Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Dygliuotas kelias į šventumą

Arkiv. Jurgis Matulaitis

Kun. Jonas Ulickas

Palaimintasis arkiv. Jurgis Matulaitis brangus ne tik Katalikų Bažnyčiai, bet ir visai Lietuvai. Šie metai Lietuvoje paskelbti Palaimintojo metais, tad kiekvienas Jo gyvenimo momentas – žodis, poelgis, užrašai, prisiminimai (Jo ir apie Jį) – didžiai vertingi.

Mano dėdei – mamos broliui – kun. Jonui Ulickui (1866–1959), artimiau draugavusiam su kun. Juozu Tumu ir kun. Aleksandru Dambrausku, teko laimė savo gyvenimo kely net keletą kartų sutikti tada dar kunigą, o vėliau ir vyskupą – būsimą Palaimintąjį. Po mano pusbrolio Palūšės klebono kun. Alberto Ulicko (1919–2009) mirties rasti išsaugoti jo ir mano dėdės memuarai, surašyti klieriko Gedimino Blyno Pušalote 1944 metais. Čia spausdinama (mažai taisyta) ištrauka iš tų memuarų apie Palaimintąjį ark. Jurgį Matulaitį.

Pirmąkart kun. Jurgį Matulevičių man teko matyti ir girdėti 1906 metais Varšuvoje socialiniuose kursuose. Antrąsyk susitikau jį Liepojoje, kur jis per Parciunkulės atlaidus vedė penkių dienų misijas. Pagaliau 1923 metais apie porą savaičių išbuvau su juo Kisingeno kurorte Vokietijoje, kur kasdien turėjau progos su juo šnekėtis ir iš arčiau į jį prisižiūrėti. Nepuikus, atviraširdis. Visa kuo domisi. Moderniškas, naujų laikų šventas vyras.

Į Varšuvoje surengtus socialinius kursus iš Lietuvos buvome nuvykę 20 kunigų. Aš tarp jų patekau kun. Zangolavičiaus pasiūlymu iš Jonavos. Kun. J. Matulevičius tuomet buvo Varšuvoje darbininkų kapelionu. Jis skaitė tuose kursuose paskaitą, kurią labai išgyrė lenkų „Kurjer Polski“. Toji paskaita, paties Matulevičiaus išversta, buvo atspausdinta tų metų „Draugijoje“.

Mes, lietuviai, tų kursų metu padarėme atskirą susirinkimą, į kurį atvyko ir Matulevičius. Mes jį sveikinome, dėkojome, džiaugėmės. Jis šypsodamasis pastebėjo, kad jo paskaita buvusi per daug „katalikiška“ ir pats ne su viskuo sutinkąs, ką ten pasakęs. Besišnekant jis pasiūlė ir Kaune suorganizuoti tokius kursus. Tai ir buvo padaryta.

Vėliau Matulevičių sutikau Liepojoje. Buvau ten kun. Vizbaro pakviestas į talką, į kun. J. Matulevičiaus vedamas misijas. Liepojoje tuomet lietuvių buvo apie 70 000, lenkų – apie 7000, latvių – apie 3000, vokiečių – apie 300. Lietuvių dauguma darbininkai. Lenkams kun. J. Matulevičius paskyrė vieną dieną, o lietuviams – keturias. Atsimenu, vieną vakarą ir man teko jo pamokslo klausyti. Jis sakė, kad Kristus tabernakulyje kaip darbininkas fabrike. Pravedė buities palyginimą. Minėjo išnaudojimą, atsižadėjimą, nuolankumą. Darbininkų bažnyčia pilnutėlė, klauso, kumščiais akis šluosto.

Kalbėdavo jis paprastai, natūraliai. Nei pridėti, nei atimti. Kalbėdamas gniaužydavo dešine ranka kairiosios nykštį, sakytumei, iš piršto tą mokslą spaudžia.

Pasibaigus misijoms, atlikę aštuoni kunigai pasisamdėme motorlaivį ir išplaukėme į jūrą pasiplaukioti. Išplaukus į atvirą jūrą, netikėtai pakilo stiprus vėjas su lietum. Pakilo didelės bangos. Mus apėmė baimė. Du iš išgąsčio atsigulė ant dugno. Visi surimtėjome. Ėmėme šaukti motorlaivio vairininkui, kad suktų atgal. Lyg tyčia, sugedo motoras. Vėjas ėmė nešti mūsų valtį į vidurinį uostą užtveriantį molą. „Sudaužys kaip kiaušinį“, kažkas pasakė. Lyg tyčia, nuo motoro smalkių apalpo vairininkas. Padėtis pasidarė visai kritiška. Kun. J. Matulevičius tarė: „Na, vyrai, pyks kunigai, kai reiks aštuonias mišias iš eilės veltui laikyti“. Kai kurie pradėjo juoktis. Baimė praėjo, ir motoristas greit atsigavo, užvedė motorą, ir pavyko pro uosto vartus laimingai įsmukti į užuovėją. Laimingai sugrįžome.

Po buvimo Varšuvoje kun. J. Matulevičius buvo kurį laiką ir Petrapilyje. Man pasakojo, kad jo durys niekad neužsidarydavo nuo mokslus einančio jaunimo.

Antanas Smetona Vilniuje man pasakojo, kaip jis su kun. Šauliu ir kun. J. Staugaičiu išsiprašė kun. J. Matulevičių už Vilniaus vyskupą. Jie nuvyko į Miuncheną pas arkiv. Pacelli. Nuncijus priėmė juos ir klausiąs, kokiu reikalu. Jie pasisakė atvykę prašyti, kad paskirtų Vilniaus vyskupą. „Gal Olšauską?“ (kurį lenkai buvo jau apšmeižę), – užklausė Pacelli. „Ne. Jurgį Matulevičių“, – atsakė jie. „O, tai kas kita“. Pakalbėjo su jais apie pusvalandį, išklausinėjo ir išleisdamas užtikrino, kad tikrų tikriausiai J. Matulevičius bus paskirtas Vilniaus vyskupu. Taip ir buvo.

1923 metų liepą Vokietijoje, Kisingeno stotyje vėl jį sutikau. Lydėjo jį kunigas Dvaranauskas. Jie atvyko į tą patį kurortą, kur aš kurį laiką gydžiausi. Aš jų nebepažinau. Vysk. Matulevičius priėjęs užkalbino mane kaip pažįstamą, tada ir aš jį atpažinau. „Vesk – sako – mus kur apsigyventi“. „Gal geriau tiks vienuolyne?“, – paklausiau. Sutiko. Nuvedžiau. Sode radome vienuolę, bekalbančią brevijorių. Tai buvo Šv. Angelės vienuolės. Vysk. Matulevičius tarė jai: „Norėčiau pamatyti vyresniąją“. Toji abejingai atsakė: „Tamsta užlipsi į II aukštą, paeisi į dešinę pusę koridorium ir rasi parašą ant durų“. Vyskupas padėkojo ir nuėjo. Aš vienuolei šnibžtelėjau, kad tai vyskupas. Tada ji su dideliu paslaugumu nuskubėjo paskui jį ir nuvedė pas vyresniąją. Vienuolyne jie ir apsigyveno.

Pagal nustatytą dienotvarkę mes kasdien iš ryto – vieną valandą, o po pietų – šešias valandas praleisdavome kartu. Taip išgyvenome apie 20 dienų. Eidavome į kalnus. Vyskupas mane išmokė, kaip neuždusti kopiant: „Reikia derinti alsavimą su žingsniais“.

Išklausinėjo jis mane apie Seimą, apie Galvanausko deklaraciją. Papasakojau apie įvairių partijų pasisakymus. Papasakojau, kaip socialistai tyčiojasi iš krikščionių demokratų, kurių lyderiu buvo ekskunigas Vilimavičius. Galvanausko deklaracijoje buvo numatyta nusavinti dvarus. „Kaip dabar bus, kad kun. Krupavičiui teks iš dvarininkų žemes atimti“, – sakau. Vysk. Matulevičius su energija atsakė: „Ir gerai. Jis panaikins lenkų lizdus Lietuvoje“.

Arkiv. Matulevičius atvirai pasipasakojo apie nežmoniškai sunkias savo, kaip vyskupo, pareigas dėl lenkų šovinizmo. Lenkai kunigai ir dvarininkai žmonėms vaizduoja atvykstantį jų vyskupą kaip „liudožercą“. Parapijoje, atsistojus su žmonėmis akis į akį, jam reikia savo žodžiu įveikti tą žmonių nustatymą prieš jo asmenį. Žmonėmis nenusiskundė, esą jie greit išsivaduoja iš melagingų įtikinėjimų ir susidaro savo nuomonę. Pasakojo, kad per jo ingresą Vilniuje daug dignitorių pabėgo. Liko tik keli, priėmė jį širdingai. Tarp kitų ir seminarijos rektorius prel. Ušila. Penkis kartus lenkai jį skundę nuncijui. Tris kartus skundęs universiteto prorektorius Žavgolavičius. Skunduose jį kaltino, kad jis nekenčiąs lenkiškai kalbančių vaikų, bet mylįs tik lietuvių vaikus, net savo vasarnamį jiems užleidęs. Arkiv. Matulevičius man paaiškino: lenkų vaikus yra kam globoti, kiek dvarininkų, turinčių vasarnamius! O lietuviai neturtingi, todėl jiems jis ir užleidęs savo vasarnamį. Nuncijus Ratti, kurs anksčiau buvo atlikęs pas kun. J. Matulevičių penkių dienų individualines rekolekcijas ir labai gerbė Matulevičių, sakė, kad metąs juos į krepšį, nes juo labiau tikįs negu lenkais.

Arkiv. Matulevičius pasisakė, kad ir dabar ministerija išdavė jam leidimą vykti gydytis su prierašu „bez povvrotu“, t. y., be sugrįžimo. Ir tą raštą man parodė. Aš paabejojau, kaip jam begrįžti, kai toks akiplėšiškas lenkų priešiškumas. Jis tarė: „Aš ne jų klausau, aš Popiežiaus klausau“.

Pasipasakojo apie bolševikų buvimą Vilniuje. Apie juos pasakojo tik faktus. Važiuojant jam su karieta Šv. Jono gatve, kareiviai sustabdė karietą, iškinkė arklius ir nusivedė. Jis išlipęs ir parėjęs pėsčias. Karieta tris paras išstovėjo ant gatvės, paskui dingo. Į jo rūmų kambarius žydai buvo ėmę nešti visokius griozdus, silkines statines ir kt. Jam su sekretoriumi buvo vieną kambarį bepalikę. Jis parašė Kapsukui laiškelį. Negi nesą kur kitur tokių daiktų dėti. Kapsukas davė griežtą įsakymą tuojau viską išnešti. Sugrąžino platėlesnį butą.

Pasidejavo jis, kad nuobodžiaująs Vilniuje. Neturi nė kur pasivaikščioti, kaip tik sode. Nė pažinčių.

Kisingene labai karšta. Pavėsy – iki 35–40o C. Dėl karščio vyrai ir moterys labai apsinuoginę vaikšto. Mums ten būnant, kai moterys aplink šen ir ten sukinėjasi, aš jam ir sakau: „Eikim iš čia kur nuošaliau į sodą“. Jis tam nepritarė. Sako: „Mes čia turim vaikščioti ir nematyti“. Tenai matydavome rabinų pulkelį, kurie nuošaliai, visada krūvoje per visą dieną savo tarpe diskutuodavo. Jis ir pastebėjo: „Negi ir mes, kaip tie rabinai“. Iš tikrųjų, jis taip mokėdavo vesti pašnekesį, kad vaikščiosi su juo visą dieną ir ne galvoje, kas aplink vaikšto ar kaip apsitaisę.

Kartą aš jam, išėjus iš kalbos, papasakojau nugirstą varšuviškių lenkų kalbėjimą gatvėje apie praeinančią moterį. Pasakojau drovėdamasis. Eina du lenkai, ir vienas, rodydamas į kitą gatvės pusę, girdžiu, sako: „Kolego spuiži, jaki to balkon“. O tasai tarė: „A což, kolego, v kurorce balkon bardzo požondany“. Arkiv. Matulevičius manęs nesubarė. „Kas čia tokio – pasakė, o palyginimas tikrai nusisekęs“.

Kartą Kisingene eidamas sutikau dvi moteris su vaiku. Nugirdau, kaip vyresnioji jaunesniajai prašneko lietuviškai: „Ir vėl lietus lyja“. Nustebęs dėl nepaprasto sutikimo tokioj vietoje savo tautiečių, aš pastebėjau, į kurį namą jos įėjo. Papasakojau paskui apie tai vysk. Matulevičiui. Jis mane labai išbarė, kad tokiomis aplinkybėmis savo tautiečių neužkalbinau. Sužinojęs tą namą, kaip pasakojo vėliau kun. Dvaranavičius, jis aplankė tą šeimą.

Gerokai dar prieš Kisingeną turėjau susitikimą su vienu Vilniaus vyskupijos ekskunigu. Jisai netikra pavarde su mergaite prisistatęs kun. Bumšai Kauno įgulos bažnyčioje, per apgaulę buvo gavęs jungtuvių palaiminimą. Paskui gavo jis iždinės viršininko vietą viename apskrities mieste. Po pusės metų jo žmona, susirgusi šiltine, mirė. Jis, užėjęs pas vietos kleboną, man pasitaikė tuomet pas jį būti, pasipasakojo savo istoriją. Tai mergaitei jis pasisakęs, kad gavęs iš popiežiaus dispensą nuo kunigystės ir taip prikalbinęs ją tuoktis. Susijaudinęs jis klausė mūsų patarimo, ką jam dabar daryti. Mes jam patarėme vykti pas savo vyskupą Matulevičių ir viską atvirai jam pasisakyti, o jis jau žinosiąs, ką daryti.

Būdamas kartu su arkiv. Matulevičium Kisingene, aš užklausiau jį, ką su juo jis padarė. Jis pasakė, kad nusiuntęs jį į Gardiną, kur jis atlikęs mėnesio rekolekcijas, išlaikęs egzaminus. Po to grąžinęs jam kunigystę, bet ne kas iš jo gera. Vėliau tas kunigas persikėlė į Žemaičių vyskupiją, tapo vienos parapijos klebonu ir dabar dar berods tebekunigauja.

Tuomet jau buvo svarstomas Lietuvos bažnytinės provincijos su susmulkintomis vyskupijomis steigimo klausimas. Arkiv. J. Matulevičius dėmesingai teiravosi apie asmenis, apie žmonių opiniją (nuomonę – red.) dėl kandidatūrų į vyskupus. Aš paprastai sakiau savo nuomonę, ką žinojau. Kaip vėliau mačiau, kartais prasto žmogaus koks žodis, jeigu kur patenka, gali daug sverti.

Olekai esant užsienių reikalų ministru, Vatikanas užklausė mūsų vyriausybės, kokia jos nuomonė dėl vieno asmens į nuncijus Lietuvai kandidatūros. Oleka atsiklausė vysk. Karevičiaus. Jis ant vizitinės savo kortelės, kurią paliko Olekai, jo namie neradęs, užrašė, kad ta kandidatūra negeistina. Toji vysk. Karevičiaus vizitinė kortelė atsirado pas Popiežių, kuris  vos nemetė suspensos vysk. Karevičiui. Sulaikė Popiežių nuo to J. Matulevičius. Vysk. Karevičius, J. Matulevičiaus patartas, nuvyko į Romą asmeniškai pas Popiežių. Tada stovėjo prieš akis Lietuvos bažnytinės provincijos partvarkymas. Vysk. Karevičius, neturėdamas asmeninės ambicijos, Popiežiui pareiškė: „Į mane visai neatsižiūrėkit. Kaip reikia, taip tvarkykit“. Popiežius apkabino vyskupą ir pabučiavo. Paskui kitiems pasakė: „Tai šventas žmogus“.

Vysk. Karevičius Matulevičiui tarpininkaujant įstojo į marijonų ordiną.

Parengė Apolonija NISTELIENĖ

Giesmė į Jurgį Matulaitį

Palaimintasis mūsų Jurgi,
Dangaus pagalbos reikalinga
Tavoji Lietuva gimtinė.
Padėki jai malda galinga,
Tegul ją amžiais gyvą mini!

Tave pagimdė išaugino
Dangaus garbėn šita tėvynė:
Įvykdei savo šventą norą
Žvake sudegti ant altoriaus.

O Arkivyskupe garbingas,
Išmelski kunigams taurumo
Statyt šventos Bažnyčios rūmą!
Marijos meilei mus suburki,
Palaimintasis mūsų Jurgi!

Giesmės parafrazė Zenono Nistelio,
2012, Ąžuolpamūšyje

© 2012 „XXI amžius“