Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Bendruomenėse

„Anykščių šilelio“ ištraukos nuskambėjo ir prancūziškai

Vytautas BAGDONAS

Prie muziejumi virtusios garsiosios Antano Baranausko klėtelės įsiamžino (iš kairės) Anykščių A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas, Anykščių rajono savivaldybės administracijos direktorius Vilius Juodelis, muziejininkė Kristina Kiaušaitė, Prancūzijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Marysa Berniau bei poemos „Anykščių šilelis“ vertėjas į prancūzų kalbą Belgijos prancūzų bendruomenės lektorius Remi Johanas Mossiatas

Anykščiai. Kovas – frankofonijos (prancūziškai kalbančių šalių) mėnuo Lietuvoje, tad šia proga  kovo 7-ąją Belgijos Karalystės ambasados Lietuvoje iniciatyva ir rūpesčiu buvo parengtas anykštėno poeto Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ pirmojo fragmento vertimas į prancūzų kalbą. Į Anykščius – Lietuvos kultūros sostinę – ketino atvykti ir pats šios idėjos iniciatorius Belgijos Karalystės nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Christianas Verdonckas, tačiau sutrukdė liga. Jis labai apgailestavo ir per savo kolegas anykštėnams perdavė nuoširdžiausius linkėjimus. Tai susitikimo Anykščių rajono savivaldybėje metu pranešė Prancūzijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Marysa Berniau.

Bendruomenėse

Pavogtus kapinių vartus atstatė ūkininkas

Prie naujos Margininkų kapinių tvoros

Margininkai. Taurakiemio seniūnijos ir aplinkinių kaimų gyventojai, kurių artimieji palaidoti Margininkų kapinėse, džiaugiasi ir stebisi per gana trumpą laiką atstatytais kapinių vartais.

Praėjusį rudenį ilgapirščiai pasidarbavo šventoje vietoje – pavogė Margininkų kapinių vartus. Kadangi už kapinių priežiūrą atsakinga seniūnija, Taurakiemio seniūnei Danutei Glinskienei klausimas, iš kur metams baigiantis paimti lėšų vartams atstatyti, tapo galvos skausmu.

Bendruomenėse

Kovo 11-ąją šventė dainuodami

Rusnė. Švęsti vieną iš svarbiausių savo tautai datų – Nepriklausomybės atkūrimo šventę – galima įvairiai. Rusniškiai tądien, susirinkę Salos etnokultūros ir informacijos centre, kartu su moterų vokaliniu ansambliu „Luotužė“ dainavo dainas apie Lietuvą. Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė kovo 11-ąją, sveikindama susirinkusius, išreiškė viltį, kad Rusnės sala gražės, čia savo gyvenimus kurs laimingi žmonės, kasmet vis daugiau per šventę suplevėsuos vėliavų, o salėje, kurioje neliks laisvų vietų pirmosiose eilėse, sėdės dar daugiau mažųjų rusniškių. Seniūnė sakė, kad ši data jau ne vienerius metus jai primena šviesios atminties rusniškį, buvusį kolegą Izidorių Vaičiulį. Prieš 18 metų, ką tik pradėjusi dirbti Rusnės vidurinėje mokykloje, uoliai ėmėsi Kovo 11-ąją iškelti vėliavą. Darbas jai atrodė visai nesudėtingas, nusprendusi tam specialiai nekviesti mokyklos darbuotojo ir pakabinti pati. Kai kitą dieną ją iškvietęs tuomet mokyklos vadovu dirbęs I. Vaičiulis paklausė apie vėliavą, D. Drobnienė prisipažino pati pakabinusi, tikėjosi pagyrimo, tačiau išgirdo giesmės žodžius: „Geltona spalva – tai saulė, žalia – tai laukų spalva, raudona spalva – tai kraujas, kartu jos – tai Lietuva“. Tik tada suprato, kad vėliavą pakabino atvirkščiai... Tačiau jauna specialistė piktų priekaištų nesulaukė. Šis žmogus jai asocijuojasi su sąžine, žodžio žmogumi. Bemaž 10 dainų apie Lietuvą padainavę rusniškiai pasveikino šią iškilią dieną gimusią rusniškę Daivą Mockevičienę. Mažieji renginio dalyviai teisingai atsakė į klausimus apie trispalvę, kiekvieną spalvą palydėdami palinkėjimais Lietuvai.