2012 m. sausio 27 d.    
Nr. 4
(1979)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Apie protokolinę demokratiją, taikiai atsigavusią imperiją ir KGB įtaką

Gintaras Visockas

Lietuvoje gausu įvairiausių renginių, renginukų, renginėlių. Tik spėk visur nueiti. Bet jeigu visur dalyvausi, nieko kito nenuveiksi. Kuo toliau, tuo labiau imu suprasti, jog atėjo metas pradėti kritiškiau žvelgti į tuos, kurie kviečia. Pirmiausia privalu išsiaiškinti, kodėl kviečia. Juk kai kurie susitikimai, diskusijos, seminarai – beprasmiškas laiko gaišinimas. Juose – nieko naujo, originalaus, įsimintino. Geriausiu atveju kartojamos seniai įvardintos, visiems žinomos tiesos.

Išėjęs iš tokio tuščiavidurio, užtat būtinai pompastiškai pavadinto vakaro suvoki, jog tiesiog veltui sugaišai keletą valandų. Mat, nei organizatoriai, nei dalyviai nepasakė nieko svarbaus. Toji diskusija greičiausiai tebuvo reikalinga... patiems organizatoriams. Kad galėtų, matyt, vėliau girtis, esą nesėdi sudėję rankų, todėl neabejotinai verti finansinės valdžios paramos...

Vakarą, kurį sausio 14-ąją praleidau Kaune, neabejotinai priskirčiau prie prasmingųjų. Juk tą šeštadienio popietę Kauno arkivyskupijos salėje buvo surengtas susitikimas su legendiniu Rusijos žmogaus teisių gynėju, žinomu laisvės ir demokratijos propaguotoju Sergejumi Kovaliovu, kuris dabar jau ir pirmasis Lietuvos Laisvės premijos laureatas.

Laisvės premijų komisijos pirmininkas Seimo narys Petras Auštrevičius ne veltui pabrėžė: „Rusijos disidentas, žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas visokeriopai vertas pirmosios Laisvės premijos, įsteigtos Lietuvoje, ir manau, kad šios premijos suteikimas šitam iškiliam asmeniui būtų taip pat didelė garbė Lietuvai. Lietuvai iškovoti laisvę be Rusijos demokratijos paramos, be Rusijos disidentų ir demokratų paramos vargu ar būtų buvę įmanoma“.

Nors tai toli gražu ne pirmasis mano susitikimas su žinomu sovietinių laikų disidentu, minėtas Kauno arkivyskupijos organizuotas vakaras tikrai neprailgo. Renginio organizatoriai elgėsi itin taktiškai, įžvalgiai. Jie leido daugiau kalbėti svečiui, nei patys kalbėjo. Taigi neprailgo nei Kauno mero, nei Seimo kanclerio, nei vedėjo kalbos. Vakaras užtruko ilgokai, bet buvo prasmingas ir turiningas.

Prieš kelerius metus Vilniuje teko dalyvauti ir susitikimuose, kur S. Kovaliovo pasakojimus stelbė buvusių sovietinių Lietuvos profesorių, dėstytojų, istorikų pasigyrimai, esą ir jie priešinosi sovietinei santvarkai bei sovietinei okupacijai. Tik ne taip ryškiai ir atkakliai, kaip S. Kovaliovas. Taigi tąsyk buvo susidariusi keista situacija. Atrodė, kad žinomą disidentą pasikvietėme ne tam, kad paklausytume jo minčių, o vien tam, kad jį informuotume, jog ir mes buvome „ne iš kelmo spirti“.

Sausio 14-ąją negalėjo neįsiminti žmogaus teisių gynėjo, disidento S. Kovaliovo pastebėjimai apie keistą, sunkiai prognozuojamą Rusijos žmonių elgesį. Štai 1991-ųjų sausį, kai Vilnius buvo užpultas sovietinės kariuomenės, Maskvoje į gatves protestuoti išėjo gausus būrys rusų. Gal net keli šimtai tūkstančių. Kai kas nurodo trijų šimtų tūkstančių skaičių. Net milijoninei Maskvai tokie skaičiai – įspūdingi. Mitingai, be abejo, Kremliui buvo kaip šaltas dušas. Vaizdžiai tariant, padėjo atsikvošėti – pabrukus uodegą grįžti į karines bazes. Tačiau neprabėgus nė keleriems metams Rusijos žmonių parama padorumui, laisvei, sąžiningumui kažkur negrįžtamai dingo. Išsisklaidė kaip dūmas. Nebeliko nė kruopelytės.

S. Kovaliovas mintyse turėjo karinę invaziją į Šiaurės Kaukazą. Rusijos kariuomenė 1994-aisiais įsiveržė į Čečėniją. Pirmosios karinės kampanijos metu vien Grozne žuvo apie 25 tūkst. taikių gyventojų, o į Maskvos ir Sankt Peterburgo gatves protestuoti prieš beprasmes skerdynes išėjo vos keli šimtai žmonių. Neprabėgo nė keli mėnesiai, ir, nors karas Čečėnijoje tik nuožmėjo, nebeliko ir tų kelių šimtų. Smerkti agresijos Šiaurės Kaukaze į gatves jau išeidavo vos kelios dešimtys neabejingųjų. S. Kovaliovas sakė apgailestaująs, nes neturintis tikslaus, konkretaus atsakymo, kodėl Rusijoje taip greitai ir taip kardinaliai keičiasi gyventojų nuotaikos. Todėl jis su nerimu žvelgiąs ir į šių dienų protesto akcijas. Tad mitingai, kurių dalyviai gruodį Maskvoje ir Sankt Peterburge viešai šaukė, jog Vladimiro Putino valdymas jiems nusibodo iki gyvo kaulo, teikia vilties. Pasipiktinusieji nesąžiningais Rusijos rinkimais ir per ilgu V. Putino užsibuvimu didžiojoje politikoje drąsiai veržiasi į mitingus ir protesto akcijas. Tačiau disidentas S. Kovoliovas, beje, sovietmečiu teistas būtent Vilniuje, nerimastingai laukia, kada tarsi netikėtai kilusi antiputiniška kampanija taip pat netikėtai nuslūgs. Juk opozicionieriai, kurie nori, jog Rusija būtų demokratinė, padori, ginklais nežvanginanti šalis, garbingojo svečio nuomone, „labiau nekenčia vienas kito nei V. Putino“. Rusijos opozicija – marga, susiskaldžiusi, ji savo energiją labiau eikvoja kovai tarpusavyje nei kovai su Kremliaus diktatoriais. Tokia opozicija negali būti kūrybinga, stipri, ilgalaikė.

Įsidėmėjau ir šiuos Rusijos disidento S. Kovaliovo žodžius: „Ne visuomet reikia džiaugtis, kad Sovietų Sąjungos imperija sugriuvo beveik taikiai, beveik be kraujo“. S. Kovaliovo įsitikinimu, „taikiai subyrėjusios imperijos turi savybę taikiai ir atsigauti“. Jo manymu, ši taisyklė labai tinka dabartinei Rusijai. Sovietų Sąjungos nebeliko, bet ant jos griuvėsių susikūrė kita, šiek tiek mažesnė, silpnesnė, bet vis tiek užtektinai bjauri imperija.

S. Kovaliovas nevengdavo ironizuoti. Jo ironija visuomet būdavo gili, prasminga. Visi suprantame, kas iš tiesų yra V. Putinas, tą supranta ir Lietuva. Bet jeigu šis nedorėlis, S. Kovaliovo įsitikinimu, ir vėl bus „išrinktas“ Rusijos prezidentu, tiek Lietuva, tiek ir visos kitos demokratinės Europos valstybės pasveikins naująjį šalies diktatorių. Pasveikins ne dėl to, kad taip elgtis skatina padorumas, sąžiningumas ir laisvės pojūtis, o dėl to, kad šitaip elgtis liepia tarpvalstybiniai šalių bendravimo protokolai. Bet juk valstybės, kurios vadovaujasi ne sąžine, padorumu, o biurokratiniais protokolais, taip pat nėra labai sąžiningos ir padorios.

Paliko neišdildomą įspūdį ir S. Kovaliovo paaiškinimai, kodėl jis niūriais N. Chruščiovo ir L. Brežnevo laikais ryžosi ginti pamatines laisvės ir demokratijos nuostatas. Juk vilčių, kad sovietinė imperija bent jau artimiausiu metu ims trūkinėti, tuomet buvo labai maža. S. Kovaliovas vengė pompastiškų palyginimų. Disidentas tvirtino daręs tai visų pirma dėl savęs, o ne dėl kitų. Jam tiesiog buvo sunku melą traktuoti kaip tiesą. Jam būdavo gėda apsimesti, jog nesupranta komunistų partijos demagogijos. Jam būdavo skaudu, kai meluojančiam nedrįsdavo rėžti į akis: „Bet juk tu meluoji“. Taigi ilgainiui S. Kovaliovas pradėjo sakyti tik tai, ką manąs. Neslėpdavo savo įsitikinimų, savo kritiškų pastabų. Bet taip elgėsi pirmiausia dėl to, kad „norėjo išlikti padorus pats prieš save ir savo sąžinę“.

Taigi reikia saugotis taikiai subyrėjusių imperijų, nes jos, kaip ir paukštis Feniksas, dažnai pakyla iš pelenų. Grįždamas iš Kauno prisiminiau Krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės interviu, duotą Sausio 13-osios minėjimo išvakarėse LRT laidos „Ant svarstyklių“ vedėjui Gintarui Aleknoniui. Iš pirmo žvilgsnio interviu būta ir informatyvaus, ir nuoširdaus, ir viltingo. KAM vadovė pelnytai džiaugėsi, jog, eidama ministrės pareigas, vos ne kiekvienais metais vyksta į Ameriką, susitinka su aukšto rango JAV pareigūnais, reiškiančiais Lietuvai neabejotinai milžinišką paramą.

Bet kas iš tų vizitų į Vašingtoną, jei Lietuvoje, remiantis visuomenininko, kultūrologo Dariaus Kuolio žodžiais, „vis dar labai daug Rusijos“. Norom nenorom KAM vadovės R. Juknevičienės interviu lyginu su nesenu LRT žurnalisto Tomo Dapkaus ir D. Kuolio pašnekesiu apie keistus, įtartinus Lietuvos teisėsaugos ir Lietuvos specialiųjų tarnybų žingsnius persekiojant čečėnus Gatajevus, Šarūną Paberalių ar Eglę Kusaitę. Tas pokalbis paliko rimtos diskusijos įspūdį. D. Kuolys pasakojo apie tuos atvejus, kurie kelia didžiausią nerimą. Analizuojant kai kurias paskutiniąsias rezonansines Lietuvos bylas susidaro įspūdis, jog Lietuvos teisėsauga, įskaitant ir mūsų slaptąsias tarnybas, galimai gina ne Lietuvos, bet Rusijos interesus. Dar tiksliau tariant, galimai bendradarbiauja su Rusija, galimai vykdo FSB užduotis, galimai talkina FSB vadovybei, nors turėtų talkinti Amerikos CŽV arba Didžiosios Britanijos MI5 ir MI6.

Beje, įtarimų dėl netoleruotino Lietuvos koketavimo su Rusija – vis daugiau. Prisiminkime prieš keletą dienų viešai nuskambėjusį Seimo nario Vidmanto Žiemelio pareiškimą dėl galimo Baltarusijos KGB struktūrų nekliudomo veikimo Lietuvos teritorijoje. Parlamentaras pabrėžė, jog turintis įtarimų, esą Baltarusijos KGB agentai Aleksandro Lukašenkos režimo oponentus sėkmingai persekioja net tik Baltarusijoje, bet ir Lietuvos teritorijoje. Parlamentaro žiniomis, iš Baltarusijos į Vilnių pabėgę baltarusių opozicionieriai saugūs nesijaučia net Lietuvoje. Jie turi pagrįstų įtarimų, jog Baltarusijos KGB agentai juos seka ir čia, šalyje, kuri priklauso tiek NATO, tiek ES.

Šis nerimas, matyt, nėra vien laki „susireikšminusių asmenų fantazija“. Per pastaruosius kelerius metus teko interviu imti iš mažiausiai keliolikos Lietuvoje viešėjusių baltarusių, besidominčių politika. Bent minimaliai dalyvaujantys baltarusiškos opozicijos veikloje baltarusiai šių eilučių autoriui kaip susitarę tvirtino bijantys Baltarusijos KGB keršto net gyvendami Vilniuje ar Varšuvoje. Jų manymu, Baltarusijos KGB agentų Lietuvoje knibždėte knibžda.

Štai dar vienas nerimą keliantis pavyzdys. Kai kurios lietuviškos politinės jėgos sausio 13-osios išvakarėse skelbė rengsiančios protesto piketus prie Austrijos ambasados Vilniuje. Ir vėl priekaištauta Austrijai, kodėl gi ji mums neišdavė pono Michailo Golovatovo. Priekaištai, atrodo, labai teisingi. Austrija – mūsų sąjungininkė. Todėl iš jos ir turime reikalauti paramos kaip iš sąjungininkės. Tačiau štai apie protesto piketus prie Rusijos ambasados Vilniuje nekalbėta. Kodėl? Juk M. Golovatovas – ne Austrijos pilietis. Ir jei būsime labai tikslūs, tai Rusija, o ne Austrija mums neatiduoda Sausio 13-osios „didvyrio“. Galbūt antiaustriškų protestų rengėjai dar tikisi iš Austrijos civilizuoto elgesio, o iš Rusijos – nebesitiki nieko? Tačiau toks jaunųjų Lietuvos socialdemokratų elgesys, kas ką besakytų, kelia dviprasmiškumo ir nenuoseklumo įspūdį.

Beje, mūsų bejėgiškumas bado akis net akivaizdžiausiose smulkmenose. Suprantu, mūsų VSD nėra visagalė. Atpažinti ir sutramdyti Rusijos FSB bei Baltarusijos KGB agentus – sudėtinga veikla. Kartais tokie uždaviniai sunkiai įvykdomi net tokioms galingoms slaptosioms tarnyboms, kaip CŽV ar „Mossad“.

Be abejo, parengti planą, kuris padėtų išvengti šovinistinių Rusijos muzikantų vizitų į Lietuvą bent jau Sausio 13-osios, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios progomis, – rimta užduotis. Mat, tiesioginiais draudimais nieko nelaimėsime, tik sukelsime priešišką reakciją. Rusijos propagandai atremti reikalingos subtilesnės priemonės. Kartais tokių priemonių tiesiog neturime, tačiau mes nepajėgiame nuveikti net pačių elementariausių, paprasčiausių darbų.

2012-ųjų sausio 13-ąją Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyrius surengė pilietinę akciją „Būkime laisvi“. Toji akcija surengta ant Vytauto Didžiojo tilto. Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimundas Kaminskas priminė, jog iki šiol nėra įgyvendintas 2008-aisiais priimtas Kauno miesto savivaldybės Tarybos sprendimas Kauno Aleksoto tiltą pavadinti Vytauto Didžiojo vardu ir nuo jo nuimti visus iki šiol besipuikuojančius sovietinius simbolius. Taigi per daugiau nei trejus metus mes nesugebėjome atlikti net tokio mažmožio – Vytauto Didžiojo tilto neapvalėme nuo svetimkūnių. Neužteko ryžto, drąsos ar sąmoningumo visas penkiakampes žvaigždes su kūjais ir pjautuvais išvežti ten, kur joms ir vieta – į muziejų. Taigi Kaune turime Vytauto Didžiojo tiltą, bet su sovietinių laikų ženklais. Įdomu, ką apie tokį fenomeną pasakytų šiauriečiai estai, Talino centre išdrįsę išmontuoti sovietinio Bronzinio kario figūrą? Tokiais atvejais visuomet prisimenu garsųjį filosofo Arvydo Šliogerio posakį apie „patriotus – idiotus“.

Taigi iš tokių „patriotų“ beprasmiška reikalauti, kad jie dar demaskuotų bent jau keletą FSB ar KGB agentų, „besijaučiančių Lietuvoje taip pat saugiai, kaip ir savo namuose“. O Krašto apsaugos ministrė kasmet važinėja į Vašingtoną ir ten susitinka su aukšto rango Amerikos diplomatais, kariškiais, kurie Lietuvai žada neabejotiną paramą ir palaikymą...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija