2012 m. balandžio 6 d.    
Nr. 14
(1989)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Už klaidas pasiryžę atgailauti

Genovaitė Baliukonytė

Kunigas Masssimo Bianco ir nuteistas
Stasys Ramoška dar truputį pasiliko
koplytėlėje po šv. Mišių

Koplytėlė įrengta atskirame
kolonijos pastate kartu
su biblioteka-skaitykla

Vasario viduryje į Pravieniškių antruosius pataisos namus-atvirąją koloniją vykome kartu su Kauno Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono) parapijos klebonu, italu saleziečiu kun. Massimo Bianco. Jis Pravieniškių pataisos darbų kolonijos kapeliono, Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebono kun. Kazimiero Gražulio prašymu kartą per mėnesį kolonijos koplyčioje aukoja šv. Mišias ir klauso kalinių išpažinčių. Kunigo lankymosi dieną nedidukė koplyčia buvo pilnutėlė. Čia galėjai išvysti ir jaunučių čigonų kilmės vyrukų, ir į aštuntą dešimtį įkopusį tautietį. Kol vieni kaliniai atskiroje koplyčios patalpoje atgailavo už savo padarytas nuodėmes, keli skubėjo per likusį pusvalandį papasakoti ne tik apie savo gyvenimo vingius, atvedusius už grotų, bet ir apie Dievo artumo reikšmę kelyje į išganymą. Jie prašė tikėjimo brolių ir sesių padėti jiems dar labiau priartėti prie Dievo.

Už geležinių vartų tampi niekas

Kaišiadorių rajone, Pravieniškių kaime, už 7 km į šiaurę nuo Rumšiškių esantys Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija įsteigti lygiai prieš metus, sujungus prieš tai veikusias tris pataisos įstaigas: Pravieniškių pirmuosius pataisos namus, Pravieniškių antruosius pataisos namus-atvirąją koloniją ir Pravieniškių trečiuosius pataisos namus. Šiuo metu tai – didžiausia Lietuvos įkalinimo įstaiga, suskirstyta į tris valdybas. Pirmojoje valdyboje bausmes atlieka pilnamečiai vyrai, pirmą kartą nubausti už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, taip pat už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose. Didžiausioje – antrojoje valdyboje – kali vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, taip pat nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, teismo nutartimi perkelti iš kalėjimo į pataisos namus tęsti bausmės atlikimo, bei pilnamečiai nuteistieji, kuriems teismas nustatė bausmę atlikti atviroje kolonijoje. Čia bausmes atlieka ir moterys. Trečiojoje valdyboje kali vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius sunkius ir labai sunkius nusikaltimus, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose, taip pat nuteistieji, kuriems teismas paskyrė atlikti arešto bausmę. Atvykę į koloniją su kunigu Masimu pirmiausia vykstame į administracijos pastatą leidimo, po to lydimi policininko ir rodydami leidimus praeiname pro budinčius policininkus, atidavę jiems asmens dokumentus ir koridoriuke įrengtoje spintelėje palikę pinigines bei mobiliuosius telefonus. Taigi, patekus už geležinių vartų, tampi žmogumi-nieku – be dokumentų ir be susisiekimo priemonių su už vartų likusiu pasauliu. Prieš įeinat į teritoriją dar užeiname į budėtojų kambarėlį patikrinimui, ar neįsinešame draudžiamų daiktų. Visai netoli vartų baltame mūriniame pastate įrengta koplytėlė, prie jos būriuojasi savais, daugiausia tamsiais drabužiais vilkintys kaliniai su prisegtomis asmens kortelėmis. Vienas jų skuba pasitikti kunigą – turi jam asmeninių klausimų. Mus lydintis nekalbus pareigūnas primena, kad šv. Mišioms, išpažintims ir pokalbiams su kaliniais turime valandą. Koplyčia – visiems tikėjimams išpažinti.

Prieš ketverius metus po restauracijos duris atvėrusi Šiluvos Dievo Motinos koplyčia turi altorių, sakyklą bei atskirą patalpą išpažintims klausyti. Koplyčios viduje paveikslai nutapyti nuteistųjų, kurie jau atliko bausmę ir daugiau į pataisos namus nebegrįžo. Viename jų pavaizduota Šiluvos Dievo Motina. Nuteistieji prisipažino, jog į koplyčią užsuka, kai nori ramybės, susikaupimo, o joje tvyranti dvasia labai padeda ištverti kolegų pažeminimus, pajuokas bei užsimiršti. Čia, pasak pusamžio nuteistojo Stasio Ramoškos, kelis kartus per savaitę kaliniai renkasi pasimelsti ir paklausyti Šventojo Rašto aiškinimo. Pagal katalikų tikėjimą įrengtoje koplyčioje vyksta ne tik katalikų religinės apeigos, bet ir kitų krikščioniškų konfesijų, nors savo religinių įsitikinimų skleisti kartais čia atvyksta ir neaiškių pažiūrų religinių bendruomenių nariai. Pasak vyriškio, būna ir tokių, kurie, įėję į maldos namus, daro savo tvarką. „Berods, kažkoks „Posūkių ratas“ ar kiti apsimetėliai, teigiantys, kad kaliniams skelbia Dievo žodį. Jie daro ir labai negražių dalykų – pavyzdžiui, jei pamato atsiklaupusį kalinį, tai sako „stokis, nereikia klūpėti“ arba prieina ir apsuka kryžių. „Aš tokius visada bandau sudrausminti, – teigia Stasys, – o vyrams sakau: jūs nejuokaukite su kryžiumi, nes Viešpats buvo nukryžiuotas ant kryžiaus ir todėl negalima šitaip juokauti“. Pasak S. Ramoškos, katalikai kaliniai čia renkasi pasimelsti kelis kartus per savaitę. „Ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį lankomės ir meldžiamės koplytėlėje, o dabar Rumšiškių klebono kun. K. Gražulio dėka gavome radiją (tik gaila, kad kažkodėl koplyčioje kartais būna prastas ryšys), tai klausysimės ir „Marijos radijo“. Kol neturėjome radijo, mes čia patys susibūrę maldėmės, kalbėjome vieną dalį Rožinio ir „Dievo gailestingumo vainikėlį“.

Pasigenda misionierių katalikų

Pasak Stasio, kolonijoje kaliniai labai pasigenda daugiau iniciatyvos iš katalikų bendruomenės, mat katalikų kunigas čia atvyksta tik kas trečią savaitę, o baptistų bendruomenės  misionierius-pamokslininkas Liutauras Zacharka lankosi kiekvieną savaitę antradieniais ir penktadieniais. Jis kaliniams skaito bei aiškina Bibliją. Stasys prisipažįsta, kad ir pats ateina paklausyti šitų aiškinimų, nes jie būna įdomūs ir reikalingi, tačiau jam maloniau būtų, kad visa tai išgirstų iš savo tikėjimo brolių, mat baptistų tikėjimas skiriasi nuo katalikų, ypač tuo, kad pastarieji nepripažįsta Dievo Motinos Marijos, ją laiko tiesiog stabu, todėl Stasiui būna be galo skaudu visa tai girdėti. „Jau ruošiausi rašyti laišką „Marijos radijui“ ir prašyti, kad kas nors iš jų ar iš „Caritas“, ar koks vienuolis iš katalikiškojo pasaulio atvyktų aiškinti mūsų tikėjimo čia kalintiems žmonėms. Džiaugiuosi, kad man pavyko į katalikų maldos grupelę prisikviesti jaunimo. Gražu, kai supratę savo kaltes jaunuoliai atgailauja, meldžiasi, kalba Rožinį. Galiu pasidžiaugti, kad į mūsų tikėjimo grupelę pasimelsti ateina jaunų vyrų, gimusių 1990 metais“. Ir nors tai, pasak Stasio, yra tik lašas jūroje, mat, iš 14 tūkstančių nuteistųjų nuolat praktikuojančių katalikų tebūna vos 20 žmonių (vyresni nuteistieji ar su negalia žiemą, kai šalta, į maldos namus užsuka rečiau), bet ir tai jau didelė pažanga, nes „tvirtai įtikėję žmonės daugiau tikrai nenusikals“, – mano nuteistasis.

Rūpinasi tuo, dėl ko įkalintas

Už narkotikų kontrabandą nuteistas Stasys dabar ypač rūpinasi nuteistųjų atpratinimu nuo kvaišalų. „Aš niekada gyvenime nežinojau, kas yra narkotikai, niekad jų nevartojau ir jais neprekiavau, bet čia patekau būtent už narkotikus, – teigia vyras ir papasakoja savo patekimo už grotų istoriją. – Buvo sunki finansinė padėtis, vykau su pažįstamais ieškoti darbo į Norvegiją ir susigundžiau savo automobilyje paslėpti cigarečių, kad kelionė atsipirktų (visi taip daro), bet mano bendrai man nežinant tarp cigarečių pakelių įdėjo ir narkotinių medžiagų. Švedijoje juos aptiko. Už narkotikų kontrabandą buvau nuteistas kalėti šešerius metus. Iš pradžių kalėjau Švedijoje, o dabar esu deportuotas į Lietuvą“. Švedijoje kalinius dažnai lankydavo katalikų vienuolės, jos Stasiui net parūpino Šventąjį Raštą. „Ir anksčiau buvau tikintis, bet po viso to, kas man nutiko, mano tikėjimas tik dar labiau sustiprėjo, pradėjau rimčiau studijuoti Šventąjį Raštą. Dar liko kalėti treji metai, todėl labai laukiu liepos 1 dieną įsigaliosiančio įstatymo, gal kartais, duos Dievas, jeigu taip nuoširdžiai melsiuos, ir mane anksčiau laiko išleis“, – viliasi S. Ramoška.

Įtikėję žmonės keičiasi

Pasak Stasio, kai kurie kaliniai skeptiškai žiūri į kolonijoje praktikuojančius katalikus, bet yra ir tokių, kurie ateina koplyčion vedami tik smalsumo, tačiau „pamatę Dievo siunčiamus ženklus besimeldžiantiems, (vienas kalinys buvo išsiskyręs su žmona, o nuoširdžiai pasimeldęs, susitaikė ir kolonijoje antrą kartą sukurs šeimą, sutvirtintą Santuokos sakramentu) vėliau patys įtiki“, – vardija įvykusius pasikeitimus kalinių gyvenime Stasys, teigdamas, kad labai daug jiems padėjo čia prieš keletą mėnesių vykusios tikybos mokytojos pamokos. „Ji lankėsi dėl vieno kalinio, kuris ruošėsi krikštytis ir mums ne tik aiškino tikėjimo tiesas, bet ir pamokė kalbėti „Dievo gailestingumo vainikėlį“, o kai išėjo, man kilo mintis pakalbinti savo likimo draugus patiems tą patį daryti, ypač po to, kai perskaičiau knygą „Maldos galia“. Tačiau norėtųsi, kad kažkas mus iš katalikų bendruomenės dar labiau paskatintų ir pastiprintų“. Kad malda labai padeda, tvirtino ir kitas nuteistasis, 61 metų Jonas Aleksandravičius, daugiau nei pusmetį čia kalintis už finansinius nusikaltimus: „Kaip gali nepadėti tikėjimas? – stebisi vyras. – Kai dabar skaitau Šventąjį Raštą, tai žinau, kas yra įvykę ir kas turi įvykti, suprantu kodėl vieni žmonės turi nukentėti, o kiti – ne. Suprantu, kad, neklausydami Dievo, žmonės patys išsirenka netinkamą Seimą ir Vyriausybę, kurie sukuria Respubliką, bet ta jų Respublika yra valdoma šėtono, kuris gundo plėšti ir išnaudoti žmones. Va, kur mes patenkame neklausydami Dievo!.. O visa šita ekonominė krizė – tai ne kas kita, o tik Dievo karalystės išvalymas, nes tikinčių žmonių negali valdyti pinigas. Šitas pasaulis sukurtas tikinčių žmonių išvadavimui ir bedievių žmonių sunaikinimui, o tvirtai įtikėjęs žmogus vis tiek bus išvaduotas. Mes, kurie esame maldininkai, meldžiamės kelis kartus per dieną – ryte atsikėlę pasimeldžiame, po to meldžiamės 10 val., 14 val., po to būna pietų, vakarienės malda ir taip diena prabėga“. Pasak jo, be tikėjimo kolonijoje ištverti būtų be galo sunku, nes tai – didelis, geležine tvora užtvertas kiemas, suskirstytas gardais, į kuriuos primesta visokio plauko nusikaltėlių. Kamerose gyvena po 20–30 žmonių, ir seni, ir jauni drauge. Paklausus, ar jaunimas neskriaudžia vyresnių, Jonas atsako: „Manęs tai neskriaudžia, mes, vyresni, jų nekabiname, o jie, jei kokį šiurkštesnį žodį ir pasako (ir laisvėje žiūrėkite kas darosi), nekreipiame dėmesio. Juk čia visi nusikaltėliai, o ne šventieji sumesti“. Kameroje, pasak nuteistojo, yra dviaukštės lovos, stalas, šaldytuvas, kėdė, apačioje – tualetas. Kaliniai kameras tvarko patys. „Va, šitie, kurie iš visų gardų ateina pasimelsti į šią koplyčią, jau truputį kitokie, o kiti (ne jų reikia gailėtis, ne nusikaltėlių, o žmonių, kurie nuo jų nukentėjo) yra labiau sužvėrėję, jiems tas pats, ar jie laisvėje, ar čia, visur elgiasi vienodai – nei laisvėje, nei čia jie nepraeis žmogaus nenuskriaudę...“ Pasak nuteistojo, kolonijoje kalinių užimtumui veikia įvairūs būreliai, galima ir dirbti (yra lentpjūvė, baldų gamybos cechas), bet dauguma jaunų kalinių darbo vengia. „Dirbti jiems sarmata, jie geriau jau 15 parų baudos izoliatoriuje atsėdės, nei dirbs“, – atvirauja Jonas.

Ne Dievas įkalino, o klaidos

Paklaustas, ar nepyksta ant Dievo, kad čia pateko, J. Aleksandravičius atsako savikritiškai: „Ne Dievas baudžia... Dievą patį žmonės prikalė prie kryžiaus už tai, kad jis parodė dieviškąją galią. Jis, kai jau baus, tai baus per Paskutinįjį teismą. O čia žmonės baudžia vieni kitus... Tačiau, jei žmogus gyvenime prisidirbi klaidų, tai už jas ir turi atkentėti. Šventas čia, kaip sakiau, nepatenka. Dauguma kalinių prisipažįsta, kad čia pateko už savo klaidas, nors yra tokia taisyklė, kad vieni kitų neklausinėjame, jei žmogus pats atvirumo akimirkomis pasipasakoja, tai ir sužinai jo istoriją“.

O Jono iš Prienų istorija tokia: „Dirbau naftos kompanijos direktoriumi, rado klaidų buhalterijoje, uždėjo baudą, gavau kalėti dvejus metus ir tris mėnesius, bet dar teismai tebevyksta, jie jau 7 metai tęsiasi, pagal vieną dalį nuteisė, o toliau vis dar tąso ir tąso po teismus, – guodžiasi vyriškis, teigdamas, kad už tokį nusikaltimą tik laisvoje Lietuvoje už grotų kiša, o sovietmečiu skirdavo tik baudą arba laisvų statybų. – O dabar tapau baisiausiu nusikaltėliu... Bet juk buvau tik verslininkas, turėjau bendrovę, prasidėjo nedarbas, firmą reikėjo išlaikyti, kauniškiai parašė skundą, atvyko Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir sulaukus tokio amžiaus įkišo į kalėjimą...“

Pasak administracijos pastate mus pasitikusio pareigūno Gedimino, dažniausiai Dievo pagalbos ieško ir į koplytėles pasimelsti veržiasi tik už sunkesnius nusikaltimus ir ilgesnį laiką įkalinti nuteistieji, o, pavyzdžiui, kalintys pirmojoje valdyboje, save laiko nekaltais ir nei religinių patarnavimų, nei tikėjimo nepasigenda.

Pravieniškės,
Kaišiadorių rajonas
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija