Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Nuomonės
Ora et labora
Pozicija

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Reklamos kaina - tik 1,00 Lt + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Kūrybos
horizontuose

Nemuno
krašto
vaivorykštė

Popiežiškoji Eucharistinės liturgijos vertimo pamoka

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI Devintinių procesijoje

Sugrąžinti tikrąją „pro multis“ prasmę

Airijos sostinėje Dubline vykstant 50-ajam Tarptautiniam Eucharistiniam kongresui (apie jį bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose), norisi atkreipti dėmesį į Eucharistijos šventimo liturgijos ypatybes, kurių vertimo iš lotynų kalbos pamoką gimtosios Vokietijos vyskupams neseniai pateikė pats popiežius Benediktas XVI. Kalbama apie balandžio 14 dienos jo laišką vokiečių episkopatui, kuriame nagrinėjamas vertimas Eucharistinės maldos dalies, skirtos vyno konsekracijai, kai jis prieš pakylėjimą perkeičiamas į Kristaus kraują.

Dievas ir sportas – neišskiriama jungtis

Kun. Vytenis Vaškelis

Žemės rutulys savo forma primena kamuolį. Kai jis metamas į krepšį ar spiriamas į vartus, neretai jo skriejimo trajektorija sukelia estetinį pasitenkinimą žiūrovams. Laimi abi žmonių pusės: sportininkai, kurie meistriškai valdo kamuolį, džiaugiasi savo pasiekimais, ir korektiški sirgaliai, kurie gėrisi matydami, kaip jų komanda iš visų jėgų stengiasi demonstruoti kokybišką žaidimą, liudijantį apie aukštą žaidėjų sportinį lygį ir jų sąmoningumą. Ne veltui popiežius Benediktas XVI prieš prasidedantį Lenkijoje ir Ukrainoje Europos futbolo čempionatą paskelbė žinią apie futbolą, kuris yra tarsi mokykla, kurioje žmonės mokomi gerbti vieni kitus ir pasiaukoti komandos labui. Jis taip pat paminėjo pal. Joną Paulių II, kuris jaunystėje žaidė vartininko pozicijoje.

Vyskupas Juozas Olekas sugrįžo į Vilkaviškio Katedros šventorių

Birželio 9 dieną Vilkaviškyje perlaidotas Seinų vyskupas sufraganas Juozas Olekas
(1812 01 18–1837–1883 05 27–1890 10 27)

Birutė Nenėnienė

Vyskupas Juozas Olekas

Iškilmės Katedroje

Perlaidojimo ceremonija prasidėjo nuo ankstyvo ryto, kai Vilkaviškio Katedros centrinėje navoje buvo pašarvotas karstas su velionio palaikais. Grupė Katedros choristų giedojo rožinį, tikintieji meldėsi. 12 valandą prasidėjusių iškilmingų perlaidojimo šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, dalyvavo Vilkaviškio vyskupai ordinaras Rimantas Norvila ir emeritas Juozas Žemaitis MIC, Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas, daugiau kaip 30 kunigų, kapitulos narių.

Telšių vyskupijos globėjo šv. Justino iškilmė

Šv. Mišiose Telšių Katedroje

Birželio 1 dieną Bažnyčia minėjo šv. kankinį Justiną. Tą dieną savo dangiškąjį globėją iškilmingai mini ir Telšių vyskupija. 12 val. Telšių Katedroje buvo aukojamos iškilmingos šv. Mišios, jas koncelebravo Telšių vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas OFM, Telšių vyskupijos Katedros kapitulos kanauninkai, Žemaičių Kalvarijos Bazilikos kapitulos kanauninkai, prelatai, monsinjorai, dekanai ir vicedekanai, o vadovavo Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ. Šv. Mišiose dalyvavo ir Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai. Ganytojas šv. Mišių pradžioje tikintiesiems pristatė kankinį, filosofą, apologetą šv. Justiną. Jis papasakojo apie šio šventojo gyvenimą, jo atsivertimą, ištikimybę Kristui ir Bažnyčiai. Ganytojas atkreipė ypatingą dėmesį į šv. Justino mokymą apie sekmadienio šventimą ir Eucharistiją.

Garbinga mons. Kazimiero Senkaus sukaktis

Mons. Kazimieras Senkus

Šeštadienį, birželio 3-iąją, Kaune, Palaimintojo Jurgio Matulaičio namuose, buvo paminėtas mons. Kazimiero Senkaus kunigystės 70-metis. Gimęs 1917 metais ir sulaukęs jau 95-ųjų gyvenimo metų, kunigas tik prieš 15 metų sugrįžo visam laikui į tėvynę. K. Senkus, dar 1940 metais patekęs į Vokietiją, gyveno pabėgėlių stovykloje ir mokėsi Miunsterio seminarijoje. Buvo įšventintas į kunigus 1942 m. gegužės 30-ąją, vokiečių okupacijos metais. Dėl sovietų okupacijos liko Vokietijoje: Štutgarto vyskupijoje dirbo (daugiausia tarp lietuvių) virš 30 metų. Į vokiečių kalbą išvertė kun. Stasio Ylos knygą „J. Matulaitis“, S. Sužiedėlio „Šv. Kazimieras“, Nijolės Sadūnaitės  pasakojimus apie sovietinius lagerius. 1989 metais, kartu su dr. Jonu Norkaičiu vežiodamas Lietuvos atstovus pas Vokietijos katalikų vadovus, padėjo „Lietuvos Caritas“ įkūrėjams susisiekti su „Kirche in Not“, ir jau nuo 1990 metų labdaringa parama pasiekdavo Lietuvą. Beje, mons. K. Senkus daug padėjo remdamas sužeidimus ir negalavimus nuo 1991 metų Sausio agresijos patyrusių žmonių gydymą. Grįžęs į Lietuvą 1997 metais, mons. K. Senkus aukomis iš savo įkurto fondo padeda Pal. J. Matulaičio parapijai ir kitoms katalikiškoms institucijoms.  

Panevėžio vyskupijoje

Kupiškio dekanate

Atkūrė Katalikių moterų draugijos skyrių

Moterų katalikių draugijos Palėvenės skyrius su klebonu kan. Vladu Rabašausku (centre)

PALĖVENĖ. Jau tapo tradicija rengti parapijos dienas. Jų metu pagerbiame žmones, nusipelniusius, dalį savo gyvenimo, širdies ir šilumos paaukojusius mūsų parapijai. Šių metų parapijos dienų renginiui pradėjome ruoštis po Šv. Kalėdų. Šiemet buvo neeilinė proga. Gavę iš klebono kanauninko Vlado Rabašausko palaiminimą balandžio 22 dieną steigiamajame susirinkime nutarėme atkurti Lietuvos katalikių moterų sąjungos Palėvenės skyrių, veikusį nuo 1937 iki 1940 metų. Mes labai pavėlavome, draugija Lietuvoje buvo atkurta 1994 m. birželio 15 dieną.

Telšių vyskupijoje

Žemaičių Kalvarijos dekanate

Pamaldumo mėnuo

Po šv. Mišių šventės „kaltininkai“ tėvai su kunigais ir klierikais

MEDINGĖNAI. Nedidelio miestelio, prigludusio prie Minijos upės, tikintieji stebisi, kad jų parapijoje suaktyvėjo pamaldumas. Pasak jų pačių, tam didelės įtakos turi Rietavo parapijos klebono kun. Antano Gutkausko ir Medingėnų parapiją, kurioje nėra nuolatinio kunigo, aptarnaujančio kun. Arvydo Mačiulio didelis entuziazmas. Šių kunigų dėka Medingėnų Švč. Trejybės bažnyčia atnaujinta: sutvarkytas jos vidus bei išorė. Atlikus bažnyčios išorės remontą: sudėjus langų stiklus, šį bei tą paremontavus, gražiai nudažius bei pašalinus šventoriuje savo amžių bebaigiančius, senus, supuvusius šimtamečius medžius, ši medinė dvibokštė šventovė tapo Medingėnų miestelio puošmena. Šventovės viduje jauku, miela. Rūpestingų bažnyčios darbuotojų – „pročkelės“ Linos Songailienės ir zakristijono Bronislovo Piekaus – dėka, bažnyčioje viskas išblizginta, skoningai ir tam tinkamose vietose sudėtos akį džiuginančios gėlės. Pagal seną medingėniškių paprotį, padedant aktyvioms parapijietėms, švenčių progomis bažnyčia padabinama iš įvairių žalumynų nupintais vainikais. Šv. Kalėdų ir Šv. Velykų progomis labai gražiai šioje šventovėje papuošiama prakartėlė ir Kristaus kapas.

Filologiškai tamsuoliški pamąstymai apie Bažnyčią

Eglė Mirončikienė

Lietuvos Konstitucija – ne Bažnyčiai

„Bažnyčia pradėjo kištis ir daryti įtaką politiniam gyvenimui“ – rimtai sunerimo progresyvios ideologijos misionierių vedlė Seimo narė Marija Aušrinė Pavilonienė. Bažnyčia, žinoma, gali turėti savo nuomonę, bet ją viešai išsakyti – to jau per daug!  Juk ji atskirta nuo valstybės!

Moksliniais laipsniais pasidabinę, kitus tamsuoliais pravardžiuojantys šviesuoliai pamiršo, kad šis atskyrimas reiškia tik veiklos sferų atskyrimą. Bažnyčia nėra valdžios institucija, tačiau tai ne tik gražiai išpuoštas pastatas su kunigais, bet ir tikinčiųjų bendruomenė, t.y. žmonės. Bent kartą perskaitę Lietuvos Konstituciją nustebtų, kad valstybės pripažintos Bažnyčios bei kitos religinės organizacijos turi juridinio asmens teises. Taigi, kaip visos piliečių organizacijos, turi teisę domėtis visais šalyje vykstančiais procesais, išsakyti savo nuomonę, teikti savo pasiūlymus, pastabas, burtis į taikius susirinkimus, ir netgi rengti teisėtas protesto akcijas.

Lietuviški Rusijos Valstybės dienos minėjimo atgarsiai

Gintaras Visockas

Nors vasara – atostogų metas, tačiau politinio pobūdžio įvykių mūsų šalyje tiek gausu, jog, regis, apie juos niekas net nesusimąsto. Nėra kada atostogauti. Rudenį – rinkimai į Lietuvos parlamentą. Tad apie Seimo narių mandatus svajojantys vyrai ir moterys bet kokia kaina trokšta patraukti potencialių rinkėjų dėmesį. Vieni rengia spaudos konferencijas, kiti – protesto mitingus, treti bando patekti į banalias pramogines televizijų laidas. Akivaizdu, kad toli gražu ne visi renginiai, spaudos konferencijos bei teismo posėdžiai sulaukia vienodo visuomenės dėmesio. Kai kada lietuviai pražiopso svarbius įvykius dėl išsiblaškymo, nesupratimo ar laiko stokos. Štai kad ir Rusijos valstybės dienos minėjimas Vilniaus Vingio parke, į kurį praėjusį savaitgalį pakvietė pats ponas Vladimiras Čchikvadzė – nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje. Kai kurie žymūs Rusijos politikos komentatoriai šią šventę RTVi televizijos diskusinėse „Osoboje mnenije“ laidose vadino Kremliaus dirbtinai „sukalta“, dėmesio neverta diena, esą tai Vladimiro Putino politikos sugalvojimas. Kokia tikroji Rusijos dienos vertė, tegul sprendžia rusai. Tai – jų šventė. Mums turėtų rūpėti visai kiti dalykai: kiek susirinko žmonių, kokios jų nuotaikos, ar nepasitaikė antilietuviškų išpuolių... Tai patirti buvo įmanoma tik pačiam nuvykus į Vingio parką. Įspūdis – dvejopas. Susirinkta ne itin gausiai, tačiau pasakyti, jog būta mažai žmonių, taip pat negalima. Vingio parko tribūna buvo pilnutėlė, aplink sceną, kurioje koncertavo Rusijos ir Baltarusijos atlikėjai, taip pat knibždėjo žmonių. O žalioji veja priešais tribūną nebuvo aklinai užpildyta, tačiau į akis krito, jog dauguma Lietuvos rusakalbių į Vingio parką plūdo su vaikais, nes čia mažyliams ir paaugliams buvo ką veikti – sukosi patys įvairiausi atrakcionai. Galima spėti, jog tie vaikai būtinai norės į šią šventę atvykti ir kitais metais. Juk jiems nebuvo nei liūdna, nei nuobodu. Jei Rusijos valstybės dienos minėjimo šventę reikėtų apibūdinti kuo trumpiau, pirmiausia derėtų pripažinti, jog tiek ambasadorius, tiek kiti organizatoriai demonstratyviai vengė politikos ir visų kitų aštrių kampų. V. Čchikvadzė nuolat pabrėždavo tokius žodžius kaip „taika“, „sutarimas“, „abipusė pagarba“ ir „pasitikėjimas“. Kaip tik tomis dienomis Pietų Kaukaze viešėjo JAV valstybės sekretorė Hilary Klinton. Ji pabrėžė negalinti duoti garantijų, jog Rusija ir vėl neruošia slaptų planų pulti Gruzijos. Apie konstruktyvų bendradarbiavimą kalbėjo ir Vilniaus meras Artūras Zuokas, netiesiogiai leisdamas suprasti, jog Lietuvoje nėra skriaudžiamų tautinių bendrijų, tačiau jo žodžiuose, skirtingai nei Rusijos ambasadoriaus kalboje, buvo galima pajusti pataikavimo, net nusižeminimo gaidelių tiems, kurie tąsyk svečiavosi Vingio parke. Buvo akivaizdu, jog Lietuvos rusakalbiai nesijaučia Lietuvoje esantys ignoruojama ar skriaudžiama tautinė mažuma. Lietuvos rusakalbiai demonstravo absoliutų pasitikėjimą savo jėgomis. Jie elgėsi taip, kaip elgiasi jokių kliūčių ir užkardų nematanti jėga.