2012 m. balandžio 6 d.    
Nr. 14
(1989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Lietuvių bažnyčiai Londone – 100 metų

Zita Čepaitė

Iš Kanados atvykęs prel. Edmundas
Putrimas šv. Mišiose Londono
Šv. Kazimiero bažnyčioje priima atnašas

Kovo 4 dieną, sekmadienį, Šv. Kazimiero bažnyčia Londone paminėjo savo šimtmetį. Į jubiliejinių metų atidarymo iškilmes susirinko gausybė žmonių, kurie sausakimšai užpildė nedidelę šventovę, jau šimtą metų šv. Mišioms sukviečiančią Londono lietuvius. Turbūt daugeliui teko girdėti, koks likimas ištiko ne vieną lietuvių bažnyčią Amerikoje – parduotos arba uždarytos. Tokiame kontekste Londono lietuvių sugebėjimas ne tik išlaikyti, bet ir sustiprinti savo parapiją, skamba įspūdingai. Beje, ji – viena iš nedaugelio, veikiančių tautiniu pagrindu.

Įdomu, kad lietuviškos parapijos Londone susikūrimas, o vėliau ir Šv. Kazimiero bažnyčios atsiradimas susijęs su lietuvių ir lenkų ginčais ir nesutarimais. Mat, XIX amžiaus pabaigoje Londone apsigyvenę emigrantai iš Lietuvos daugiausia naudojosi lenkų misijos dvasininkų patarnavimais. Tačiau 1887 metais lietuviai įsiteigė savo draugiją ir kreipėsi į kardinolą, kad būtų parūpintas jų reikalus suprantąs kunigas. „Norėdamas apraminti lietuvius, lenkų kun. Lechertas buvo parūpinęs jiems aptarnauti greit lietuviškai pramokusį kun. J. Bakanauską, kuris norėjo likti jų klebonu, ypač kad tuo metu lenkė dvarininkė Pacė išrūpino kardinolo leidimą lietuviams statytis bažnyčią.

Kun. Lechertas tada pašalino kun. J. Bakanauską, o įpykę lietuviai 1899 metais lazdomis vaikė savuosius nuo tos lenkų-lietuvių bažnyčios, siūlydami eiti melstis į prancūzų ar vokiečių išlaikomąsias“, – taip apie lietuviškos parapijos ištakas pasakoja Kazimieras Barėnas knygoje „Britanijos lietuviai 1947–1973“.

Akivaizdu, kad lietuviškos bažnyčios atsiradimas Londone glaudžiai susijęs su tautinės savimonės formavimusi ir stiprėjimu, nes jos statymo ir parapijos kūrimo reikalai sutelkė lietuvius į sąmoningą, bendram tikslui įsipareigojusią grupę.

Šv. Kazimiero bažnyčios Londone istoriją tyrinėjantis ir drauge su kolegomis knygą apie jos praeitį rengiantis istorikas Kęstutis Raškauskas surinko nemažai įdomios medžiagos apie lietuvių parapijos gyvenimą XX amžiaus pradžioje, pastangas ir vargus, siekiant turėti lietuviškus maldos namus.

Pirkti patalpą savai bažnyčiai buvo kun. Boleslovo Šlamo (1901–1903) idėja. Nusižiūrėtas, už 625 svarus sterlingų įsigytas ir katalikų reikmėms pritaikytas buvęs cukraus sandėlys Cable Street. Pastatas buvo senas, o rinkliavų metu gaunamų pinigų užteko tik kosmetiniam remontui. Laikui bėgant vis labiau iro neremontuojamas stogas. Lietuvių gyvenimo realijas gerai žinojęs kun. Joseph J. Moores 1911 metų pradžioje taip aprašė lietuvių bažnyčią: „Pastatas drėgnas, liturginiai rūbai supeliję. Stogas lietaus metu praleidžia tiek vandens, jog jį reikia dažnai nuo grindų (kurios yra iš perdrėkusių plokščių) semti su kibirais. Drėgmė sukelia reumatą ir kitas ligas vargšams žmonėms. Tai daug jų atgraso nuo vaikščiojimo į šv. Mišias“.

Buvo nuspręsta, jog pastatą reikia nedelsiant remontuoti, tačiau po konsultacijų paaiškėjo, jog pamatai per silpni, kad išlaikytų planuojamą antrąjį aukštą.

Paaiškėjus, jog kapitalinis senos bažnyčios remontas neapsimoka, 1911 m. sausio 5 d. parapijos susirinkime nuspręsta statyti naują ir po keleto mėnesių įsigytas sklypas Oval gatvėje. Kaštai buvo dideli. Kad būtų padengtos išlaidos, kiekvienai šeimai ar vienišiui parapijiečiui būtų reikėję paaukoti tuomet labai didelę 5 svarų sumą. Teko skolintis iš banko ir palaipsniui grąžinti pinigus iš rinkliavos.

Bažnyčios statymo reikalais rūpinęsis kun. Kazimieras Matulaitis 1911 metais organizavo tris rinkliavas, kiekvienos metu aplankė beveik visus miesto lietuvius. 1911 m. spalio 8 d. parapijos susirinkimo protokole fiksuojami sunkumai – „Aciranda daugumas jaunųjų kūrei wisai nenori dėtis ant bažnyčios“. Klebonui rinkliavos metu teko spręsti ir gentinius konfliktus – „Veinas iš kauniškiu iniaše protiastą ant suvalekiečių, kat suvalekiai niagarai pasielgia su kauniškei pravardžiuodami kauniškius kalakutais. Dalto daugumas atsisako mokėt“, – rašoma viename iš to meto parapijos protokolų. 1912 m. sausio 6 d. parapijos susirinkime klebonas skundėsi, jog „aciranda dauguma žmonių, kureims jau laibai nusibodo tas mokastis ant naujos baznicios tai jei pavidi kat prabaščius auksini lenciuga nešioja. Tai jei ir ta noretu atimti... Tas lianciugas tai jra dovana iš Amero, amerikancko aukso be praba jr jo niatidusias uz jokius pinigus“ (cituojant dokumentus kalba netaisyta – red.).

Naujoji bažnyčia pradėta statyti 1911 metų rudenį, o pirmosios šv. Mišios įvyko 1912 m. kovo 10 dieną. Nuo kuklaus pirmosios atidarymo cukraus sandėlio patalpose Cable (Keibl) gatvėje buvo praėję lygiai dešimt metų. 1912 m. balandžio 21 d. parapijos komitetas „išreiškė prabaščiui padeka uz ju trusa primindamas išviadima zidu jš Aegipto, o mus jš Keibol strit“ (cituojant kalba netaisyta – red.). Pastačius ir baigus vidaus apdailą paaiškėjo, jog viskas kainavo 4108 svarus. Skolą kiek palengvino senosios bažnyčios pardavimas. Iki 1923 metų, kuomet statybos skola buvo likviduota, apie pusketvirto šimto mokėtojų kasmet aukodavo nemažas sumas.

13 metų dvasinius patarnavimus Šv. Kazimiero bažnyčios parapijiečiams teikiantis kun. Petras Tverijonas sako: „XX amžiaus pradžioje imtis statyti bažnyčią buvo didžiulis užmojis, nepaprastai drąsus sprendimas. Kartais atrodo, nedidelė ta mūsų bažnyčia, bet susiorganizuoti ir užsikrauti didžiulę atsakomybę paimant paskolą, manyčiau, tai – didvyriškas žingsnis žmonių, kurių dauguma buvo beraščiai, atvažiavę iš Lietuvos kaimų ir miestelių. Ir iniciatyva ėjo ne iš Bažnyčios vadų, o iš pačių žmonių. Jei dabar, turint galvoje, kiek čia lietuvių gyvena, pusė to noro būtų, Londone stovėtų dešimt lietuviškų bažnyčių“.

Kun. P. Tverijonas 1999 metais pakeitė ilgametį parapijos kleboną kun. J. Sakevičių, kuriam tuo metu jau buvo 92 metai ir jis vos pajėgė nedidelę parapijiečių grupę aptarnauti. Bažnyčią tuomet lankė daugiausia senoji karta, kuri vis tirpo, ir buvo mintis, kad, jei tikinčiųjų bendruomenė nepasipildys, teks uždaryti bažnyčią. Bet atgavus nepriklausomybę Angliją užplūdo nauja tautiečių banga, ir tada buvo kreiptasi į Lietuvos arkivyskupiją, kad atsiųstų kunigą.

Savo šimtmetį lietuviška Šv. Kazimiero bažnyčia Londone sutinka atsinaujinusi ir sutelkusi gausų tikinčiųjų būrį. Kun. P. Tverijonas sako: „Parapijiečių skaičius kasmet palaipsniui augo. Aišku, suskaičiuoti neįmanoma, bet, pavyzdžiui, per metus per bažnyčią „praeina“ kokie 5000 žmonių. Sekmadienį per trejas šv. Mišias – vidutiniškai 300 žmonių. Labai populiarios mūsų programos – sužadėtinių kursai, pasiruošimas krikštui. Vien pernai turėjome 171 porą sužadėtinių, kurie čia pasiruošia, nors tuokiasi dažniausiai Lietuvoje. Kiekvienais metais 50–60 vaikų ruošiasi Pirmajai Komunijai, apie 20–30 jaunuolių ruošiasi sutvirtinimui“.

Jubiliejiniai metai, kurie bus švenčiami iki lapkričio 25 dienos, prasidėjo iškilmingomis šv. Mišiomis, kurių metu buvo pašventinti ir pirmą kartą užgrojo jubiliejaus proga įsigyti naujieji vargonai. Šv. Mišias aukojo specialiai ta proga į Londoną atvykęs prelatas Edmundas Putrimas. „Brangieji Londono lietuviai, jūs paveldėjote ypatingą dvasinį turtą – Šv. Kazimiero parapiją, kurioje kartu su savo klebonu esate kviečiami toliau tęsti Bažnyčios ir šios bendruomenės tradicijas su tokiu entuziazmu, kaip ir pirmieji šios parapijos kūrėjai“, – pamoksle pabrėžė prel. E. Putrimas. Jis priminė, koks svarbus tautinės bažnyčios vaidmuo ne tik telkiant žmones maldai, bet ir išsaugant jų lietuvišką tapatybę. „Ypač svarbu grąžinti tuos katalikus, kurie atitolę nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios, kurie kreipia visą savo laiką ir energiją skubiai integruotis ar net asimiliuotis į vietinę anglų visuomenę, – sakė prelatas. – Per skubų integracijos ar asimiliacijos procesą yra pavojus suaugusiems ir jaunimui netekti savo tikėjimo ir tautiškumo principų jausmo, nebepripažinti, kad yra Bažnyčios ir lietuvių bendruomenės nariai. Ir kaip krikščioniška tauta mes negalime atskirti nuo mūsų tautos kultūros krikščioniškų katalikiškų vertybių ir tradicijų. Ten, kur gyvuoja lietuviška parapija su savo dvasios vadovu, dažniausiai išlieka veikli ir vieninga lietuviška bendruomenė. Aš asmeniškai galiu tai liudyti, nes esu užaugęs prie lietuviškos parapijos Toronte Kanadoje, kur gimiau, ir tai taip pat pastebėjau lankydamas lietuvių parapijas, misijas ir bendruomenes pasaulyje“.

Po šv. Mišių parapijiečiai buvo pakviesti į šventinį vakarą, kuriame dainavo ir muzikavo vietiniai lietuviai – bendruomenės nariai. Susirinkusius sveikino Europos Parlamento narys profesorius V. Landsbergis, Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės (JKLB) pirmininkė Ž. Ilgūnaitė, LR užsienio reikalų ministro sveikinimą perskaitė Užsienio lietuvių departamento direktorius A. Daunoravičius. Iškilmėse dalyvavo ir LR ambasadorius Jungtinėje Karalystėje O. Jusys.

Jubiliejinių metų pabaigoje ketinama išleisti knygą-albumą apie parapijos istoriją, nes iki šiol parašyta tik viena knyga, kurios autorius kun. Kazimieras Matulaitis. Šimtmečio jubiliejui skirtoje knygoje bus ne tik dokumentinė medžiaga ir prisiminimai, bet ir XX amžiaus pradžios nuotraukų, vaizdais pasakojančių apie žmones, kurie ryžosi ir pastatė Londono lietuvių iki šiol branginamą ir puoselėjamą bažnyčią.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija