2012 m. kovo 2 d.    
Nr. 9
(1984)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Gailestingumo metų aidas

Praėjusieji Dievo Gailestingumo metai tikintiesiems tapo jų asmeninio gyvenimo kelrodžiu, leidusiu pajusti, kad Viešpaties gailestingumo adoravimas teikia krikščioniško gyvenimo pilnumą ir visavertiškumą. Labai prasminga šios religinės akcijos dalis buvo Viešpaties Gailestingumo paveikslo kelionė po Lietuvos vyskupijas ir parapijas, sukėlusias jį sutikusiems žmonėms daug dvasinės palaimos akimirkų.

Stebėdamas Jūsų laikraštyje spausdinamus aprašymus ir nuotraukas iš šio paveikslo kelionių, apsistojau prie vienos – paveikslo sutikimo prie Vilkaviškio Katedros – ir atsiminiau 1944 metų liepos pabaigą. Vyrai, vokiečių žandarų suvaryti, aplink Vilkaviškį kasa didžiulius prieštankinius griovius – Vermachtas rengiasi gintis ir nors keliom savaitėms sulaikyti raudonuosius nuo įsiveržimo į Rytprūsius. Po kelių dienų bombų ir sviedinių lavina jau krito ant Vilkaviškio. Gelbėdamiesi nuo jų, žmonės bėgo į katedrą, kad tarp jos storų sienų išsigelbėtų nuo aplink siautėjančios mirties. Suklupę pasieniuose, glausdamiesi prie kolonų giedojo „Viešpats mūsų prieglauda ir stiprybė“, kunigo vadovaujami garsiai meldėsi. Tuo metu ši šventovė buvo tapusi tvirtove, kurioje žmonės maldomis ir giesmėmis gynėsi nuo pražūties, jautė Viešpaties artumą.

Apie tai papasakojo mūsų kaimą užplūdę atbėgėliai. Iš Vilkaviškio parskubėjusi teta mums parnešė mažutį paveikslėlį, kurį pamatęs įsiminiau visam gyvenimui. Ant plonučio gelsvo ir gležno lapelio buvo pavaizduotas visu ūgiu stovintis Kristus ir iš krūtinės skleidė šviesos spindulius. Teta pasakojo, kad kieno namuose bus šis paveikslėlis ir jų žmonės nuolat kalbės maldelę, tų Viešpats pasigailės, ir jokia bomba ar sviedinys nenukris ant jų namų. Šiuos paveikslėlius, esą, katedroje jiems dalijęs kunigas, kad jie pasitikėtų Viešpaties galybe ir neprarastų vilties išlikti gyvi tame kruviname kare.

Skaitydamas Viešpaties Gailestingumo paveikslo istoriją, sužinojau, kad jo mažosios kopijos buvo populiarios ir tarp karių – jie, eidami į mūšį, taip pat tikėjosi Viešpaties globos. Jos tikėjosi ir vienas rusų raudonarmietis gurguolininkas („abozininkas“), su savo kinkiniu užsukęs atsigerti į mūsų kiemą. Ne vienas jų užsukdavo. Rasdavo čia ir su kuo pasikalbėti – mano senelis buvo tarnavęs Petropavlovsko tvirtovėje, todėl rusiškai dar neblogai kalbėjo ir vertėjavo tėvams. Pagyvenęs kareivis išliejo savo širdies skausmą dėl savo ir artimųjų likimo. Bekalbėdamas atsisegė kareiviškos palaidinės kišenėlę, iš jos ištraukęs mažą metaliniais rėmeliais aptaisytą ikonėlę, skubiai padarė „tripetį“(pravoslaviškai persižegnojo) ir pasakė: „Štai kas mane saugo“. Senelis net susigraudino ir mamai paliepė, kad ši pamaldžiam kareiviui įpiltų į gertuvę pieno.

O frontas iki rudens grumėjo už Vilkaviškio. Miestas po paskutinio šturmo buvo virtęs griuvėsių krūva. Vienas vokiečių karininkas jį palikdamas kažkuriam vilkaviškiečiui pasakė: „Čia buvo Vilkaviškis“... Tik katedra dar tebestovėjo, tiesa, vienu pažeistu bokštu, iš kurio Vermachto kareiviai iš kulkosvaidžio pliekė į prasiveržusius raudonarmiečius. Žinoma, netrukus patrankos ugnimi buvo nutildyti.

Sugrįžusi komunistų valdžia katedros remontuoti neleido, o 1952–1954 metais ji buvo nugriauta. Šventovės plytos sugulė į sienas atstatomų namų, kurie suteikė karo nuskriaustiems žmonėms pastogę. Katedros šventorius virto skveru su vešliu gėlynu ir tų laikų naujove – alpinariumu. Tik gėlyno centre iškilęs vazos formos dekoratyvinis akcentas savo baltumu priminė buvusios šventovės sienas. O jeigu šios šventovės sienose būtų buvę įrašytos mūsų prosenelių, senelių ir tėvų padėkų ir meldimų intencijos, nemažai vietos užimtų prašymai Viešpaties būti gailestingu ir gelbėti nuo žmonijos nelaimių – nuo „bado, maro, ugnies ir karo“, kurio frontai skaudžiai paliesdavo miestą.

Per keletą dešimtmečių griuvėsių vietoje išaugo naujas Vilkaviškis, tačiau jis atrodė kažkoks nebaigtas, kol atgimusios nepriklausomos Lietuvos valstybės laikais nebuvo atstatyta katedra. Jos bokštai, didingai boluojantys melsvame Pietų Lietuvos kalvų fone, vėl puošia miesto panoramą. Į ją pažvelgus galima pasakyti „Čia vėl Vilkaviškis“, tik jau gražesnis, modernesnis miestas.

Naujos katedros erdvėje šiandien skamba kitos maldų intencijos, o Gailestingojo Jėzaus paveikslo apsilankymas po ilgų dešimtmečių suvienijo abiejų šventovių sakralines erdves.

Vincas Tumosa

Alytus

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija