2012 m. birželio 15 d.    
Nr. 24
(1999)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Nemuno
krašto
vaivorykštė


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Žvilgsnis

Seno Kryžiaus godos...

Pranciškus ŽUKAUSKAS

Aš, senas medinis kryžius, vos ne šimtmečio sulaukęs, stoviu prie judraus kelio, visas jau suskeldėjęs, apsamanojęs ir bebaigiąs savo amželį... Stoviu ir pats vienas sau godas godoju...

Kaip šiandien pamenu, su kokia meile ir pagarba čia mane pastatė !.. Pastatė, kad paguosčiau ir palaiminčiau visus, vieškeliu praeinančius, pravažiuojančius. Žilagalvis kunigas mane, padabintą Lietuvos ąžuolo vainiku, iškilmingai pašventino, o susirinkusieji žmonės kalbėjo maldas, giedojo giesmes, bučiavo mane... Uždegę mano papėdėje žvakutes, visi ilgai meldėsi ir dūsavo...

Ir buvau aš visiems reikalingas, nes dieną ir naktį vykdžiau man paskirtą Kryžiaus misiją: guodžiau pavargusius ir sušalusius, laiminau jų kelią... Praeidami arba pravažiuodami pro mane, vyrai visada nukeldavo kepures, jie ir moterys pagarbiai nusilenkdavo. Dargi maldelę „Garbiname Tave, Viešpatie Jėzau Kristau, ir šloviname Tave, kad per savo Šventąjį Kryžių atpirkai pasaulį“ sukalbėdavo. Šventadieniais, grįždami po pamaldų iš bažnyčios, tikintieji prisėsdavo prie manęs pailsėti, pagarbindavo mane poterėliu arba bent jau trumpu atsidūsėjimu... Jausdavau, kaip iš manęs ir jaunas, ir senas pasisemdavo dvasinės stiprybės, vilties ir meilės ant manęs kabančiam Nukryžiuotajam. Ir visados jausdavau didžiulę meilę ir pagarbą man, pakelės Kryžiui...

Visokius laikus pragyvenau, visokie okupantai praėjo pro mane ir nė vienas nenukėlė man savo okupantiškos kepurės: nei su raudona penkiakampe žvaigžde, nei su Hitlerio ženklu... Girdėjau vien šaudymus, vyrų, moterų, senelių ir vaikų riksmus, jų dejones. Mačiau, kaip sunkvežimiai vežė mane mylėjusius ir gerbusius katorgos darbams Vokietijon, o paskui trėmė Sibiran... Mačiau baisų, be duonos kąsnio alkaną pokarį, mūsų tautos nužmoginimą. Ne sykį šautuvo vamzdis buvo atsuktas į mane vien už tai, kad čia stoviu... O kiek mano brolių – kryžių – buldozeriais išvertę išvežė į šiukšlynus arba nakčia sudegino!?

Taigi visko mačiau. Bet skaudžiausia buvo matyti, kaip sovietine dvasia auklėjamas jaunimas vis labiau ir labiau tolo nuo manęs, seno pakelės Kryžiaus, nors aš, kaip ir pirma, juos visus mylėjau, laiminau, saugojau ir kiekvienam, praeinančiam pro mane, linkėjau neišklysti iš Viešpaties nurodyto Tiesos ir Amžinojo gyvenimo kelio, bet... Vis rečiau ir rečiau prie manęs besustodavo net suaugusieji, o apie kepurės nukėlimą, praeinant pro mane, nebūdavo nė minties. Visi kažko bijojo, visi gyveno šėtono iliuzijų pasaulyje... Tik viena kita ištikima man moterėlė paslapčia papuošdavo mano liemenį lietuviškų rūtų vainikėliu ir dar žvakutę uždegdavo... O man beliko tik džiaugtis, kad manęs dar nenuverčia. Su skausmu žvelgdavau į tuos, kurie praeidavo pro mane, tarsi specialiai nenorėdami į mane net pažvelgti... Ir vis vien aš juos laiminau, linkėjau jiems ir visai Lietuvai atsibusti, atsiversti, išsivaduoti ir pakilti iš baisaus dvasinio suluošinimo, nužmogėjimo ir atitolino nuo Dievo.

Pagaliau įvyko stebuklas!.. Vėl suplevėsavo lietuviška trispalvė, visu garsu suskambo bažnyčių varpai, ir žmonės, kurie mane dar mylėjo ir turėjo manyje viltį, susikabinę rankomis garsiai skandavo: „LIETUVA! LIETUVA! LIETUVA!“ Na, o kai suskambo V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ – verkė visa Lietuva. Verkė iš džiaugsmo ir laimės, kad išsivaduota iš vergijos pančių ir atkurta Lietuvos Nepriklausomybė.

Džiaugiausi, labai džiaugiausi ir aš, senas pakelės kryžius, kai mane ir vėl iškilmingai ir viešai padabino ąžuolo lapų vainiku, vėl uždegė žvakutes ir susirinkusiųjų žmonių minia meldėsi prie manęs. Meldžiausi ir aš, prašiau ant manęs kabančio Nukryžiuotojo, kad atleistų visiems žmonėms už jų paklydimus...

Šiandien aš savo amželį baigiu nugyventi atgimusioje Lietuvoje. Džiaugiuosi atgauta laisve, bet kartu ir liūdžiu, kad dar tiek daug visokio blogio toje mūsų mažoje Lietuvėlėje, kad jau ir vėl nebenorima pažvelgti į mane, seną senutėlį pakelės kryžių, atlaikiusį visas negandas ir daug metų laiminusį visus pro mane praeinančius, pravažiuojančius, jau nekalbant apie kepurės nukėlimą Tam, Kuris kabo ant manęs už visų visų padarytas nuodėmes. Antai vieną savaitgalio vakarą pro mane praėjo būrelis jaunimo, grįžtančio iš taip vadinamų šokių – diskotekos. Visi girti, netgi mergaitės(!). O jau žodžiai, žodeliai!.. Vienas net sviedė tuščią alaus butelį į pakelę ir vos nepataikė į mane... Ir taip kas savaitgalį... Šventadieniais tas „modernusis“ jaunimas, matyt, „ilsisi“ po tokių diskotekų, nes vien pagyvenę žmonės, važiuoti arba pėsti, praskuba pro mane bažnytėlėn, nors jos durys atidarytos visiems. Na, dar praeina pro mane vienas kitas vaikelis, pasiryžęs patarnauti kunigui šv. Mišių aukoje arba keletas adoruotojų pro šalį praskuba pradžiugindamos mane.

O labai norėčiau, kaip anais laikais, kai mane čia pastatė ir pašventino, matyti tuos vaikučių, jaunimo būrelius, šventadieniais traukiančius bažnytėlėn. Norėčiau, kad kiekvienas, praeinantis pro mane, nors pažvelgtų į kenčiantį Kristų, kuris paaukojo save už žmones, kad visi pasiektų Amžintąją Dangaus Karalystę...

Šilalė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija