2012 m. vasario 10 d.    
Nr. 6
(1981)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Nepavargstantis kunigas

Kun. Petras Tavoraitis
prie Ukmergės Švč. Trejybės bažnyčios

Kun. Petras Tavoraitis

Ukmergės Švč. Trejybės parapijoje jau dvylika metų dirba kun. Petras Tavoraitis,  kitais metais minėsiantis kunigystės 65 metų sukaktį. Kunigystės sakramentą jis priėmė dar žiauriaisiais Stalino laikais (1948-aisiais), o pastoracinį darbą dirbti teko esant įvairiems politiniams režimams. P. Tavoraitis gimė 1924 m. rugsėjo 20 dieną Aukštaitijoje, Obelių parapijos Pakraunių kaime. Katalikiškų tradicijų šeimoje augęs būsimasis kunigas buvo vyriausias iš trijų sūnų. Patarnavimas Obelių Šv. Onos bažnyčioje paskatino stoti mokytis į Vytėnų saleziečių vienuolyno gimnaziją, netoli Jurbarko, kuriai vadovavo pirmasis salezietis Lietuvoje kun. Antanas Skeltys. 1944 metų rudenį P. Tavoraitis įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1948 metų spalio 31 dieną drauge su 37 kurso bendramoksliais Kauno Arkikatedroje Bazilikoje gavo kunigo šventimus. Pirmoji parapija, kurioje ėjo vikaro pareigas, buvo Raseiniuose, paskui dešimt metų buvo Pabaisko Švč. Trejybės bažnyčios klebonas.

 

Kaip jums pavyksta, sulaukus garbingo amžiaus, nesunkiai įkopti, kaip matėme, į, berods, ketvirtą aukštą? Ir, atrodo, tokią mankštą darote kasdien? Juk darbo parapijoje netrūksta...

Nelabai skundžiuosi sveikatos sutrikimais. Lipti laiptais tenka kasdien, ir ne po vieną kartą. Tokia mankšta padeda ir mano darbui parapijoje. Šiuo metu vienas kunigas pasiligojo, todėl dirbti man tenka daugiau – padedu klebonui. Klebonas kun. Dainius Lukonaitis nespaudžia, bet noriu būti reikalingas, todėl dirbu, kol galiu. Kasdien aukoju tik vakarines pamaldas. Tenka atlikti ir laidotuvių apeigas, ypač tada, kai klebonas išvyksta į kitą aptarnaujamą parapiją – Šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčią Taujėnuose. Ukmergėje yra dar kita parapija – Šv. apaštalų Petro ir Povilo. Joje irgi dirba trys kunigai. Kadangi anoji parapija didesnė, tad jie aptarnaujamos parapijos jau neturi. Mums šiuo požiūriu yra sunkiau.

Kur teko dirbti anksčiau – didesnėse miestelių parapijose ar kaimiškose?

Dirbau tikrai ne didžiausiose parapijose. Didžiausia mano aptarnauta parapija buvo Josvainių Visų Šventųjų parapija. Joje dirbau 1993–1996 metais. Įdomu tai, kad Reformacijos laikais Kėdainiuose nebuvo katalikiškos bažnyčios, ir vyskupas Merkelis Giedraitis specialiai Josvainių dvare įsteigė koplyčią, ir tik vėliau – 1590 metais – Josvainių miestelyje buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. Ją nugriovus 1898 metais pastatyta graži neogotikinio stiliaus mūrinė bažnyčia – jos statyba, įrengimu ir išgražinimu ypač rūpinosi kun. Jonas Novickis, kuris 1941 metų birželį raudonarmiečių suimtas, išvežtas į Varnius ir ten nukankintas. Prieš paskyrimą į Ukmergę dirbau nedidelėje Paštuvos Šv. Barboros parapijoje ir ten įsikūrusiame Švč. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolyno kapelionu. Įsimintiniausia buvo Pažėrų parapija Vilkaviškio vyskupijoje – viena iš pirmųjų mano aptarnautų. Dirbti mažose parapijose man patiko todėl, kad jose mažiau „kabindavosi“ rajono Vykdomojo komiteto pirmininkas ir Kulto reikalų įgaliotinis. Save aš laikiau tyliosios rezistencijos atstovu – akivaizdžiai nedemonstruodavau savo nepaklusnumo sovietiniams įstatymams, nes tai nieko nebūtų davę. Vaikus katekizuodavau pačioje bažnyčioje, kad valdžia negalėtų prikibti. Tik vieną kartą turėjau nemalonumų, kai padariau Vėlinių procesiją kapinėse. Valdžia išsikvietė ir stipriai išbarė. Atokiose vietovėse aukštų sovietinių pareigūnų faktiškai nebūdavo, tad ir „priekabės“ būdavo mažesnės.

O kiek žmonių dabar lanko bažnyčią – didesnė ar mažesnė parapijiečių dalis?

Vis dėlto į bažnyčią Ukmergėje sekmadieniais ateina daugiau nei pusė. Šiokiadieniais žmonės noriai įsijungia į apeigas – ateina nemažas senjorų būrys. Sekmadieniais turime gerą chorą, kuris pritariant vargonams profesionaliai gieda šv. Mišiose. Dauguma krikštija savo vaikus, beveik visi laidoja su bažnytinėmis apeigomis. Tai ir sudaro paramą Bažnyčiai. Todėl ir gali mūsų parapija išsilaikyti. Dabar mūsų bažnyčia yra gerai suremontuota, turi elektra šildomas grindis, išklotas gražiomis plokštėmis. Remontuojant reikėjo išgriauti kai kurias sienas ir pertvarkyti altorių. Šie darbai nemažai kainuoja ir be žmonių aukų viso šito negalėtume padaryti. Man pačiam statyti bažnyčių neteko, dariau tik smulkius darbus. Apie septynerius metus teko dirbti ir su klebonu kun. Petru Purliu, dabar sunkiai sergančiu. Tada jis remontavo bažnyčią iš lauko pusės – tai buvo nemažas darbas. Gaila, kad jo sveikata nėra gera – dažnai jį, Anykščiuose globojamą sesers, aplanko mūsų parapijiečiai.

Ar teko vesti tikybos pamokas mokyklose? Kaip bažnyčią lanko jaunimas?

Prasidėjus nepriklausomybei mokiau tikybos mokyklose. Tačiau dabar mes, kunigai, mažai „kišamės“ – mokyklose dirba parengti katechetai. Tekdavo vaikus egzaminuoti prieš Pirmąją Komuniją. Dabar mokyklos pakviečia į bažnytines šventes, tačiau retai. Turime specialias rytines šv. Mišias mokiniams – dažniausiai ateina tie, kurie ruošiasi Pirmajai Komunijai. Kitose šv. Mišiose jaunimo būna nedaug. Bet yra kita bėda: kunigai ir katechetai paruošia Pirmajai Komunijai, šventiškai aprengti vaikai iškilmingai dalyvauja apeigose, salėse filmuojasi, fotografuojasi. Atrodo, tuo metu tai jiems yra iš tiesų labai džiugi, šventiška diena, tačiau vėliau, kitais sekmadieniais, jų jau nematyti. Todėl nustatyta nauja tvarka – kas mėnesį vaikai turi eiti išpažinties, kunigas pažymi apie tai kortelėje, ir taip vyksta visus metus. Sunku pasakyti, ar priauga jaunimo bažnyčiose taip auklėjant. Sakyčiau, kad daugiausia priklauso nuo tėvų sugebėjimo ugdyti katalikiškai. Jei patys tėvai eina į bažnyčią, tada jie rodo pavyzdį savo vaikams.

Ar jaučiate demografinius ir patriotinius pokyčius parapijose, kuriose dirbote iki 1990-ųjų ir per nepriklausomybės metus? Kaip tenka girdėti, mažose parapijose labai padidėjo mirtingumo rodikliai ir sumažėjo gimstamumas, lyginant su sovietiniais laikais...

Labiau galiu vertinti Ukmergės parapiją, kurioje dirbu jau 12 metų. Didelių pasikeitimų tarp gimimo ir mirimo rodiklių čia nepastebėjau. Santuokų, kaip tenka pastebėti, yra nemažai, bet konkretesnius skaičius pasakyti galėtų klebonas. Neseniai buvo skelbiama apie apklausą, ką žmonės labiau vertina – gerovę ar nepriklausomybę. Vis dėlto daugiau pasakė vertiną gerovę. Gal ir sunkiau mums, gyvenusiems sovietinėje santvarkoje, toks požiūris yra suprantamas, betgi galima paaiškinti, kad žmogus nori gyventi ekonomiškai stabiliai – tokia jo teisė. Tai netgi nereiškia, kaip kai kam atrodo, kad žmonės yra prieš nepriklausomybę.

Ar pavykdavo anais laikais išvykti į užsienį?

Tais laikais didžiausias užsienis man buvo Lenkija. Kai pradėjau tvarkyti dokumentus kelionei, ėmė įkyriai klausinėti, kur važiuoji, pas ką važiuoji? Pasakiau, kad pas giminaičius, nes kitaip nebūtų išleidę į tą komunistinį „nepriklausomą“ kraštą. Net juokas tada ėmė. Išdavė užsienio pasą su rusišku užrašu – „zagraničnyj pasport“. Dabar esu buvęs Romoje, Paryžiuje, Medžiugorjėje, Šventojoje Žemėje. Džiaugiausi ta galimybe pamatyti pasaulį, kai kojos buvo stipresnės. Dar dalyvavau įdomioje ekskursijoje į JAV – aplankiau Niujorką, Floridą, Kaliforniją ir kt. Los Andžele pasisvečiavau pas tuo laiku iš Lietuvos dirbti atvykusį kun. Stanislovą Anužį. Kelionėje po kitus miestus nakvodavome viešbučiuose, tad neblogai susipažinau su Amerika.

Žinome, jog įsijungiate ir į visuomeninį gyvenimą. Tai, kaip vikriai jūs užlipote į ketvirtą aukštą, rodo jūsų neblogą fizinį užsigrūdinimą. Prisiminiau Ukmergės rajono laikraštyje „Gimtoji žemė“ paminėjimą, jog buvote Sveikuolių klubo narys.

Taip, išties teko su jais bendrauti – prieš keletą metų Šventojoje buvo Ukmergės sveikuolių stovykla, ir tada gražioje Šventosios bažnyčioje man tekdavo aukoti šv. Mišias už sveikuolius. Kasdien laimindavau ir sveikuolių valgius. Jau kelerius metus esu Tarptautinės pagyvenusių žmonių asociacijos narys. Esu rajono mero Algirdo Kopūsto apdovanotas už aktyvią visuomeninę veiklą. Asociacijoje veikia įvairių profesijų žmonės. Renkamės krikščioniškų švenčių progomis, ypač per Kalėdas ir Velykas. Dalyvauju ir Trečiojo amžiaus universiteto veikloje. Anksčiau ateidavau kas savaitę, dabar dalyvauju dažniausiai jau kas antrą savaitę. Čia susirenka irgi įvairių profesijų žmonės – mokytojai, gydytojai ir kt. Todėl užsiėmimai irgi būna įvairių krypčių. Klausytojų būna apie 30. Teko ir man skaityti paskaitas religine tematika.

Kaip vertinate Lietuvos žiniasklaidą – televiziją, spaudą? Kas jus labiau domina?

Visada žiūriu žinias per televiziją, domiuosi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, nes ir kunigai turi tuos dalykus žinoti ir išmanyti. Tačiau nepatinka per komercines televizijas rodomos vadinamosios šou laidos – jos yra žemo lygio, nuobodžios, vienodos, meno jose yra labai mažai. Pirmiausia skaitau Ukmergės laikraštį „Gimtoji žemė“, juk tai žinios apie mūsų miestą ir rajoną. Žinoma, skaitau ir „XXI amžių“. Įdomios laikraštyje pateikiamos ir krikščioniškos žinios, ir politinė informacija. Tik kartais gal per dažnai kartojasi kai kurios temos. Ir labai gaila, kad „XXI amžiaus“ iš dviejų savaitės numerių teliko tik vienas. Juk tai nepamainomas krikščioniškų ir tautinių žinių šaltinis. Norėtųsi, kad vėl pradėtumėte leisti jį du kartus per savaitę.

Kalbėjosi Livija Šiugždienė

Ukmergė
Autorės nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija