2012 m. gegužės 4 d.    
Nr. 18
(1993)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Motinos dienai

Lengvų dienų neturėjo

Bronius VERTELKA

Tris vaikus užauginusi
Kulbių kaimo gyventoja
Janina Bikinienė

Taip atrodo klėtelės vidus dabar

Kovą savo gyvenimo 84-ąjį gimtadienį minėjusi Kulbių kaimo gyventoja Janina Bikinienė išsaugojo neblogą atmintį. Jos rankos vis būna užimtos kokia nors veikla. Giliai tikinti sodietė klausosi „Marijos radijo“, nepraleidžia per televiziją rodomų religinių laidų.

Likimu senolė per daug nesiskundžia, nors jis užtektinai atseikėjo nelaimių. Pokariu tėvą pasodino į kalėjimą, iš kurio namo nebegrįžo. Palaidotas kažkur Sibiro žemėje. Brolį Povilą, 21 metų jaunuolį, suimtą įtarus ryšiais su partizanais ir mėginusį pabėgti iš Kupiškio kalėjimo, peršovė. Jis nukraujavęs mirė. Dar du brolius ir motiną išvežė į Sibiro tremtį, iš kurios jie grįžo tiktai po 10 metų. Tą nelemtą dieną, paklausiusi gerų žmonių patarimo, Janina nepasirodė savo namuose, todėl išvengė jų likimo.

Gimtąjį Jasvilonių kaimą J. Bikinienė prisimena su ypatinga šiluma. Jame buvo daug jaunimo. Nuaidėjus ant prieklėčio kabojusios žagrės dūžiams, rinkdavosi į gegužines ir birželines pamaldas. Jasvilonių šviesuolis Slabadžius mokydavo giedoti. Janinos tėvai buvo labai religingi, savo keturis vaikus auklėjo darbu ir drausme. Tėvo žvilgsnis buvo kaip nebylus įsakymas. Šiaip jis buvo geras žmogus, stengdavosi visiems ir visur padėti.

Janina ištekėjo 21 metų. Vestuvių nebuvo, kadangi į Subačiaus geležinkelio stoties bažnyčią su Kazimieru ėjo skirtingomis gatvėmis. Susitiko prie šventovės durų ir slapčiomis priėmė Santuokos sakramentą. Vyras pasitaikė labai darbštus ir griežtas savo vaikams. Savo du sūnus ir dukrą lenkė prie darbo. Užtat tėvai galėjo bet kur išvažiuoti. Žinojo, kad bus apeitas ūkelis: pamelžta karvė, pašerta kiaulė, palesintos vištos. Kazimieras garsėjo kaip geras aludaris, todėl be jo neapsieidavo vestuvės ar laidotuvės, o Janiną kviesdavosi šeimininkauti – tokio amato pradžiamokslį ji išėjo pas vieną kaimynę.

Janinos sutuoktinis buvo puikus statybininkas, dirbdavo bačkas. Sūnui sodų bendrijoje prie Šiaulių pastatė namą. Vieną vasarą iškėlė pabaigtuvių vainikus net ant septynių gyvenamųjų namų stogų. Amžinybėn žmogus išėjo būdamas 82 metų ir santuokoje su Janina išgyvenęs 52 metus. Praėjo devyneri metai po vyro mirties, tačiau apie jį sodietė pasakojo tarsi tik vakar būtų ją palikęs. Jeigu jam piktesnis žodis išsprūsdavo, tuo metu pati geriau patylėdavo. Ir vaikai augo paklusnūs, neteko dėl jų raudonuoti prieš mokytojus. Vienas sūnus dabar ūkininkauja Upytėje, kitas, baigęs Kauno kūno kultūros institutą, gyvena ir dirba Šiauliuose. Dukra įsikūrė arčiausiai – Panevėžyje. J. Bikinienė sulaukė šešių anūkų ir tiek pat proanūkių. Juos visus tik geru žodžiu mini. „Kartais anūkai būna netgi geresni už mano pačios užaugintus“, – šypsojosi senolė.

Kas yra vargas, ji ne iš kitų pasakojimų žino. Kolūkyje dirbo kiaulių fermoje, bet ilgiausiai – laukininkystėje. Ir vis kone tekina, kad namuose būtų tvarka ir vaikai būtų sotūs bei prižiūrėti.

Netekus vyro, namuose jai tapo nuobodu. Atgaivino tai, ką buvo išmokusi iš savo mamos ar senelės. Net 38 lovatieses per tą laiką sugebėjo numegzti. Dar turi primezgusi įvairių užtiesaliukų. Megztais dirbiniais apdovanoja savo artimiausius žmones. Ne kartą jie buvo eksponuoti Trakiškio bendruomenės namuose.

Audimo mokėsi iš mamos, nors audė ir senelė. Į audimo stakles įlipo gal 15 metų. Užtat sukūrus šeimą neturėjo rūpesčių, kuo aprengti namiškius. Sugebėjo ir pasiūti. Šio amato pramoko lankydama dviejų savaičių kursus.

Savo sodyboje senolė turi įsirengusi buities daiktų muziejėlį. Klėtelėje vietos atsirado išardžius aruodus. Sunešė tai, kas buvo ant aukšto sumesta ir išsaugota, ką pati turėjo numezgusi ar išaudusi. Klėtelėje viskas gražiai derinasi. Čia ir benzininis žiebtuvėlis, buvęs uošvio tėvo rankose. Jam apie 200 metų. Kišeninio laikrodžio futliaras – kokiu šimtmečiu senesnis.

J. Bikinienės sodyboje vyksta bulviakasio pabaigtuvių šventė. Atnaujino tai, ką savo jaunystėje patyrė. Į šventę susirenka apie 100 svečių, atvažiuoja smalsuolių iš Panevėžio. Daro tai, ką galima pagaminti iš bulvių. Verda cepelinus, bulvių kleckučių sriubą. Šventėje, kuri vyksta rugsėjo pabaigoje ar pirmąjį spalio sekmadienį, sodyba būna pilna gero klegesio.

Prieš keletą metų J. Bikinienės namai sulaukė neįprastų svečių. Užsuko Zita Kelmickaitė su Nacionalinės televizijos darbuotojais. Velykų rytą filmavo tai, kaip ruošiamasi didžiajai metų šventei, kepami pyragai, senoviniu būdu dažomi kiaušiniai. Paįvairinimui stovėjo alaus bačka. Smagiai dainas traukė Trakiškių bendruomenės namų folkloro ansamblis. Daugiau nei 20 metų jame dainuoja J. Bikinienė. Gražų balsą, sako, gavusi iš Dievo malonės. Mama ir tėvelis irgi buvo balsingi. Būdavo, kai Gailiušiai (Janinos mergautinė pavardė Gailiušytė) uždainuoja, nuo jų balsų skamba Jasvilonių kaimas. Su ansambliu J. Bikinienė keturis kartus pasirodė Vilniaus dainų šventėje, apvažiavo nemažai Lietuvos vietų. Dar senolė žinoma kaip žolininkė. Neįsižeidžia, jeigu kas iš pykčio pavadina ragana. Žoleles renka aplinkui sodybą.

Senolė širsta ant valstybės už tai, kad ši be jokios naudos skiria pašalpas, kuriomis tik moko dykaduoniauti. Pati J. Bikinienė, sulaukusi garbaus amžiaus, sklypelyje prie namų sugeba užsiauginti tai, ko reikia kasdieniam stalui. „Žmonėms reikia duoti darbo ir leisti pakankamai uždirbti, tad nereikės emigruoti, o milijonierių neteisėtai įgytą turtą – konfiskuoti. Argi savo rankomis žmogus gali uždirbti milijonus?“ – savo kaimiška išmintimi dalijosi J. Bikinienė.

Kulbių kaimas,
Panevėžio rajonas
Autoriaus nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija