Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Katalikiškos pogrindžio spaudos organizatorius

Šarūnas Šimkevičius

Kun. Pranas Račiūnas MIC Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka

Šiais metais minime legendinio Lietuvos katalikų pogrindžio periodinio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ 40-metį. Šis 1972 metais Simne Sigito Tamkevičiaus iniciatyva pasirodęs leidinys keldavo daug problemų to meto sovietinės imperijos režimui, kuris tuo metu kaip tik ieškojo kompromiso su Vakarų demokratinėmis valstybėmis ir buvo pasirašęs žmogaus teisių susitarimus. Žinios apie KGB represijas prieš tikinčiuosius, ypač pasiekiančios Vakarų pasaulio informacines priemones, transliuojamos ir radijo kanalais, buvo tikrai neparankios ir nenaudingos sovietų režimui. Ta proga norėčiau pristatyti vieną iš pogrindžio lietuviškos periodinės spaudos organizatorių – kunigą Praną Račiūną (1919–1943–1997).

Kunigas, bibliofilas ir kolekcininkas, politinis kalinys, visuomenininkas P. Račiūnas gimė 1919 m. kovo 28 d. Marijampolėje. Besimokydamas Marijampolės marijonų gimnazijos septintoje klasėje, 1936 metais įstojo į marijonų vienuoliją. 1938-aisiais, baigęs gimnaziją, lankė marijonų vienuolijos filosofijos kursus, o 1940 metais įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą. 1943 m. gegužės 2 d. buvo įšventintas kunigu. 1944 metais baigė Teologijos fakulteto Kanonų skyrių, suteiktas kanonų teisės licenciato laipsnis. Vikaru dirbo Varėnoje, 1945 metais paskirtas Panevėžio Švč. M. Marijos koplyčios rektoriumi ir Panevėžio II marijonų vienuolijos namo vyresniuoju, kartu atliko ir mokyklų kapeliono pareigas. 1947–1949 metais darbavosi Kaune, prie Šv. Gertrūdos ir studentų bažnyčių. 1949 m. birželio 4 d. sovietų valdžios suimtas, o 1950-aisiais nuteistas 25 metams lagerio.

Kalėjo Vorkutoje, Taišete ir Mordovijoje. Nors ir būdamas nelaisvėje, per tarpininkus perduodavo informaciją Vatikanui apie Bažnyčios persekiojimus, dirbo ir kūrybinį mokslinį darbą. Kunigo studijų sritys buvo asketika, moralinės ir bažnytinės teisės klausimai, Lietuvos bažnyčios istorija. Ypač daug kun. P. Račiūnas nuveikė nelegaliai siųsdamas religinę literatūrą į Lietuvą iš tremties ir įkalinimo vietų. Aukojo šv. Mišias kasyklų požemiuose, klausė išpažinčių, teikė sakramentus. Išėjęs į laisvę, 1965 metais paskirtas Gerdašių parapijos klebonu, 1970-aisiais perkeltas į Paluobių parapiją. Čia surinko gausią etnografinės medžiagos kolekciją, klėtelėje įrengė senienų muziejų¹ , parengė žurnalo ,,Aušra“ pirmąjį numerį, bendradarbiavo leidžiant ,,Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“. Eksponatus daugiausia rinkdavo iš vietos žmonių. Į ekspedicijas dažniausiai išsiruošdavo motociklu. Kadangi nebuvo labai įgudęs vairuotojas, tai pagal motociklo paliktas vėžes parapijiečiai lengvai atsekdavo, kuria kryptimi klebonas išvažiavęs. Kun. P. Račiūnas net per pamokslus prašydavo, kad jam suneštų senas maldaknyges. Jis įsigijo ir kai kurių kunigų vertingas bibliotekas. Nemažai eksponatų jam padėjo surinkti alytiškis žurnalistas ir istorikas Henrikas Rimkus.

1980 metais kun. P. Račiūnas perkeltas į Alytų. Per pamokslus jis nuosekliai kalbėjo apie Lietuvos istoriją, nebijodami represijų eidavo klausytis šio kunigo moksleiviai. Beje, kai paaiškėjo, kad į Alytų dirbti atvažiuoja kunigas su 30 tūkst. knygų biblioteka, partkomas nuleido rankas. ,,Mes šito kunigo neįveiksime“, – taip sakė patyrę nomenklatūrininkai privačiuose pokalbiuose ir savo pasitarimuose, iš kurių vis tiek nutekėdavo informacija.

Dar galima paminėti, kad jis šventoriuje atstatė varpinę, o metalą varpams sunešė parapijiečiai, atsiliepę į klebono prašymą. Susikūrus Alytaus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei klebonas atėjo jau į antrą posėdį, sukeldamas tikrą audrą šalia Dailės mokyklos, kitame pastate, dirbusiems partijos komiteto klerkams. Jis iš karto tapo pilnateisiu iniciatyvinės grupės nariu, dažnai būdavo, kad klebono žodis tapdavo lemiamu ir galutiniu. Per pirmąjį Alytaus Sąjūdžio mitingą Dainų slėnyje klebonas kun. P. Račiūnas sulaukė neregėtų iki tol Dzūkijos sostinėje ovacijų ir pritarimo. Kai jo kalbą sąjūdininkai iškabino savo stende miesto centre, net du kartus naktimis jį kažkas išdaužė ir mašinėle rašytą tekstą pavogė. Klebonas pasižymėjo ypač subtilia tolerancija, jis suprato, kad tarp sąjūdininkų yra nepraktikuojančių katalikų, išsiskyrusių, komunistų, bet į visus žvelgė supratingai ir vienijo vardan svarbiausiojo tikslo. Kai saugumiečiai prigąsdino visas Alytaus mašininkes, jog negalima spausdinti bet kokio teksto, kur parašytas žodis ,,Sąjūdis“ (nors vis tiek trys drąsios alytiškės to nepaisė), klebonas kun. P. Račiūnas sąjūdininkams paskolino rašomąją mašinėlę, kad turėtų kuo rašyti tekstus į stendus, ,,Alytaus Sąjūdžio“ laikraštį, rezoliucijas, protestus ir pareiškimus tuometei valdžiai. Ne vienas sąjūdininkų posėdis prasitęsdavo klebonijoje, o apie savo muziejaus eksponatus kunigas kiekvienam aiškino kantriai ir jausdamas malonumą. Netgi laukiant blogiausio – Dainuojančios revoliucijos posūkio – buvo sutarta, kad Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčioje susitiks sąjūdininkai ir keisis informacija. Kun. P. Račiūnas kiekvienam Alytaus Sąjūdžio Tarybos nariui padovanojo Austrijoje lietuviškai išleistą ,,Naująjį testamentą“. Klebonas pašventino Lietuvos Trispalves, kurių viena buvo iškelta virš Šaulių namų, o kita – virš naujosios miesto rotušės. Žmonių buvo tiek, kad net netilpo į šventorių, iškilminga eisena driekėsi per visą Alytaus centrą, o partijos komiteto darbuotojų šėliojimai po iškilmių jau negąsdino ne tik klebono, kuris niekada nieko nebijojo, ne tik sąjūdininkų, bet ir visų alytiškių.

Kun. P. Račiūnas buvo išrinktas į Alytaus Sąjūdžio Tarybą, per Steigiamąjį Sąjūdžio suvažiavimą – į Lietuvos Sąjūdžio Seimą. Jis tryško laime ir vos spėjo priiminėti sveikinimus, kai išgirdo žinią, jog grąžinta Katedra. Kai klebonas (taip jį tuomet vadino visi alytiškiai) šventė 70-metį, Alytaus sąjūdininkai visą vakarą praleido klebonijoje prie milžiniško dydžio torto, vis klausydamiesi, kalbėdami ir džiaugdamiesi, kad toks kunigas, vienuolis nuo pirmųjų posėdžių būna su jais, kad jo nuomone visuomet galima pasiremti ir pasitikėti.

1990-aisiais paskirtas Tabariškių parapijos klebonu, kartu rūpinosi ir Lietuvos žemės ūkio akademijos pastoracija, Ekonomikos fakultete dėstė krikščioniškąją etiką, dalyvavo akademijos kultūriniame gyvenime. Savo surinktą etnografinę medžiagą 1992 metais perdavė LŽŪA muziejui. 2005 metais akademijoje įsteigtas karjeros centras, kuriame kun. P. Račiūno kolekcijos pagrindu įrengta senojo Lietuvos kaimo buities daiktų ekspozicija² .

Kun. P. Račiūnas daug metų ėjo Lietuvos marijonų vienuolijos provincijolo pareigas. Mokėjo pagrindines Europos tautų kalbas, kurį laiką dirbo Maskvos katalikų Šv. Liudviko parapijos klebonu. Kunigo veikla neapsiribojo tik savos parapijos gyvenimu – P. Račiūną kvietė į kitas parapijas sakyti pamokslų atlaiduose ir rekolekcijose, jis rūpinosi misijomis Ukrainoje, Armėnijoje, Vidurinėje Azijoje, Sibire, palaikė ryšius su Estijos ir Latvijos katalikais.

Nenuilstantis kunigas buvo vienas pogrindinės kunigų seminarijos prie marijonų vienuolijos, parengusios 25 kunigus, kūrėjų ir vadovų. Sovietmečiu kunigystei kandidatus atrinkdavo ne Kauno kunigų seminarijos vadovybė, bet civilinės valdžios pareigūnai, stengęsi, kad į seminariją patektų kuo daugiau netinkamų kandidatų. Per KGB pareigūnai pirmiausia atkalbinėdavo, kad jaunuolis nestotų į kunigų seminariją, siūlydavosi padėti įstoti į kitą aukštąją mokyklą. Nepavykus įtikinti, KGB stengdavosi tokį bent užverbuoti savo agentu. Todėl buvo įkurta slaptoji kunigų seminarija. Sovietiniams pareigūnams ji kėlė didžiulį susirūpinimą, nes jos kontroliuoti nesugebėjo. Valdžia slaptosios seminarijos veiklą stengėsi likviduoti pasitelkusi vyskupus ir net Vatikaną. Kai kurie vyskupai stengėsi net išgauti Popiežiaus pritarimą dėl „katakombinės“ seminarijos uždraudimo. Tačiau Popiežius rėmė kun. P. Račiūno veiklą ir tokio sutikimo nedavė. Aišku, seminarijos slaptumą ilgai išlaikyti buvo sunku. Dirbant Paluobiuose, kartą apsilankė nekviesti svečiai. Kunigas Pranas atsakė diplomatiškai: „Jei ne aš ruošiu, ruoš kiti. Ruošdamas stengsiuosi nenuteikti jų prieš tarybinę santvarką“. Tą kartą svečiai numojo ranka ir išvažiavo, o slaptoji seminarija veikė toliau. Didelis sunkumas buvo tai, kad slapta įšventintas kunigas neturėjo nuolatinės darbo vietos. Tokiais atvejais važiuodavo į Sibirą, Armėniją. Pirmiausia siųsdavo seseris vienuoles, jos pamokydavo vietinius žmones katekizmo. Vėliau atvažiuodavo kunigas – aprūpindavo sakramentais. Kai atvažiuodavo moterys, saugumas mažiau kreipdavo dėmesio. Vienuolėms pamokius žmones tikėjimo dalykų, kunigas atvažiuodavo vakare. Per naktį jis klausydavo išpažinčių, krikštydavo, ryte aukodavo šv. Mišias ir išvažiuodavo. Tik po kurio laiko saugumas susidomėdavo: „Kas čia pas jus buvo?“ „Kunigas“. „Ką veikė?“ „Krikštijo“. „Kur jis dabar?“ „Išvyko“. Nenorėdama turėti slaptų, saugumo nekontroliuojamų kunigų, valdžia pamažu turėjo didinti Kauno kunigų seminarijos klierikų skaičių. Mat, baimintasi pogrindinės Katalikų Bažnyčios išplitimo Lietuvoje.

Nuo 1976 metų kun. P. Račiūnas palaikė ryšius su Vilniaus universiteto vadovybe. Kartkartėmis VU bibliotekai perduodavo vertingų ir retų leidinių bei rankraštinės medžiagos. 1989 metais VU bibliotekos Rankraščių skyriuje (RS) įkurtas Prano Račiūno asmens fondas (F 187). 1997 metais, mirus kun. P. Račiūnui, visas jo archyvas perduotas VUB RS. Šiame archyve tarp visų dokumentų buvo ir apie tūkstantis egzempliorių pogrindžio leidinių³ .

Kun. P. Račiūno pogrindinės spaudos rinkinį sudaro religinė ir pasaulietinė literatūra. Yra ir pogrindžio periodinių leidinių: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Perspektyvos“, „Dievas ir tėvynė“, „Gyvoji Bažnyčia“, „Kalba Motina“, „Meilės žodis“, „Polemika“, „Rūpintojėlis“, „Tautos ateitis“, „Tiesos kelias“ ir „Viltis“. Nenurodomas daugelio originalių darbų autorius arba pasirašoma slapyvardžiu, asmenvardžio inicialais. Rinkinyje yra daugiau užsienio nei lietuvių autorių darbų. Beveik visi leidiniai yra mašinraščiai, daugiausia ne pirmi, o antri ar treti egzemplioriai. Taip pat yra leidinių, daugintų fotografavimo būdu ar dauginimo aparatais. Kalbine prasme ši spauda įvairi. Beveik visi pogrindžio leidiniai įrišti ar susegti į kartoninius ar polietileninius viršelius.

Užsienio spauda sovietmečiu patekdavo į Lietuvą įvairiais būdais: oro balionais, pašto siuntomis ir per keliauninkus. Kunigai Jonas Lauriūnas, P. Račiūnas ir kiti organizavo Vakarų ir Vidurio Europos šalyse išleistų knygų vertimą į lietuvių kalbą⁴

Šio pogrindžio spaudos rinkinio kaupimo ir saugojimo sąlygos bei aplinkybės nėra tiksliai žinomos. Sovietinės valdžios metais dvasininkas negalėjo kaupti tokios literatūros, kuri atitiko jo pažiūras. Todėl kun. P. Račiūnas, nuolat būdamas saugumo akiratyje, vengė laikyti savo namuose pogrindžio spaudą, ypač periodinę. Slaptųjų leidinių kun. P. Račiūnas gaudavo ir iš kitų kunigų. Tikriausiai jis turėjo ir savo paties rašytus ar verstus pogrindžio leidinius. Galbūt tik po 1990 metų pogrindžio spaudą kun. P. Račiūnas laikė klebonijose, kuriose dirbo, nes visa archyvinė medžiaga buvo atvežta į VUB RS iš kun. P. Račiūno klebonijos Tabariškėse.

Aš lankiausi muziejuje Tabariškėse ir mačiau etnografijos kolekciją, kuri laikyta dvaro rūmuose, o biblioteka – kitur. Jos durys buvo atviros visiems besidomintiems, bet leisdavo į namus išsinešti tik šiuolaikinius leidinius, senus galima buvo žiūrėti tik vietoje.

Sovietų okupacijos metais Lietuvoje ypač didelį vaidmenį atliko du periodiniai leidiniai – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ ir atgaivinta „Aušra“. Garsiojo pogrindinio leidinio – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ – atsiradimas buvo slapti Pietų Lietuvos kunigų susirinkimai. Ten sutarta registruoti faktus, kaip Katalikų Bažnyčią Lietuvoje persekioja įvairiose vietovėse sovietiniai veikėjai, ypač parsidavę mokytojai. Vėliau ta informacija skelbta užsienio lietuvių laikraščiuose ir per įvairias užsienio informacijos priemones, ypač per Vatikano radiją. Tai bent iš dalies padėdavo tramdyti persekiotojus, kadangi jie nenorėdavo išgarsėti visame pasaulyje. Pareigūnai ėmė vengti žiaurių, net sovietiniams įstatymams prieštaraujančių išpuolių, kadangi gaudavo nurodymų net iš Maskvos nedaryti sovietų valdžią kompromituojančių išsišokimų. Taigi šis leidinys virto registruotų sovietinės valdžios nusikaltimų metraščiu, gąsdinusiu partijos veikėjus⁵ . „Kronikos“ leidėjai ir pagrindiniai platintojai buvo kunigai Sigitas Tamkevičius ir Juozas Zdebskis. Pirmasis ,,Kronikos“ numeris pasirodė Simne⁶ . Leidėjams padėjo visas būrys kunigų, tarp kurių buvo ir P. Račiūnas. „Kroniką“ perspausdindavo įvairūs žmonės rašomomis mašinėlėmis, todėl išleisti didesnį tiražą buvo nelengva. Manoma, kad dalį savilaidos leidinių ar jų tekstų daugindavo ir platindavo patys skaitytojai⁷ .

1972–1988 metais iš viso ėjo 22 periodiniai pogrindžio leidiniai, iš kurių net 11 – katalikiški⁸ .

Kun. P. Račiūną ypač domino Rusijos carų ir sovietinių ateistų priemonės siekiant nutautinti ir nukatalikinti Lietuvą. Tam reikėjo priešintis. Idealu jam čia tapo vyskupas Motiejus Valančius, be galo aukšto lygio diplomatas, puikiai suvokęs, kad tokiam galingam režimui jėga priešintis neįmanoma, reikia ieškoti kitokių kelių. Tiesa, kai kurių savo meto veikėjų vysk. M. Valančius liko nesuprastas.

Panaši problema iškilo ir kun. P. Račiūnui, kai 1976 metais gavo kvietimą dalyvauti Tarptautiniame eucharistiniame kongrese Filadelfijoje. Ne vienas tuometis kunigas, kovojantis už Bažnyčios teises, priešinosi. Vadovavosi tokia nuomone, kad kelionę galima pateisinti, jei kun. P. Račiūnas ten viešai pasisakytų prieš sovietų valdžios vykdomą Lietuvos Katalikų Bažnyčios persekiojimą. Bet tokiu atveju šis jau nebūtų galėjęs grįžti į Lietuvą arba sugrįžusio lauktų naujas areštas ir bylos.

Išvykos metu susitarta, kaip amerikiečių veikėjai galėtų padėti Lietuvos Bažnyčiai. Nuo tada jie prisidėjo prie pogrindžio leidinių įvairiapusio rėmimo, „Kronika“ pradėta leisti įvairiomis svarbiausiomis užsienio kalbomis. Amerikos vyskupams nepatiko, kad „Kronikoje“ daug vietos skiriama nacionaliniams Lietuvos klausimams, o ne religijai. Todėl pasiūlyta leisti kitą periodinį leidinį. Kun. P. Račiūnas kaip idealu vadovavosi ne tik vysk. M. Valančiaus, bet ir Jono Basanavičiaus „Aušros“ veikla, todėl grįžęs į Lietuvą nutarė atgaivinti „Aušrą“. Sutikęs kun. S. Tamkevičių, P. Račiūnas išdėstė jam savo sumanymą ir perdavė kai kuriuos parengtus straipsnius. Kun. S. Tamkevičius pritarė tam ir sutiko leisti „Aušrą“ šalia „Kronikos“. Taip tos pačios leidėjų grupės pradėta redaguoti ir leisti naujoji „Aušra“. Straipsnius leidiniui kun. P. Račiūnas rašydavo Paluobių klėtelėje. Nuo penkto numerio leidimą kun. P. Račiūnas patikėjo kun. Lionginui Kunevičiui. Reikia stebėtis, kaip, esant tokiai daugybei saugumo užverbuotų agentų, jiems nepavyko surasti „Aušros“ redaktorių ir ją likviduoti. Išleistas 61 numeris. Tačiau „Aušros“ sukūrimas galbūt sutrukdė kun. P. Račiūnui tapti vyskupu. Tais laikais Lietuvos vyskupus tvirtindavo saugumas ir kun. P. Račiūno kandidatūra buvo atmesta, prisiminus jo sąsajas su „Aušra“. Atitinkamai kun. P. Račiūnas ir kiti autoritetingi kunigai turėjo įtakos Lietuvos vyskupų skyrimams Vatikane, įspėdami Popiežių, kokio kandidato negalima šventinti vyskupu.

Tačiau kun. P. Račiūno darbai buvo svarbesni nei vyskupo pareigybė. Parengti leidiniai padėjo atkreipti daugelio pasaulio kraštų dėmesį į Lietuvą ir jos gyventojų beteisiškumą. ,,Kronika“ daug prisidėjo prie to, kad žmogaus teisių gynimo klausimas taptų svarbiu tarptautinės politikos veiksniu. Per visą okupacijos periodą sovietinei valdžiai taip ir nepavyko Katalikų Bažnyčios valdymo perimti į savo rankas. Pagrindinė priežastis – būtinybė SSRS pasauliui rodytis demokratine valstybe. Ne paskutinė priežastis – dvasininkai, kurių darbas rėmėsi žmonių drąsa. Daugybę gražių epitetų galima pritaikyti P. Račiūnui: „dvasios fronto karys ir atgimimo šauklys“ (V. Landsbergis), „katalikiškos veiklos strategas“ (M. Bloznelis)⁹ .

Reikia džiaugtis, kad ir po jo mirties kolekcija išsaugota ir prieinama visuomenei.

¹ Aleknavičius B. Lietuviškų klėtelių godos // XXI amžius. 2004. Nr. 25. P. 5, 7. 

² Žulys B. Lietuvos kaimo panorama // XXI amžius. 2005. Nr. 74. P. 1. 

³ Padrėzaitė E. Pogrindžio spauda Vilniaus universiteto bibliotekos Prano Račiūno asmens fonde // Knygotyra. 2001. Nr. 37. 

⁴ Kazakevičius A. Rusų išeivijos ir knygų mainų projekto literatūros platinimas Rytų Europoje 1950–1990 metais // Knygotyra. 2005. Nr. 44. P. 174–175.

⁵ Tamakauskas Z. „LKB kronikos“ kelias // XXI amžius. 2007. Nr. 30. P. 4.

⁶ Kričenaitė V. Ką slėpė Simno bažnyčios altorėlis // Alytaus naujienos. 2007. Nr. 53. P. 6.

⁷ Kačerauskienė A. Savilaida – vienas garbingiausių XX amžiaus istorijos puslapių // XXI amžius. 2007. Nr. 10. P. 3.

⁸ Žulys B. Savilaida skleidė laisvės idėjas // XXI amžius. 2006. Nr. 21. P. 5.

⁹ Mirė kun. Pranas Račiūnas MIC (1919–1997) // Bažnyčios žinios. 1997. Nr. 16. P.5

© 2012 „XXI amžius“