2012 m. vasario 10 d.    
Nr. 6
(1981)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Saleziečių pradininkui Lietuvoje – užmarštis?

Jau daugel metų Saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje kunigo Antano Skelčio atminimo įamžinimu rūpinasi garbiojo saleziečio sūnėnas Vilkaviškyje gyvenantis Stanislovas Eugenijus Poniškaitis. Per 20 nepriklausomybės metų jis nuveikė didelius darbus garbiajam Saleziečių vienuolijos pradininkui Lietuvoje įamžinti. S. E. Poniškaičio pastangomis buvo surengta keletas reikšmingų kun. A. Skelčio sukakčių paminėjimų: 2009 metais – 125 metų gimimo sukaktis, 2010 metais – 50 metų nuo iškeliavimo į Amžinybę sukaktis ir kt. (apie tai „XXI amžiaus“ skaitytojai galėjo skaityti anksčiau).

Tačiau per tuos iškilmingus kun. A. Skelčio paminėjimus, renginius ir sukakčių minėjimus S. E. Poniškaičiui teko ir daug nusivilti. Kun. A. Skelčio vardu nepavyko pavadinti gatvės pirmajame saleziečių veiklos įkurtame centre Vytėnuose (dab. Pilyje, Jurbarko r.) ir sugrąžinti vietovei buvusio gražaus Vytėnų pavadinimo. S. E. Poniškaitis ėmėsi iniciatyvų įamžinti kunigo tremtinio kryžiaus nešimo vietoves Dzūkijoje: Seirijuose, Lazdijuose, Krikštonyse, Leipalingyje, tačiau visada atsimušdavo į abejingumą. Nepavyko įamžinti jo atminimo ir kituose jo veiklos įkurtuose centruose – Kaune ir Saldutiškyje. Nepavadinta Antano Skelčio vardu gatvė ir Marijampolėje. Juk jaunuolis A. Skeltys mokėsi Rygiškių Jono gimnazijoje. Kaip teigia S. E. Poniškaitis, ir per Marijampolės rajoną kunigas praėjo nešdamas tremtinio kryžių į Dzūkiją. S. E. Poniškaičiui sunku suprasti, kodėl nepavyko pavadinti jaunimo auklėtojo ir globėjo bei švietėjo vardu švietimo įstaigos Vytėnuose ir gimtinės parapijoje Griškabūdyje. Dar buvo siekta jo vardu pavadinti gatvę Žvirgždaičiuose netoli gimtinės Šakių r. Tai gatvė, praeinanti pro kapus, kuriuose yra tarsi Skelčių-Poniškaičių šeimų panteonas: palaidoti kun. A. Skelčio tėvai, jo trys seserys, keturios dukterėčios, sūnėnas ir kiti giminaičiai. Deja, istorinis kun. A. Skelčio tėvų ir jo artimųjų kapų paminklas yra pastatytas jo paties iniciatyva ir lėšomis prieš daugiau nei 90 metų.

Dabar didžiausias S. E. Poniškaičio rūpestis yra kun. A. Skelčio gimtinės Žalvėderio kaime, Šakių r., išsaugojimas. Sovietinės valdžios metais šią istorinę sodybą buvo numatyta nušluoti nuo žemės paviršiaus. Buvo plečiama kultūrinių ganyklų teritorija, griaunami pastatai, kurių mediena buvo panaudota fermų statybai. Iš pavyzdingo ūkininko, auginusio gausią šeimą, sodybos aštuonių buvusių pastatų liko tik du – gyvenamas namas ir ūkinis pastatas. Jonas Poniškaitis, Stanislovo Eugenijaus tėvas, tuomet kreipėsi į anuomet buvusį įtakingą žydą, kolūkio pirmininką Kostą Gliką, kurį ir jo artimuosius karo metu saugojo ir globojo nuo nacių genocido kun. A. Skeltys ir jo sesers Onutės Skeltytės-Poniškaitienės šeima. Gal tai turėjo įtakos, kad du gimtinės pastatai išliko iki šių dienų. Beje, nepriklausomybės metais (pradedant 2001-aisiais) už pasiaukojamus artimo meilės darbus kun. A. Skeltys ir jo sesuo O. Skeltytė-Poniškaitienė su vyru Jonu po mirties buvo apdovanoti Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiais ir Pasaulio tautų teisuolių vardais su insignijomis. Apie žydus gelbėjusiųjų auką paliudijo pernai, rugsėjo mėnesį, minint žydų genocido sukaktį, per TV laidą kalbėjusieji išgelbėti asmenys bei gelbėtojų artimieji, teigdami, kad žydų gelbėtojams suteikti apdovanojimai yra per menki, palyginus su jų aukos apimtimi ir rizika – gelbėtojų vardais turėtų būti pavadintos kai kurių miestų gatvės bei aikštės, o prie jų kapų paminklų įrengtos apie jų žygdarbius bylojančios atminimo įamžinimo lentos.

Didelėmis pastangomis S. E. Poniškaičiui pavyko pasiekti, kad kun. A. Skelčio gimtinės sodyba, kaip turinti istorinę ir architektūrinę vertę, 2005 m. gegužę būtų įrašyta į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Kultūros vertybių pagrindiniame dosjė nusakyti pagrindiniai istoriniai duomenys, susiję su sodybos ilgaamžiškumu, su joje gimusiu ir augusiu saleziečių vienuolijos pradininku Lietuvoje, jaunimo auklėtoju ir globėju bei švietėju. Nuo 2006 metų buvo rašomos paraiškos Kultūros paveldo departamentui dėl istorinės kun. A. Skelčio gimtinės sodybos įtraukimo į darbų vykdymo programą, siekiant išsaugoti gimtinės sodybą nuo sunykimo. 2006 m. rugpjūčio 25 dieną ekspertai savo išvadose konstatavo, kad kun. A. Skelčio gimtinės pastatams gresia konstrukcijų griūtis, o tolesnė pastatų eksploatacija yra nesaugi. Tai buvo beveik prieš šešerius metus. Pagal atliktą gimtinės sodybos sąmatinės vertės paskaičiavimą abiejų pastatų vertė buvo 407758 litai. Pasikeitus kainoms, objektų sąmatinė vertė padidėjo. Buvo tikimasi, kad minint kun. A. Skelčio reikšmingas sukaktis – 125 metų gimimo 2009 metais ir 50 metų nuo iškeliavimo į Amžinybę 2010 metais – bus sulaukta geros valios pastangų iš atitinkamų valdžios institucijų gimtinės sodybos išsaugojimui. Deja, visos viltys ir lūkesčiai žlugo. Iš šalies sulaukta tarsi ir priekaištų, kad vien  žymuo  „Valstybės saugomas Kultūros Paveldo objektas“, įrengtas prie gimtinės namo, neišgelbės gimtinės sodybos nuo sunykimo, o tai, su giliu apmaudu tenka pripažinti, 155 metų senumo gimtinės namui – labai realu artimoj ateityje. S. E. Poniškaičiui buvo pasiūlytas variantas – savo lėšomis ir iniciatyva atlikti objektų tyrinėjimo darbus ir paruošti projektinę techninę dokumentaciją. Tų darbų apimtis siektų 30 tūkst. litų, o tai privačiam asmeniui yra tiesiog neįmanoma. Tokių santaupų per savo gyvenimą S. E. Poniškaičiui neteko net turėti.

Neseniai, 2012 m. sausio 20-ąją, S. E. Poniškaitis išsiuntė naują kreipimąsi, adresuotą Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorei Dianai Varnaitei, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Marijampolės teritorinio padalinio vadovui Algiui Miliui, taip pat kai kurių savivaldybių merams: Šakių r. savivaldybės merui Juozui Bertašiui, Druskininkų – Ričardui Malinauskui, Jurbarko r. – Ričardui Juškai, Lazdijų r. – Artūrui Margeliui, Utenos – Alvydui Katinui, Kauno miesto merui Andriui Kupčinskui. Kreipimasis adresuotas ir Žydų bendruomenės nariui Izaokui Antanui Glikui. Kreipimąsi autorius pateikia atitinkamoms valdžios institucijoms ir savivaldybių atstovams, kurių teritorijose yra palikti saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje kun. A. Skelčio ir jo bendražygių pėdsakai. Svarbiausia kreipimesi – prašymas dėl kun. A. Skelčio gimtinės sodybos išsaugojimo.

Kaip savo kreipimesi rašo S. E. Poniškaitis, atkūrus Nepriklausomybę, jau demokratinės santvarkos metais, irgi tapo neįmanoma iš valdžios institucijų išprašyti pastangų išsaugoti nuo sunykimo istorinę įžymaus tautiečio gimtinės sodybą. Tai juk būtų gražus geros valios gestas, už praeities metais padarytą žalą kaip dalinė kompensacija. Kaip rašo S. E. Poniškaitis, jis įsitikino, kad istorinės kun. A. Skelčio gimtinės sodybos likimas bei išsaugojimas yra niekam neaktualus: nei valdžios, nei Bažnyčios institucijoms (iš negausių Lietuvos saleziečių jis tegavo tik palaiminimą savo iniciatyvoms ir linkėjimą toliau tęsti darbus), nei žydų bendruomenei. „O pasiekti tai dar išlikusiems trims artimiems kun. A. Skelčio giminaičiams (dviem sūnėnams ir dukterėčiai) yra neįmanoma. Juk visi trys yra varginami metų ir sveikatos negalių naštos, artinasi prie Amžinybės…“, – nusivylęs savo kreipimesi rašo S. E. Poniškaitis. Jis kelia idealistinį tikslą: kun. A. Skelčio gimtinės sodybos išsaugojimas nuo sunykimo būtų ypač prasmingas jo atminimo įamžinimas, pasitarnaujantis kaip jaunimo auklėtojo ir švietėjo patrauklus pavyzdys Lietuvos jaunimo patriotiniam, moraliniam ugdymui. Tačiau jeigu garbingas Don Bosko misijos sekėjas salezietis misionierius Hermanas Šulcas Afrikoje ir savo senelių žemėje Kėkštų kaime (Kretingos rajone) įkūrė Jaunimo sodybas, o paties tėvo H. Šulco herojiška artimo meilės veikla virš 30 metų nešė daug dvasinės, moralinės, medžiaginės paramos Afrikos jaunimui ir Lietuvai, tai kun. A. Skelčio gimtinės sodyba pasmerkta sunykimui.

Išgyvendamas dėl gimtojo krašto istorinio kultūrinio paveldo ir ragindamas nevėluoti įprasminti visa tai, kas vertinga, istoriška bei dar įmanoma įgyvendinti, S. E. Poniškaitis apgailestauja, kad teko išsakyti skaudžią istorinę tiesą, žeidžiančią kun. A. Skelčio giminaičių ir jo iškilios asmenybės gerbėjų širdis. Tam, kad neliktų „tik parymoti prie sugriuvusios istorinės bakūžės kaip toje pasakoje prie suskilusios geldos“, nusivylęs valdžios institucijų, siekiančių išgelbėti valdovų rūmus, dvarus, bet ne milijonų vertės įžymaus tautiečio gimtinės sodybą, jis kreipiasi su širdgėla, kur dar įmanoma kreiptis?

Ir mes kreipiamės į valdžios žmones: įamžinkite garbingo saleziečių vienuolijos pradininko Lietuvoje kun. A. Skelčio atminimą, suraskite lėšų atstatyti jo gimtinę Žalvėderiuose.

„XXI amžiaus“ redakcija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija