2012 m. kovo 16 d.    
Nr. 11
(1986)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Bažnyčioje įteiktos pirmosios D. Malinausko premijos

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Mons. Alfonsas Svarinskas (dešinėje)
dėkoja, gavęs apdovanojimą. Centre –
Vilniaus dekanas, Šv. Mikalojaus
bažnyčios klebonas kun. Medardas
Čeponis, kairėje – vienas Donato
Malinausko fondo steigėjų
Viktoras Jencius-Butautas

Kovo 11-ąją Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, minint Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 22-ąsias metines, buvo paminėtas ir Vasario 16-osios Akto signataras Donatas Malinauskas. Šv. Mišias aukojo mons. Alfonsas Svarinskas ir parapijos klebonas Vilniaus dekanas kun. Medardas Čeponis.

Pamoksle mons. A. Svarinskas prasmingai susiejo Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą ir jo signatarus su Kovo 11-osios įvykiais, iškėlė Šv. Mikalojaus bažnyčios svarbą lietuvybei Vilniuje ir Vilniaus krašte, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro D. Malinausko (1869–1942), tautinio atgimimo dvasios kėlėjo, kovotojo dėl lietuvybės atliktus darbus, jo sektiną pavyzdį nūdienai ir jo įamžinimą šioje bažnyčioje.


2012 metų Valstybės Nepriklausomybės stipendija

Seimo pirmininkė Irena Degutienė
istorikui dr. Artūrui Svarauskui
įteikė 2012 metų Valstybės
Nepriklausomybės stipendiją
Olgos Posaškovos (LRS) nuotrauka

Minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Seimo pirmininkė Irena Degutienė istorikui dr. Artūrui Svarauskui įteikė 2012 metų Valstybės Nepriklausomybės stipendiją. Ji paskirta už mokslinės monografijos „Krikščioniškoji demokratija Nepriklausomoje Lietuvoje: politinė galia ir jos ribos 1918–1940 metais“ projektą.

Įteikimo ceremonijoje dalyvavo Valstybės Nepriklausomybės stipendijos skyrimo komisijos nariai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, kiti garbūs svečiai.


Istorinę patirtį priimkime kaip dovaną

Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupo Mindaugo Sabučio kalba iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime

Pirmiausia norėčiau nuoširdžiai padėkoti už galimybę man, religinės mažumos atstovui, kreiptis šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną. Kaip krikščionis ir vienos iš labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, milžiniškos rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šią laisvės šventę, ir tiems, kurie vedė šalį į laisvę ir įteisino ją Kovo 11-osios aktu bei gynė seną ir kartu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus. Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė Nepriklausomybė. Tad pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį ir nevaržomi organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiais persekiojimų ir netekčių išugdyta patirtis mums leidžia įvertinti ir suprasti, ką reiškia laisvė. Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomi gyventi pagal savo pašaukimą. Atstovauju kartai, kuri buvo „gaminama“ LTSR, bet į sovietinę sistemą neįleido gilių šaknų ir didžiąją sąmoningo gyvenimo dalį gyvena naujoje santvarkoje, tokiu būdu turėdama galimybę kritiškai vertinti ir įžvelgti laisvės praradimo ir totalitarizmo pavojų bei prisitaikėliškumo grimasas, kaip tais „anais“ laikais, taip dabar. Tad, kaip Lietuvos Respublikos pilietis, krikščionis, „pereinamos“ kartos atstovas norėčiau pasidalinti keletu pamąstymų, kurie, tikiuosi, nebus svetimi ir daliai klausytojų.


Ginkime, ką iškovojome

Nepriklausomybės Akto signataro, rašytojo Kazio Sajos kalba, pasakyta iškilmingame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjime

Visas krikščioniškas pasaulis, cituojantis Dekalogą, tikriausiai prisimena preambulę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“. Visa tai įvyko prieš trejetą tūkstančių metų, kai žydai, siekdami laisvės, išsivadavo iš klestinčios, bet nedraugingos šalies, ir po ilgų klajonių su Dievo pagalba įkūrė Izraelio valstybę. Gal dėl to žydų tauta, tų lemtingų dienų neužmiršusi, tokia įtakinga pasaulyje ir dabar. Savo laimei ar nelaimei, mes nuo amžių glaudėmės prie Neries ir Nemuno, tos upės – dvi svarbiausios arterijos – maitino sėslaus lietuvio širdį. Mes atsisakėme trauktis nuo užgyventų vietų, nors trys plėšrūs ereliai vis taikėsi mums iškapoti akis. Niekada nederėtų pamiršti 1918 m. vasario 16 d., kai mums pavyko nuristi nuo Lietuvos kapo daugiau kaip per šimtmetį pelėsiais ir kerpe apaugusį vergijos akmenį, taip pat ir Kovo 11-osios, kurią mes minime šiandien.


Kviečiame į viešumo, tiesos ir teisingumo kelią

Šiuo metu Lietuvos valstybės politiniame gyvenime ir viešojoje erdvėje vykstantys procesai patriotiškai nusiteikusiems žmonėms negali nekelti rūpesčio. Mes, žemiau pasirašiusieji, visą savo gyvenimą paskyrę kovai už laisvą ir teisingą Lietuvą, kaip tik to teisingumo nepriklausomoje valstybėje ir pasigendame. Teisingumo stoka tautą verčia nusivilti ne tik politika, bet ir pačia laisvės idėja, o su šituo mes taikstytis negalime. Matydami, kaip diskredituojama valstybė, mes kreipiamės į aukščiausius valstybės asmenis, kuriems patikėtas valstybės vairas, ir pateikiame mums rūpimus klausimus, į kuriuos norėtume išgirsti atsakymus.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija