužlugdė komunistinį režimą – jis jau nepajėgė apdoroti visos kaltinamosios medžiagos ir pats užspringo savo surinktu „kompromatu“.

Tarp prisiekusiųjų 1991 metų sausį, kaip užfiksavo L. Glinskio vaizdo kamera (kiek kilometrų juostos jis sunaudojo, turbūt niekas jau nesuskaičiuos – gerai, kad bent kažkuris patriotas pasiūlė jį apdovanojimui, todėl jis gavo Nepriklausomybės medalį), buvo ir Benjaminas Stanevičius, aktyvus kaunietis per visą nepriklausomybės laikotarpį. Kur jis dabar, ar dar gyvas? Kauniečiai ir vilniečiai jį prisimena per įvairius tautinius renginius nešiną vėliava. Tačiau, kaip ir dauguma patriotų, B. Stanevičius pateko į realaus nepriklausomo gyvenimo gniaužtus, nusivylė, sielojosi, kai mūsų nepriklausomybė pateko į komunistų rankas, kai visas valstybės turtas buvo parceliuojamas į kairę ir į dešinę. Dar prieš trejus penkerius metus jį buvo galima sutikti vaikščiojantį miesto gatvėmis nusiminusį, praradusį viltį dėl mūsų nepriklausomybės klystkelio. Juk visos privilegijos buvo suteiktos tik senajai komunistinei nomenklatūrai ir naujajai, už keletą sidabrinių parduodančiai nepriklausomybę (nors vaizduojančiai, kaip ji pasirengusi kovoti už ją). Tada B. Stanevičius sirgo jau ir fiziškai, tačiau labiausiai jį kamavo dvasinė negalia – sekino kas mėnesį, kas savaitę, kas dieną. Dabar jo jau nesimato niekur, nesutinkame ir renginiuose, kurių nė vieno nepraleisdavo. Ne, negalima laukti blogiausio – juk niekas nerašė nekrologo, nepranešė apie nelauktą pabaigą. Tačiau nė vienas jo vardu registruotas telefonas neatsako. Jei teks tokia laimė sutikti jį, būtinai padėkosiu už ištvermę, kurią visą dvidešimtmetį nešė ant savo gležnų pečių, vien todėl, kad dėl jo nevilties kaltoji valdžia taip niekada ir nepadėkojo šiam Kauno savanoriui. Kaip ir daugumai kitų savanorių.

Kažkuo panašus ir buvusio partizanų ryšininko Petro Pigagos likimas, kuriuo susirūpinta tik po humoro laidos KK2 pasakojimo apie jo, jau neįgalaus, judančio tik vežimėliu, skurstančio didžiausiame varge, gyvenimą. Nuo 17 metų tapęs partizanų ryšininku, skurde ir negalioje gyvenantis partizanų ryšininkas, prižiūrimas tik jo vargą suprantančios moters ir jos pastangomis paviešintas apie savo skaudų gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje, taip gausiai priauginusioje milijonierių, ypač Seime. Po šios laidos seno, ligoto kovotojo likimu pagaliau „susidomėjo“ ir keletas politikų. Susidomėjo tik todėl, kad artėja Seimo rinkimai – reikia parodyti, kaip mes mylime senus kovotojus, per kurių kančias ir netektis atėjome į valdžią. Berods, žada neįgaliajam ir patogų butą suteikti, ir prižiūrintį gydytoją pasamdyti. Bet argi tuo vienu „gelbėjimo ratu“ galima išgelbėti šimtus kitų nuo valdžios abejingumo kenčiančių mūsų Laisvės kovotojų, dešimt metų, per Europoje ilgiausią praėjusio šimtmečio karą (1940–1954), gynusių mūsų nepriklausomybę. Kaip su giliu liūdesiu sako mons. A. Svarinskas, Sausio 13-ąją Televizijos bokštą gynusieji per naktį tapo didvyriais, o partizanai, varguose kentėję dešimt metų besitęsusiame kare, taip ir liko neįvertinti – jiems net paminklas Vilniuje per 20 metų nepastatytas. Gal ir neklystama, kai sakoma, jog bet kuri dabartinės Lietuvos valdžia laukia, kol partizanai išmirs – nereikės jiems mokėti ir to nedidelio priedo prie pensijos. Nes dabar esantieji valdžioje pirmaisiais Atgimimo ir nepriklausomybės metais tik pasinaudojo partizanais, disidentais, kad, išstūmę juos, patys ateitų į valdžią. Išties partizanai, disidentai buvo „negabūs“, „neraštingi“ žmonės (nemėgę skaityti sovietinės propagandinės spaudos ir todėl kūrę savą, lietuvišką, o už tai ir kentėję lageriuose), todėl valstybę valdyti labiau tiko sovietinę ekonomiką ir teisę, ar net fiziką išstudijavę jaunieji „politikai“, per metus tapę patriotais ir valstybės valdytojais, tačiau greitai pamiršę tuos, kurie juos į laisvę vedė dešimtmečiais.

Minint Sausio 13-ąją, per Lietuvos radiją kalbėjo ilgametis „Laisvosios Europos“ radijo lietuviškojo skyriaus vadovas Kęstutis Girnius, pasakojęs apie tų dienų darbą tame radijuje. Vienam klausytojui paklausus, kur dabar yra Liucija Baškauskaitė, kuri suorganizavo radijo ir televizijos tinklo, informavusio apie Lietuvos padėtį, kai perversmininkams užgrobus radiją ir televiziją Lietuva neturėjo išėjimo į pasaulį ir prie savo piliečių, tiek K. Girnius, tiek laidos vedantysis atsakė: apie L. Baškauskaitę mes nieko nežinome. Taip sako tiek iš užsienio ilgai mus informaciją teikęs, tiek Lietuvoje dabar mus informuojančio radijo darbuotojas. Kaip galima pamiršti savo didvyrius? Kaip galima per 20 metų pamiršti savo istoriją? Tą sunkiai galima suprasti ir dar sunkiau paaiškinti. Kitas momentas. Seimas įsteigė Laisvės premiją, kuria bus apdovanojami laisvės idealui labiausiai pasitarnavę žmonės. Pirmąja Laisvės premija buvo apdovanotas Lietuvai prieš 40 metų nusipelnęs Rusijos pilietis Segejus Kovaliovas. Pelnytai apdovanotas, nes jo indėlis į Lietuvos ir ypač visos Blogio imperijos tautų išlaisvinimą yra didelis. Tačiau matant visą apdovanojimo ceremoniją kyla klausimas: kodėl Laisvės premijų komisiją sudaro tik Seimo nariai ir jai vadovauja prie Laisvės kovos nė kiek neprisidėję asmenys? Kodėl į komisiją neįeina Laisvės kovai nusipelnę signatarai (aišku, ne iš buvusio visagalio CK)? Kodėl ne tris kartus kalintas mons. A. Svarinskas, Balys Gajauskas ar kuris kitas Laisvės kovų dalyvis apdovanoja S. Kovaliovą? Juk jie savo nelaisvės metais, savo ryžtu iškovojo laisvę. Nejaugi „naujieji politikai“, patekę į Seimo viršūnes, tik save įsivaizduoja politikais? O gal premija sukurta tik tam, kad netrukus ja būtų galima apdovanoti veikėjus iš galingojo buvusiojo CK? Galima spėti, kad vargu ar nors vienas tos komisijos dalyvis, tarp jų ir jos pirmininkas anais okupacijos metais žinojo apie „Einamųjų įvykių kronikos“ redaktorių S. Kovaliovą. Prieš kelerius metus viename Lietuvos televizijai duotame interviu S. Kovaliovas pasakė įdomią frazę: „Didžioji prancūzų revoliucija ėjo su laisvės, lygybės brolybės šūkiais, bet jie niekaip nesutrukdė revoliucionieriams naudoti giljotiną galvoms kapoti“. Ir dabar, matydami mūsų „dainuojančios“ revoliucijos kelią, galime sakyti: revoliucionieriai nupjauna liežuvius tiems, kas nevertina jų darbų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija