2012 m. vasario 10 d.    
Nr. 6
(1981)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Evangelizacija ligonių sielovadoje

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI,
lankydamasis Romos Kūdikėlio
Jėzaus katalikiškoje
vaikų ligoninėje, kalbasi
su mažaja ligone

Tikėjimas veda į išgelbėjimą

Popiežiaus Benedikto XVI kreipimasis artėjančiai Pasaulinei ligonių dienai, kuri Katalikų Bažnyčioje jau 20-ąjį kartą bus celebruojama vasario 11-ąją, per Lurdo Dievo Motinos Ligonių Globėjos liturginį minėjimą, parašytas naujosios evangelizacijos ir jo paskelbtų Tikėjimo metų dvasioje. Pats Šventasis Tėvas tame kreipimesi nurodo, kad jo parinkta tema „Kelkis ir eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 19, 17) norėta priminti apie „ateinančius Tikėjimo metus, prasidedančius 2012 m. spalio 11-ąją ir teikiančius tinkamą bei vertingą progą iš naujo atrasti tikėjimo jėgą ir grožį, giliau pažinti jo turinį ir liudyti jį kasdieniniame gyvenime“.

Be abejonės, minėta citata iš Evangelijos pagal Luką epizodo, kuriame Jėzus stebuklingai išgydo dešimtį raupsuotųjų, Popiežiaus įsitikinimu visiems mums turi padėti suprasti tikėjimo svarbą tiems, kurie sirgdami ir kentėdami artinasi prie Viešpaties.

Susitikdami su Juo, ligoniai iš tikrųjų gali patirti, jog kiekvienas, kuris tiki, niekad nėra vienas: Dievas nepalieka mūsų kančiose, tačiau yra greta, padeda jas iškęsti ir nori išgydyti ne tik kūną, bet ir sielą. Evangelijos pasakojime patvirtintas Jėzaus pagydyto raupsuotojo tikėjimas, su kuriuo jis, kupinas nuostabos ir džiaugsmo, priešingai nei kiti, sugrįžta Jėzui padėkoti, leidžia įžvelgti, jog atgauta sveikata ženklina kažką daugiau, „žymi šį tą brangesnio negu vien fizinis išgydymas, žymi išgelbėjimą, Dievo dovanojamą mums per Kristų“, – pažymi Benediktas XVI.

Šiuo atžvilgiu svarbu tai, kad sergant ir kenčiant maldoje, kreipiantis pagalbos į Viešpatį, būtinas tikrumas, jog Dievo meilės raiškoje nepritrūks ir Bažnyčios visokeriopo rūpinimosi ligoniais, nes kaip tik Bažnyčios veikla „yra Viešpaties išganomojo darbo tąsa“. Pagrindinė Bažnyčios užduotis yra evangelizacinė – Dievo karalystės skelbimas. Tik ji turi būti suprantama ir kaip sielos kūno gydymo veikla, nes Jėzus siunčia mokinius guosti visų prislėgtųjų, – patvirtina Šventasis Tėvas, gausiai nurodydamas Viešpaties žodinį įpareigojimą apaštalams Naujojo Testamento citatose.

„Gydymo sakramentų“ praktikavimas

Kaip tik todėl popiežius Benediktas XVI savo kreipimesi, beje, plačiai pasinaudodamas Katalikų Bažnyčios katekizmo teiginiais, apima Bažnyčios administruojamus vadinamuosius „gydymo sakramentus“ – Atgailos ir Susitaikymo bei Ligonių patepimo sakramentą, kurie abu natūraliai išsipildo eucharistinėje Komunijoje. Tai svarbus šio dokumento bruožas artėjančių Tikėjimo metų perspektyvoje, nes jų pradžia – spalio 11 diena – sutaps su katalikų Bažnyčios katekizmo 20-osiomis metinėmis, ir jo tolesnė sklaida bus vienas iš svarbesnių Tikėjimo metų uždavinių pasaulio vyskupijoms. Apie tai rašoma ir naujose Tikėjimo mokymo kongregacijos rekomendacijose tų metų celebravimui. Jose kaip tik akcentuojama ir sakramentų, ypač Atgailos sakramento, praktikos vystymas. „Tikėjimo metai yra palankus laikas su tvirtesniu tikėjimu ir dažniau priimti Atgailos sakramentą“, – teigiama minėtose Šventojo Sosto dikasterijos rekomendacijose.

„Bažnyčia, toliau skelbianti Jėzaus žinią apie atleidimą ir sutaikinimą, nepaliaujamai kviečia visą žmoniją atsiversti ir įtikėti Evangelija, – pabrėžia Šventasis Tėvas kreipimesi ateinančiai Pasaulinei ligonių dienai. – Jėzus savo gyvenime skelbė ir įgyvendino Tėvo gailestingumą. Jis atėjo ne pasmerkti, bet atleisti ir išgelbėti, suteikti vilties giliausioje kančios ir nuodėmės tamsybėje, dovanoti amžinąjį gyvenimą. Tad Atgailos sakramentas – „išpažinties vaistas“ – neleidžia nuodėmės patirčiai virsti neviltimi, bet įgalina sutikti atleidžiančią ir perkeičiančią Meilę“. Ir kaip tik kūno ar sielos ligos ir kentėjimų akimirkomis, kai iškyla nusivylimo ar net pasidavimo nevilčiai pavojus, pasinaudojimas tuo „išpažinties vaistu“ gali tapti sugrįžimo į ramybę malonės laiku. Iš naujo apmąstant savo padarytas klaidas ir nesėkmes bei kitą prieštaringą gyvenimo patirtį, pajuntamas troškimas atsinaujinti ir bent dvasiškai „pagyti“, pasukant į pas Dievą vedantį kelią.

Popiežius Benediktas XVI kreipimesi Pasaulinei ligonių dienai pastebi, kad jeigu Atgailos sakramentas „dažnai yra Bažnyčios ganytojų apmąstymų šerdis“, tai Ligonių patepimo sakramentas „vertas didesnio dėmesio ir teologiniuose apmąstymuose, ir ligonių pastoracijoje“. Tai patvirtindamas Šventasis Tėvas trumpai aptaria Alyvų kalno slėpinį su „pasaulio kentėjimų prisiėmimu“, slėpinį, kuris visada glūdi ir Ligonių patepimo aliejuje. Šis sakramentinis aliejus siūlomas kaip „Dievo vaistas“, kuris turi „mus sustiprinti ir paguosti, bet kartu kreipti nuo ligos akimirkos į galutinį pasveikimą, į prisikėlimą“. Pabrėždamas, kad Ligonių patepimas nelaikytinas kokiu nors „mažesniu sakramentu“ lyginant su kitais, popiežius Benediktas XVI nurodo dvi jo administravimo paskirtis: „Ligonių patepimu, lydimu vyresniųjų maldos, visa Bažnyčia patiki ligonius kentėjusiam ir pašlovintam Viešpačiui, idant Jis palengvintų jų kančias ir juos išgelbėtų, ir ragina juos dvasiškai vienytis su Kristaus kančia ir mirtimi bei prisidėti prie Dievo tautos gerovės“.

Šventasis Tėvas taip pat primena svarbią Katalikų Bažnyčios katekizmo nuorodą, kad Ligonių patepimą galima celebruoti ne vien tik gyvenimo pabaigoje, bet ir kitomis aktualiomis progomis, „atsižvelgiant į liturginį maldų turinį, pritaikytą įvairioms su liga susijusioms žmogiškosioms situacijoms“, pavyzdžiui, švenčiant Pasaulinę ligonių dieną. Tokios praktikos padrąsinimui Popiežius pasiremia šv. Augustino teiginiu apie „gydymo sakramentus“, kada jis pabrėžia: „Dievas gydo visas tavo negalias. Todėl nebijok: visos tavo negalios bus išgydytos“. Pagaliau Eucharistija, ypač Viatikas, vainikuoja minėtų dviejų sakramentų priėmimą, nes tai „perėjimo iš mirties į gyvenimą, iš šio pasaulio pas Tėvą, kiekvieno laukiantį dangiškojoje Jeruzalėje, sakramentas“.

Visokeriopai skatindamas ligonių sielovadą Šventasis Tėvas aiškina, kad visada prieš akis reikia turėti evangelinį Gerojo Ganytojo pavyzdį. „Būdami jiems patikėtųjų kaimenių vedliai, kunigai turėtų būti kupini džiaugsmo ir dėmesingi silpniausiems, mažutėliams bei nusidėjėliams, begalinį Dievo gailestingumą mokėti išreikšti padrąsinančiais vilties žodžiais“, – rašoma kreipimesi Pasaulinei ligonių dienai. Jame taip pat primenama dvasininkų sielovadinės tarnystės ligoninėse svarba, nes kaip tik čia kunigai gali pasijusti tikri „ligonių tarnai, Kristaus, kuris turi pasiekti kiekvieną kančios paženklintą žmogų, užuojautos ženklai ir įrankiai“. Popiežius Benediktas XVI patvirtina privalomumą ligonių artimiesiems ir visoms parapijų bendruomenėms, kad jos užtikrintų „galimybę dažnai priimti Šventąją Komuniją tiems asmenims, kurie dėl sveikatos ar amžiaus negali nuvykti į maldos namus“.

Šventasis Tėvas, pabrėždamas būtinumą vystyti ligonių, neįgaliųjų ir vyresnio amžiaus žmonių pastoraciją – tai tampa vis aktualiau žinant bendrąją mūsų visuomenės senėjimo tendenciją – pastebi, jog tai ne tik Dievo švelnumo kenčiantiems ženklas, bet ir „teikia daug dvasinės naudos kunigams bei visai krikščionių bendruomenei, suvokiant, kad tai, kas daroma mažiausiajam, daroma pačiam Jėzui“ (Plg Mt 25, 40). Taip pat popiežius Benediktas XVI savo ir Bažnyčios vardu dėkoja visiems, besidarbuojantiems sveikatos apsaugos srityje, kurie „savo profesiniu išmanymu tyliai, net neminėdami Kristaus vardo, jį konkrečiai parodo“. Panaši padėka reiškiama ir ligonių šeimoms, kurios, ištikimai juos globodamos, taip pat „savo artimuosiuose regi kenčiantį Jėzaus Kristaus veidą“. Kreipimosi pabaigoje dar kartą padrąsindamas visus sergančius ir kenčiančius, kad jie „visada rastų patikimą pagrindą tikėjime, maitinamame Dievo žodžio asmeninės maldos“, Šventasis Tėvas, matyt, ir su nuoroda į artėjančią Gavėnią, kviečia kelti žvilgsnį į Švč. Mergelę Mariją, Gailestingumo Motiną ir Ligonių Sveikatą: „Jos motiniškoji atjauta, išgyventa stovint mirštančio Sūnaus kryžiaus papėdėje, telydi ir tepalaiko kiekvieno sergančio ir kenčiančio asmens tikėjimą bei viltį jo kelionėje į kūno ir sielos žaizdų išgydymą!“

Maldos gydomasis poveikis

Artėjančios Pasaulinės ligonių dienos proga dera prisiminti ir kenčiančiųjų maldos, ir maldos už sergančius svarbą jų paguodai ir išgijimui. Kaip tik tai popiežius Benediktas XVI akcentavo gruodžio 14 dieną vykusios bendrosios audiencijos katechezėje, kurios tema buvo „Jėzaus maldos santykis su Dievo gydomuoju veikimu“. Aptardamas Evangelijoje pagal Morkų atpasakotą kurčnebylio pagydymą (Mk 7, 32–37), Šventasis Tėvas pabrėžia ne tik gydymo akimirką esantį nepakartojamą Jėzaus santykį su ligoniu, bet tiesioginį kreipimąsi pagalbos maldoje į savo Tėvą. Čia kaip tik susiduria dvi plotmės: Jėzaus žmogiškoji atjauta kenčiančiam ligoniui ir jo, kaip Viengimio Sūnaus, tapatybė, per kurią įgyvendinamas gydomasis ir gailestingas Dievo veikimas. „Galia, pagydžiusi kurčnebylį, buvo išjudinta tos Jėzaus atjautos, tačiau kyla iš jo kreipimosi į Tėvą“, iš žvilgsnio į dangų (Plg Mk 7, 34), – aiškino popiežius Benediktas XVI.

Anot jo, ta pati dinamika atsiskleidžia ir Jono evangelijos pasakojime apie Jėzaus draugo Lozoriaus prikėlimą iš mirusiųjų (Jn 11, 1–44). „Jėzaus susigraudinimas ir susijaudinimas regint Lozoriaus artimųjų ir pažįstamųjų sielvartą visame šiame pasakojime susipynęs su nuolatiniu, artimu ryšiu su tėvu“, – sakė Popiežius. Aiškindamas maldos frazę: „Jėzus pakėlė aukštyn akis ir prabilo: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei“ (Jn 11, 41), jis pastebėjo, kad tai gera pamoka ir mums, kurie „esame kviečiami suvokti, jog kreipdami prašomąją maldą į Viešpatį, turėtume laukti ne mūsų prašymų, mūsų norų nedelsiamo išpildymo, bet patikėti save Tėvo valiai, kiekvieną įvykį (taip pat ir ligą) aiškindami Jo šlovės, meilės plano, slėpiningo mūsų akims, perspektyvoje“.

Nurodydamas Jėzaus ištartą padėką savo tėvui – „Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 11, 42) – Benediktas XVI pabrėžia jos evangelizacinę reikšmę. Savo malda Jėzus nori vesti mus į tikėjimą, paakinti visiškai pasitikėti Dievu bei jo valia ir parodyti, kad tas Dievas, kuris taip pamilo žmogų ir pasaulį, kad atsiuntė savo Viengimį Sūnų, yra gyvybės Dievas, teikiantis viltį ir gebantis pakeisti žmogaus išgales pranokstančias situacijas“, įskaitant tiesiog stebuklingą pagydymą. Šie pasakojimai apie Jėzaus maldas, kurios lydi kurčnebylio išgydymą ir Lozoriaus prikėlimą, „atskleidžia, kad ir mūsų malda turi apimti tą artimą sąsają tarp Dievo meilės ir artimo meilės“, – darė išvadą Šventasis Tėvas. Maldoje stiprėjant ryšiui su dangiškuoju Tėvu, mūsų širdys atsiveria aplinkinių poreikiams, įskaitant sunkios ligos išbandymų akimirkas, kai ypač reikalinga viltį teikianti paguoda ir pagalba.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija