Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Ilgaamžiškumo paslaptis – gyvenimas vienatvėje

Gintarė Martinaitienė

Antanas Kuršaitis gyvena vienas ir sako neįsivaizduojantis, kad jam kas nors gyvenimą reguliuotų, tik susimąsto, kad galėjo geriau namą įsirengti, bet nepagalvojo, kad tiek laiko šioje žemėje teks praleisti

Adelė Vosyliūtė sako nesitikėjusi sulaukti šimtmečio, bet, jei sveikata leistų, ir dabar bėgtų kaip stirna...

Vasario viduryje Šakių rajone šimtąsias sukaktis pasitiko sudargietis Antanas Kuršaitis ir naumiestietė Adelė Vosyliūtė. Abu senoliai visą gyvenimą gyveno vieni, šeimų nesukūrė ir mano, kad galbūt tai ir yra ilgaamžiškumo paslaptis. Be to, abu sukaktuvininkai sveikintojus stebino išskirtiniu iškalbingumu, atmintimi, sąmoningumu.

„Savo kontingentą jau įvykdžiau“, – priimdamas jubiliejinius sveikinimus tikino šimtametis Antanas. Jis sakė, kad nugyventi tokį amžių nebuvo sunku ir praėjusias dienas prisimena tik gerai. „O kad Dievas davė, tai ir gyvenu, nesulysi gyvas į žemę. Visą gyvenimą mane supo geri žmonės, daug draugų ir draugių turėjau“, – prisiminimais dalijosi A. Kuršaitis. Tad kodėl tos vienintelės nesurado, šeimos nesukūrė? Sudargietis sakė nemėgstąs, kad jam kas gyvenimą reguliuotų ir dabar retai patarimo klauso, tad ir gyvena savo suvargusiame namelyje vienas. „Kada noriu gulu, kada noriu keliu ir ką noriu veikiu“, – gyvenimo vienatvėje privalumus dėstė jubiliatas.

Kol jaunas buvo, tėvas prie darbo prispaudęs laikė, o paskui nelabai ir ūpo buvo apie vedybas galvoti. „O ką, aš prie kelių dirbau, tai man išvažiavus kiti žmoną šefuos. Nu, jau ne“, – tvirtai atkirto šimtametis, stebinantis ir guvumu, ir iškalbingumu.

Čia jis sveikintojų apsuptyje ir polkos žingsnelį sušoko, ir šampano taurę pakėlė. Kol aš Antaną apie gyvenimą klausinėju, jis, kumštelėjęs į pašonę, paragina ne klausinėti, o ir man su juo šampano taurėmis susidaužti – juk proga ne eilinė. „Tikrai unikalus jubiliatas, tokių reta“, – pagalvojau.

1912 metų vasario 16-ąją gimęs A. Kuršaitis teigė, kad nei metai, nei dokumentai nekeisti, ir jam metų yra tiek, kiek yra, nors ne visi tuo tiki. „Pats susirenčiau šitą namelį, nors, jei būčiau žinojęs, kad tiek gyvensiu, būčiau daugiau visko įsirengęs“, – pripažino Antanas, Sudarge gyvenantis nuo 1950 metų. Jis čia atsikėlė iš Ilguvos, kai ten vėtra sugriovė namus. Niekada darbo nebijojęs vyriškis tvarkėsi kaip įmanydamas – ir šiltnamius turėjo, ir gėles augino, ir apie 30 bičių šeimų prižiūrėjo. „Oi, daug visko turėjau, gerai gyvenau“, – teigė pašnekovas. Ir dabar jis nedejuoja, nesiskundžia, nors trobelė vėjo perpučiama, nesvarbu, kad plėvele apkalta. „Pasikuriu, ir man nešalta. Seniūnė malkų parūpino, gerai viskas“, – patikino senolis, kad jam geriausia savuose namuose, kurių į jokius pinigus ir geresnes gyvenimo sąlygas neiškeistų.

Pagalbą priima tik iš kaimynystėje gyvenančios Nijolės Gylienės, kuri ir mėgstamiausių valgių parūpina, ir pieno atneša. Kad Antanas ne šiaip sau žmogelis, pripažino ir Sudargo seniūnė Rita Grigaitienė, bet žmogus gyvena taip, kaip jam atrodo tinkamiausia, kaip jis moka – svarbiausia, jam gerai.

Pasakodamas apie save Antanas patikino, kad visada gerą vardą tarp žmonių turėjo, dėmesiu nesiskundė. „Apylinkės pirmininku buvau, uždirbti žmonėms leisdavau, negi gaila valdiškų pinigų. Paskui šitą darbą mečiau ir iki pensijos Šakių rajono kelių meistru dirbau“, – teigė jubiliatas. Pasirodo, jis dar ir praėjusią vasarą su motociklu važinėjo. „Į plentą jau nelendu, baisoka, ir regėjimas ne tas, bet į mišką šakų ar kokių uogų pavažiuoju“, – pasakojo A. Kuršaitis. Jis pripažįsta, kad dabar ir sveikata prastesnė, ne tik regėjimas, bet į lauką mielai pasivaikštinėti išeina.

Vasario 15-ąją šimtojo savo jubiliejaus sulaukė ir Kudirkos Naumiestyje gyvenanti A. Vosyliūtė. Moteris jau penkerius metus gyvena globos namuose, tačiau vasaromis grįžta į savo gimtuosius namus. Čia ja rūpinasi globėja. Pažvelgus į besišypsančią senolę kyla klausimas, koks jausmas pasitikus šimtmetį? Jubiliatė šypteli ir prisiminusi praeitį sako, kad jai gyventi buvo labai gera ir smagu. „Ir dabar bėgčiau kaip kokia stirna, bet jau negrįš prabėgusios dienos“, – atsidūsta pašnekovė, paraginusi susirinkusius svečius užtraukti kokią dainą. „Du gaideliai, du gaideliai...“, – užveda jubiliatė, sakydama, kad tai pirmoji jos daina. Adelė noriai pasakoja, kokia gera šokėja ir dar geresnė dainininkė jaunystėje buvo. „Oi, vaikeli, niekada negalvojau tiek sulaukti“, – sako ji, ne kartą pabrėždama, kad jai be galo smagu sulaukti tokio būrio sveikintojų, klausytis sveikinimo žodžių ir pasėdėti prie bendro stalo. „Kažkada ir aš tokiose kompanijose būdavau...“, – prisiminimais dalijosi naumiestietė, paprašiusi ir jai nors 20 gramų ko nors stipresnio įpilti.

A. Vosyliūtė kilusi iš Pūstelninkų kaimo, Vilkaviškio rajono. Ji šeimoje užaugo su dviem seserim ir broliu. Itin gera atmintimi stebinanti senolė pasakojo, kad jos mamytė mirė būdama 36-erių, 1922 metais, tėvelis į amžinybę iškeliavo sulaukęs 92 metų. Kudirkos Naumiestyje Adeliukė gyvena nuo 1920 metų. „Aišku, kai mamytė mirė, liūdniau buvo, bet ką darysi“, – nesiskųsdama praeitimi kalbėjo jubiliatė. Visgi, ar nebuvo sunku visą gyvenimą vienai, be šeimos gyventi? „Nebuvo, – trumpai atrėžia ji. – O ką tie vyrai, tai pijokai, tai dar kokie, o čia sau gyveni viena, pareini kada nori, išsimiegi kiek nori, ir gerai“.

Globos namuose gyvenanti A. Vosyliūtė pripažįsta, kad galbūt per greitai supyksta, bet ji tiesiog tokia yra. „Labai tvarkingai esu pripratusi, matyt, iš mamytės paveldėjau, nes ji tokia buvo, tai tuoj supykstu, jei kas ne taip, bet taip tai labai smagu gyventi“, – tikino Adelė. Tai pripažino ir globos namų vedėja Janė Okunienė, pasakojusi, kad kai visi dar miega, Adeliukė vonioje jau prausiasi, tvarkosi – ir taip kiekvieną rytą, nekalbant apie jos pavyzdingai paklotą lovą ir preciziškos tvarkos suvokimą.

Tad kokia ilgaamžiškumo paslaptis? Jubiliatė sako, jog nežino, bet pirmiausia pabrėžia, kad niekada Dievulio neapleido, juo tikėjo ir meldėsi. Be to, ir dabar prausiasi po šaltu vandeniu, kai jaunesnė buvo, tvenkinyje ar šilta, ar šalta, maudydavosi, mažai vaistų vartojo. O dabar yra kaip yra – sveikatėlė prastesnė, prasčiau girdi, kojos neklauso...

Jubiliatė guodėsi, kad dabar, nors ir užsiprenumeruoja spaudą, bet nepaskaito, ir kiti globos namuose gyvenantys senoliai, jos vertinimu, ne itin geri skaitytojai. „Įdomu man viskas – ir kas politikoje vyksta, ir šiaip rajone kas gero. Tik nėra, kas gerai paskaitytų“, – sakė moteris, pažadėjusi sulaukti gal ir 105 metų. „Kad tik vėl visi atvyktumėt čia pasėdėti‘, – viltimis dalijosi jubiliatė.

Sudargas – Kudirkos Naumiestis, Šakių rajonas
Dariaus Pavalkio nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“