2012 m. gegužės 11 d.    
Nr. 19
(1994)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

Svetainė įkurta
2001 m. spalio 3 d.

RUBRIKOS

XXI Amžius


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai


PRIEŠPASKUTINIS NUMERIS

XXI Amžius


REKLAMA LAIKRAŠTYJE

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją


MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose

 

Šiame numeryje:

Gerojo Ganytojo
sekmadienio
išvakarėse įšventinti
trys nauji kunigai
ir melstasi
už pašaukimus

Spaudos atgavimą
prisimenant

Kiek sykių privalėjo
atsistatydinti
teisingumo ministras

Popietėje
prisimintas kunigas

Romoje
mirė Barbora
Vileišytė

Tik meilė užtikrina mokslo kilnumą

Mindaugas BUIKA

Popiežių Benediktą XVI
pasitinka Milano arkivyskupas
kardinolas Andželas Skola

Popiežius ir universitetinė bendruomenė

Popiežius Benediktas XVI, kuris, prieš pradėdamas savo hierarchinę tarnystę Katalikų Bažnyčioje, daug metų yra dirbęs teologijos profesoriumi Vokietijos universitetuose, ir toliau lieka gana dažnas svečias aukštosiose mokyklose. Gegužės 3 dieną įvykęs jo apsilankymas Romoje esančio Švenčiausios Širdies katalikų universiteto Medicinos fakultete buvo jau penktasis vizitas į šio pobūdžio studijų įstaigą per septynerius metus trunkantį pontifikatą. Šventasis Tėvas, susitikime kalbėdamas su mokslininkais, dėstytojais ir studentais, vėl akcentavo ypatingą universiteto paskirtį kultūros ugdymui, nurodė mokslinių tyrimų ir Dievo ieškojimo (quaerere Deum) sąsajas.


Teisti ar pasigailėti?

Kun. Vytenis Vaškelis

Dievo žodis mus įspėja: „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ (Lk 6, 37). Išties kaip dažnai, jei ne žodžiais, tai mintimis, kritiškai ar net smerkdami  vertiname klaidingai besielgiančius. Kartais net atrodo, kad tai – natūrali mūsų teisė. Tačiau nevalia užmiršti, kad tikrasis Teisėjas yra vienintelis Dievas, nes Jis kiekvienam teisingiausiai atmokės tiek, kiek kas bus vertas (Rom 12, 19). Todėl, jei buvome nors truputį kokiu nors būdu paniekinę kito orumą, teisingumas reikalauja padarytą skriaudą atitaisyti, tai yra atsiprašyti, susitaikyti ir svarbiausia – visomis išgalėmis, Viešpačiui padedant, nebekartoti savųjų klaidų.


Arkivyskupas – Lietuvos kaimo spindulys

„Kaimo dvasininkas“ nominacijos
laureatui įteiktas žmogui,
savo veikla stiprinančiam dvasines
ir moralines visos Lietuvos
žmonių vertybes – Kauno arkivyskupui
metropolitui Sigitui Tamkevičiui

Balandžio 17 dieną Kauno valstybiniame muzikiniame teatre buvo pagerbti Žemės ūkio ministerijos rengiamo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2011“ laureatai. Iškilmingoje apdovanojimų ceremonijoje laureatus sveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

Konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2011“ ceremonija buvo pradėta Lietuvos Respublikos himnu. Pirmoji į laureatus ir renginio svečius kreipėsi Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ji sveikino ministerijos iniciatyvą pagerbti darbščius, kūrybingus kaimo žmones, nes darbštūs ir iniciatyvūs žmonės yra Lietuvos kaimo branduolys.


Partizanų atminimas – tautos laisvės išdava

Mons. Alfonsas Svarinskas
Dainiaus Vyto nuotrauka

Partizaninis pasipriešinimas prieš sovietinius okupantus tęsėsi beveik dešimt metų. Tai buvo savotiškas karas po karo, kai sovietinė kariuomenė, daug prisidėjusi prie nacistinės Vokietijos galios sutriuškinimo, metė savo pajėgas prieš okupuotas tautas, besipriešinančius partizanus. Didžiulius smūgius patirti teko ir visai tautai. Partizanai ir kiti laisvės kovotojai pagaliau pasiekė savo idealą – Lietuva tapo nepriklausoma. Žuvusių laisvės kovotojų ir partizanų atminimui prie Ukmergės, šalia Mūšios upės, monsinjoras Alfonsas Svarinskas įkūrė Didžiosios kovos apygardos partizanų parką, kuriame kasmet rengia Partizanų šventę. Ji rengiama ir šiemet, gegužės 19-ąją, šeštadienį. „XXI amžius“ kreipėsi į mons. A. Svarinską ir paprašė papasakoti apie šio parko sukūrimo idėjos ištakas, jo paties sąsajas su pasipriešinimu okupacijai, bei apie kitus darbus.


Kaip Augustinas Voldemaras 1929 metų rugsėjo mėnesį neteko valdžios

Augustinas Voldemaras

Šis straipsnis tėra kuklus autoriaus bandymas rekonstruoti galimą įvykių seką po pasikėsinimo į profesorių, Lietuvos ministrą pirmininką ir užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą ir jam artimus žmones, siekis nustatyti, kam buvo naudinga jį pašalinti iš aktyviosios politikos.

Gintautas Ereminas

1929 metų gegužės 6 diena į tarpukario Lietuvos istoriją įėjo kaip vienas dramatiškiausių įvykių – buvo pasikėsinta į Lietuvos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro bei jam artimų žmonių gyvybę. Jau kitą dieną Lietuvos valstybės oficiozas – „Lietuvos Aidas“ – paskelbė ELTOS informaciją su visomis pasikėsinimo smulkmenomis: „Vakar, gegužės mėn. 6 d. 20 val. 20 min., vykstant ministeriui pirmininkui ir užsienių reikalų ministeriui prof. Voldemarui su žmona ir mažuoju sūnėnu, kuriuos lydėjo vyr. leit. Gudynas ir kap. Virbickas į teatrą Glazunovo koncertan, prieš jį miesto sode buvo padarytas pasikėsinimas. Pasikėsintojai prie teatro durų į einančią grupę iš užpakalio paleido ne mažiau kaip septynis šūvius. Viena kulka sunkiai sužeistas į pilvą ir dviem lengvai į kojas mažasis prof. Voldmemaro sūnėnas. Viena kulka peršovė iš kairės ties širdim ponios Voldemarienės rūbus, praeidama pro pat kūną. Vyr. leit. Gudynas, kuriam kulka kliuvo į pakaušį ir išėjo per kaktą, užmuštas vietoj. Kapitonui Virbickui peršautas dešinysis plautis. Tuoj po pasikėsinimo prie teatro atvyko ponia Tūbelienė, užsienio reikalų generalinis sekretorius dr. Zaunius ir Lietuvos ministeris Vokietijoje p. Sidzikauskas, kurie pasirūpino sužeistuosius pernešti į teatrą Respublikos Prezidento ložėn, kur jiems buvo suteikta pirmoji pagalba. Dr. Zaunius sužeistuosius palydėjo ligoninėn. Pasikėsinimo vietoje rastos dvi nedidelės nesprogusios granatos“1 .


Apie vyskupo kankinio gyvenimą ir likimą

Prisimenant Telšių vyskupą Vincentą Borisevičių

Danguolė URBANAVIČIŪTĖ-JONAITIENĖ

Vyskupas Vincentas Borisevičius
(1887 11 23–1946 11 18)

Vyskupas Vincentas Borisevičius yra mano močiutės – Elenos Borisevičiūtės-Urbanavičienės – pusbrolis. Vyskupas ir jo sesuo Agnietė – mano tėvo – Liūdo Urbanavičiaus – krikšto tėvai. Jis – man artimas ir labai brangus žmogus.

Vysk. V. Borisevičiaus tėvai ūkininkavo 40 ha ūkyje. Tėvų – Augustino ir jo žmonos Marijos Rugieniūtės – šeimoje buvo penkiolika vaikų – septyni berniukai ir aštuonios mergaitės. Užaugo aštuoni. Vienas sūnus buvo vedęs, du kunigai, iš seserų tik viena ištekėjusi, bet vaikų neturėjo. Visa tai papasakojo vyskupo sesuo Marija.


Kauno arkivyskupijoje

Kauno ) dekanate

Palaimintojo Jono Pauliaus II relikvijoriaus pašventinimas ir atlaidai

Gerojo Ganytojo bažnyčioje

DAINAVA. Balandžio 15 dieną Gerojo Ganytojo parapijos bažnyčioje 12 val. šv. Mišių metu buvo pašventintas relikvijorius, kuriame saugoma Pal. Jono Pauliaus II kraujo relikvija, parapijai padovanota Krokuvos (Lenkija) arkivyskupo metropolito kardinolo Stanisław’o Dziwisz’o. Tai pirmasis toks relikvijorius Lietuvoje.

Šventė prasidėjo 10 val. Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sutikimu, kuris atvežė Pal. Jono Pauliaus II kraujo relikviją. Po arkivyskupo sutikimo ir pasveikinimo buvo švenčiama Eucharistija. Šv. Mišių metu parapijos jaunimas priėmė Sutvirtinimo sakramentą.


Telšių vyskupijoje

Šilalės dekanate

Įkurtas Marijos Legionas

Pirmosios Marijos Legiono
„kregždės“ Šilalės parapijoje.
Centre – klebonas dekanas
kan. dr. Algis Genutis
tarp palangiškių

ŠILALĖ. 1889 metais Airijoje, Dubline, gimęs Pranas Dufas jau nuo mažens buvo Dievo pašauktas giliam pamaldumui. Būdamas dvidešimt ketverių metų jis įstojo į Šv. Vincento Pauliečio draugiją, kuri dvasiškai paveikė šį jaunuolį. Susipažinęs su Šv. Liudviko Marijos de Monforto veikalu „Traktatas apie tikrąjį pamaldumą Marijai“, pajuto savyje išskirtinį pamaldumą Dievo Motinai. Supratęs, jog per Mariją galima tobulėti dvasiškai bei plėsti Kristaus karalystę, P. Dufas 1921 m. rugsėjo 7 d. įkūrė Marijos Legioną. Tai pasauliečių apaštalavimo organizacija, kuri, vadovaujant dvasininkams, tarnauja Bažnyčiai. Legiono narių tikslas – patiems dvasiškai tobulėti ir per Mariją plėsti Kristaus karalystę.


Mirė regėtoja

Anelė Matijošaitienė su maldininkais.
Kairėje – dekanas kan. Donatas Jasulaitis

Balandžio 22 dieną mirė Suodžių kaime (šalia Keturnaujienos, Šakių r.), gyvenusi Jėzaus Kristaus ir Švč. Mergelės Marijos regėtoja Anelė Matijošaitienė, daugelio vadinta tiesiog Aneliuke. Pastaruoju metu Aneliukės sveikatos būklė vis prastėjo – ji gulėjo ligoninėje, namuose ja rūpinosi ten apsistojusios savanorės. Išskirtinės ir ypatingos šios laidotuvės tuo, kad amžinojo poilsio regėtoja atgulė šalia savo namų ir Dievo Gailestingumo koplyčios, ant kalvelės. Į amžinąjį poilsį Aneliukę palydėjo apie tūkstantis tikinčiųjų ir apie dvi dešimtys kunigų. Laidotuvių šv. Mišias balandžio 25-ąją aukojo koncelebracijai vadovavęs Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, taip pat prel. Antanas Maskeliūnas, mons. Lionginas Vaičiulionis ir kiti kunigai. Kaip šv. Mišių pradžioje teigė vysk. J. Žemaitis MIC, tai buvo labai geros širdies ir nuoširdi moteris, o pamokslą sakęs Aleksoto dekanas Aukštosios Panemunės klebonas kan. Deimantas Brogys atkreipė dėmesį į gyvą ir drąsų velionės tikėjimą bei begalinį pasitikėjimą Jėzumi Kristumi. Nors Aneliukė nebuvo išreiškusi savo valios, tačiau ją palaidoti greta savo namų ir Dievo Gailestingumo koplyčios norėjo ir net reikalavo nemaža dalis tikinčiųjų. Esą jiems moteris yra ne kartą sakiusi, kad nenorėtų būti palaidota niekur kitur, „kaip tik pakasta šalia savo namų“, dėl kurių tiek išgyveno, kai jie buvo sugriauti, tiek kentėjo ir kovojo. Tad pasitarus su vyskupu ir buvo priimtas sprendimas išpildyti šį jos norą. Kol kas dar neaišku, kaip bus įprasminta jos palaidojimo vieta. Pasak Kudirkos Naumiesčio klebono ir Šakių dekano Donato Jasulaičio, kadangi Aneliukė buvo paprasta kaimo moteris, prie medinio namelio gal labiausiai tiktų kokiu nors liaudiški motyvai, gal koplytstulpis ar kažkas panašaus. Dekanas sakė, kad  Aneliukė buvo santūri, paprasta, labai kukli moteris, turėjo kantrybės vaikščioti ir bendrauti su šią vietą aplankyti atvykdavusiais maldininkais. Ji niekada nesiekė būti dėmesio centre, net kai Suodžių kaime buvo šventinama Dievo Gailestingumo koplyčia, stengėsi būti nepastebėta. Nors Aneliukė visais laikais buvo vertinama dviprasmiškai, vieni jos regėjimais tikėjo, kiti ne, tačiau į šią šventą vietą, kur dabar stovi Dievo Gailestingumo koplyčia, tikintieji plūsdavo ne tik lapkričio 14-ąją, kai minimos apsireiškimų metinės. Dėl savo regėjimų A. Matijošaitienė išgyveno daug neteisybės. Sovietiniais laikais buvo sugriauti jos namai, pati išvežta į psichiatrijos ligoninę, kur leidžiant stiprius vaistus buvo „gydoma“ nuo savo regėjimų.


Kunigas iš Liškiavos

A†A kun. Vytautas Jonas Grudzinskas (1929–1955–2012)

Kun. Vytautas Jonas Grudzinskas

Kovo 26 dieną, sulaukęs 82 metų, Druskininkuose mirė kun. Vytautas Jonas Grudzinskas. Jis gimė 1929 m. liepos 28 d. Radiščiaus kaime, Liškiavos parapijoje. 1951 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. 1955 m. gruodžio 18 d. Kauno Arkikatedroje Bazilikoje vysk. Julijonas Steponavičius įšventino jį kunigu. Kun. V. J. Grudzinskas tarnavo vikaru Kauno Aukštosios Panemunės, Kauno Prisikėlimo, Gelgaudiškio parapijose; vadovavo Gudelių, Gižų, Rudaminos, Seirijų, Kapčiamiesčio parapijoms. Nuo 2007 metų buvo Liškiavos parapijos altaristas. Velionis buvo pašarvotas Liškiavos Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje. Laidotuvių šv. Mišias šioje bažnyčioje kovo 29-ąją aukojo apie 30 kunigų, o koncelebracijai vadovavo Vilkaviškio vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC.  Pamokslą šv. Mišiose sakė velionio bendrakursis kanauninkas Juozas Barkauskas, o prie kapo – g. kan. dr. Mindaugas Puidokas. Kun. V. J. Grudzinskas palaidotas Liškiavos kapinėse.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija