2012 m. birželio 1 d.    
Nr. 22
(1997)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Tarnaujantis vyras ir tėvas

Kun. Vytenis Vaškelis

Pagal Dievo kūrybos planą tėvas ir motina vaikų ugdyme užima tokią svarbią vietą, kad niekas ir niekada negali pakeisti jų išmintingos meilės vaikams, nes jos kamienu iš Šventojo Rašto šaknų sruvena visapusiško gyvenimo syvai. Jei kuris iš sutuoktinių stokoja artimesnio santykio su Dievu arba jo išvis neturi, tada jo tapatybė sužeista puikybės, trukdančios savo tikrąjį „aš“ vertinti malonės požiūriu. Tada žmoguje išsikerojęs savanaudiškumas sako: „Tu, šeimos tėve, ir šiaip daug dirbai firmoje, todėl grįžęs namo, krisk į konformizmo guolį, gyvenk vien dėl savęs... Savajai žmonai patikėk visas savo vaikų auklėjimo pareigas ir kitus reikalus“. Tokio susvetimėjusio tėvo (rečiau motinos) hedonistinės nuostatos veda į šeimos subyrėjimą.  

Kristus mus moko į šeimą žvelgti giliau ir plačiau. „Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai? Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 48–50). Taigi visi mes, tikintieji, priklausome tai Jėzaus šeimynai, kurios pagrindinis tikslas yra iki galo įvykdyti Dievo Tėvo valią – pasiekti Dangų, tai yra, kad  Bažnyčia, kaip mistinio Kristaus Kūno narių nuotaka, būtų pasirengusi akis į akį pasitikti  Kristų, kaip tikrąjį savo išganymo laimės Jaunikį.

Švęsdami tėvo šventę ir sveikindami šeimų galvas (1 Kor 11, 3), suprantame, kad daugelio vyrų ir tėvų netikėjimo nuodėmėmis sužeistą savimonę gali išgydyti tik Kristus, kuris kviečia vyrus, žmonas ir vaikus ateiti pas Jį (Mt 11, 28). Kai šis kvietimas vykdomas, sutuoktiniai, būdami Jo artumoje, pirmiausia negali neatgailauti dėl padarytų klaidų. Jie vienas kito atsiprašo ir atleidžia nuoskaudas. Jie skuba prie Dievo gailestingumo šaltinio, kuris yra Susitaikymo sakramentas. Jie sekmadieniais nebepraleidinėja šv. Mišių šventimo, nes junta savyje augantį poreikį paklusti gyvajam Dievui. Tėvai pasikviečia savo sūnų bei dukrą ir drauge taria „Tėve, mūsų“ maldos žodžius... Vaikai neakli. Jie mato tikras permainas, vykstančias jų namuose, ir jiems tai – geriausia pamoka.

Iš tėvų – lyderių, kurie stengiasi Kristaus tarnystės dvasia persmelkti kasdienybę, – bus pareikalauta ištvermingos kantrybės. Jie kels širdis aukštyn ir su pasitikėjimu atras raktą į Visagalio Tėvo Širdį. Joje atpažins savąją vertę. Šį dangiškojo Tėvo planą iš dalies atskleidžia rašytojas G. MacDonaldas: „Tėvas pasidalins su jais savo gyvenimu ir prigimtimi – padarys juos stiprius, kur Jam svarbi jėga, švelnius ir gailestingus kaip ir Jis yra švelnus ir gailestingas; piktus kaip ir kur Jis pats yra piktas. Net ir nereikšmingos valdžios srityje Jis suteiks jiems tokią pačią galią, kurią turėjo Jėzus, gyvendamas žemėje, kuris gyveno tobulo vyro gyvenimą ir kurio darbai buvo tobulos žmonijos darbai... Kai pradedame galvoti su Juo, kai sūnaus ir tėvo norai sutampa, kai sūnaus darbai yra tokie patys kaip tėvo, tuomet jis yra tėvo sūnus, tuomet esame Dievo sūnūs. Niekas, išskyrus vaiką, negali tapti sūnumi. Čia kalbame apie dvasinę brandą; tik tapęs vyru, vaikas iš tiesų ir besąlygiškai yra sūnus“.

Dievas Tėvas nėra bejausmis. Ir Jis gali teisėtai supykti ant valingai nusidedančiųjų... Bet Jis nepalyginamai labiau džiaugiasi tais vyrais, kurie, nepaisant nuopuolių, pripažįsta savąsias klaidas artimųjų akyse, mokosi prisiimti atsakomybę už pareigų atlikimą šeimos židinyje, savo žmonas priima kaip lygiaverčius asmenis, ir taip stengiasi joms liudyti nesavanaudišką paslaugumą, kaip tai darė pats Kristus iš meilės guldydamas galvą už Bažnyčią (Ef 5, 25).  

Kai pasaulio kunigaikštis vilios vyrą nepaisyti sąžinės budraus balso ir sakys: „Truputį atsipalaiduok, žmogau, – štai yra proga neištikimybei, pasinaudok ja...“, tuomet vyras prisimins, kad turi puikią žmoną bei vaikus, ir kad juos sieja artimos bičiulystės saitai. Jis Jėzaus vardu nuvys gundytoją šalin ir jo širdies ramybė nematys vakaro šešėlių.

Knygos „Maldos menas“ autorius Timotis Džounsas rašo: „Dievas girdi mūsų nuolankiai tariamus paprastus žodžius. Meldžiantis, nesvarbu, melstumeis vienas ar su savo sutuoktiniu, svarbiau yra širdis, o ne vaizdingas žodynas. Pradėkite nuo mažų žingsnelių: drauge garsiai melskitės malda „Tėve, mūsų“ arba galite pradėti paprastais žodžiais išpažinti savo klaidas ir kaltes, atgailauti ir dėkoti. Melsdamiesi neskubėkite, leiskite, kad jūsų maldos laikas plėstųsi ir ilgėtų savaime“.

Kasdienė šeimos narių malda daro stebuklus: gydo ir atnaujina tarpusavio santykius. Malda tampa kūnu. Ji tikrai tiesiausiai veda tėvą, motiną ir vaikus laimės keliu...

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija