|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Teisti ar pasigailėti? Kun. Vytenis Vaškelis
Dievo žodis mus įspėja: Neteiskite ir nebūsite teisiami (Lk 6, 37). Išties kaip dažnai, jei ne žodžiais, tai mintimis, kritiškai ar net smerkdami vertiname klaidingai besielgiančius. Kartais net atrodo, kad tai natūrali mūsų teisė. Tačiau nevalia užmiršti, kad tikrasis Teisėjas yra vienintelis Dievas, nes Jis kiekvienam teisingiausiai atmokės tiek, kiek kas bus vertas (Rom 12, 19). Todėl, jei buvome nors truputį kokiu nors būdu paniekinę kito orumą, teisingumas reikalauja padarytą skriaudą atitaisyti, tai yra atsiprašyti, susitaikyti ir svarbiausia visomis išgalėmis, Viešpačiui padedant, nebekartoti savųjų klaidų. Vis dėlto, kalbant apie sunkius nusikaltimus padariusius asmenis, savaime suprantama, kad juos būtina sulaikyti bei izoliuoti, idant būtų užkirstas kelias galimam tolimesniam smurtui ir kitoms piktadarybėms. Teismai, pagal visuomenėje galiojančius įstatymus, turi valstybės deleguotą teisę bei pareigą skirti pelnytą bausmę jos vertiems asmenims, tačiau neturi būti prieštaraujama dieviškojo įstatymų Leidėjo įstatymams. Prisiminkime, kad visos valdžios, kurios leidžia teisingus įstatymus bei jų sąžiningai laikosi, paklūsta Dievo planams, yra Jo laiminamos (Rom 13, 1). Tada visi visuomenės nariai yra įpareigoti panašiai daryti. Bet jei kai kurie valdžios skelbiami įsakymai kėsinasi į teisingumą, neatitinka Dievo valios, tuomet ta valdžia praranda teisę reikalauti, kad jai pavaldūs žmonės klusniai vykdytų neteisingus įsakymus. Neseniai prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsižvelgdama į Malonės komisijos siūlymus, Justinui Butai, nuteistam iki gyvos galvos, bausmę pakeitė į laisvės atėmimą 25 metams. Beje, už nužudymą jis jau daugiau nei 16 metų praleido kalėjime, kuriame įgijo išsilavinimą ir savo elgesiu paliudijo norą pasitaisyti. Nors ši netikėta žinia sukrėtė nužudytojo artimuosius ir nusikaltimą tyrusius teisėsaugininkus, bet, vertinant krikščioniškai, neskubėkime sakyti, kad šiuo sprendimu Prezidentė sulaužė teisingumo rėmus. Šis išskirtinis įvykis gali tapti gera pamoka ne tik tiems, kurie, padarę labai sunkius viešosios tvarkos pažeidimus, buvo nubausti griežtomis bausmėmis ir ilgainiui, pavyzdžiui, kalėjimo kapeliono maldos bei jo žodžio, teikiančio vidinę stiprybę, palaikomi, pradėjo vaduotis iš tamsiųjų voratinklio pinklių, keisti savo požiūrį į gyvenimą ir ryžtis niekada, palaikant dieviškajai malonei, nebegrįžti į nusikaltėlio kelią bei, esant galimybėms, viską pradėti iš naujo, bet tai pavyzdys ir visiems mums, liudijantis, kad gailestingumo didingumas pranoksta šaltą teisingumo principo raidę, nes jeigu jį priimi į savo vidų, sutrauko visas melo grandines ir mus įveda į kerinčios tiesos bei laisvės kilimu išpuoštas Gerojo Ganytojo pievas. Prisimindami kilniausią Viešpaties Jėzaus meilės gestą, kai Jis, merdėdamas ant kryžiaus, išties vertam bausmės nusidėjėliui suteikė neregėto grožio amnestiją, remdamiesi Biblija, tarkime: Kas myli, tas įvykdo įstatymą, nes meilė yra Įstatymo pilnatvė (Rom 13, 810). Iš neklystančio katekizmo šulinio semkimės gyvojo vandens: Be malonės pagalbos žmonės nepajėgtų pastebėti dažnai siauro takelio tarp silpnumo, kuris nusilenkia blogiui, ir prievartos, kuri, tariamai kovodama su blogiu, iš tikrųjų jį tik didina. Tas takelis yra krikščioniškos Dievo ir artimo meilės kelias. Meilė yra didysis socialinis įsakymas. Ji pagerbia kitą žmogų ir jo teises; reikalauja būti teisingiems, ir tik ji viena daro mus pajėgius taip elgtis. Ji įkvepia gyventi aukojant save: Kas stengsis išsaugoti savo gyvybę, tas ją pražudys, o kas ją pražudys, tas ją atgaivins (Lk 17, 33). Vis dėlto turime išlikti budrūs. Jei buvęs kalinys, pasinaudojęs amnestija, pavyzdžiui, veikiamas blogų draugų įtakos, morališkai smunka žemyn, jis gali vėl tapti potencialiu nusikaltėliu. Todėl pirmiausia bent kai kurie jo supratingi giminaičiai turėtų skleisti elementaraus nuoširdumo šilumą, jį palaikyti savo maldose, padėti įsidarbinti, kad jis pamažu pajustų pilnatvišką gyvenimo pulsą ir net pradėtų už viską dėkoti savajam Viešpačiui... Taigi, kai reikia ką nors teisti, tegul tuo užsiima teismai. Bet kai reikia žmogaus pasigailėti, iš širdies gelmės atsidūsėkime, nes, pasak Jėzaus, bylojančio per šv. Faustiną, vienas tavo meilės atodūsis man atlygina už daugybę paniekinimų, kuriais mane valgydina bedieviai. Mažiausias darbas, tai yra dorybės aktas, mano akyse turi neišmatuojamą vertę...
© 2012 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |