2012 m. liepos 7 d.    
Nr. 27
(2002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Maironio pėdsakais

Menantis Maironį

Bronius VERTELKA

Prel. Joną Mačiulį-Maironį
prisimenantis Panevėžio
Kristaus Karaliaus Katedros
altaristas mons. Petras Kuzmickas

Panevėžys. Dalyvaujantis šv. Mišių aukoje, klausantis išpažinčių – toks šiandien vyriausias Lietuvos kunigas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros altaristas mons. Petras Kuzmickas, skaičiuojantis 102-uosius savo gyvenimo metus. Vyriausias Lietuvos kunigas išsaugojo puikią atmintį, tiksliai atkartoja tai, ką buvo sakęs prieš keliolika metų (keletą kartų esu jį kalbinęs ir anksčiau, tuo pats įsitikinau). Dar neseniai jis nueidavo apsipirkti į centrinį miesto turgų. Šiuo metu neberizikuoja, nes jau pagalbon tenka pasitelkti lazdelę. Šiaip sveikata nesiskundžia, tik širdis kartais stipriau plaka. Paklaustas, kaip pavyko sulaukti tokių metų, monsinjoras šypsojosi: „Nerūkiau ir negėriau. Mano gimtajame kaime darydavo nestiprų naminį alų, bet išgerdavau jo tiktai po stiklinę kitą. Tai buvo man puikus blaivybės pavyzdys. O mokydamasis Linkuvos gimnazijoje žaidžiau kvadratą, kumščiasvaidį, kuris vėliau „išsilydė“ į tinklinį“.


Maironio pėdsakais

Maironiui skirtas penktadienis

Bronius VERTELKA

Prie Maironio skulptūrinio
bareljefo šventoriuje

KREKENAVA. Birželio 22-ąją Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų Mažojoje Bazilikoje vyko lietuvių tautos dainiaus Maironio 150-osioms gimimo metinėms paminėti skirtas renginys „Maironis atgyja dainuojamosios poezijos skambesy“. Beje, šioje bažnyčioje Maironis yra ne kartą lankęsis. Prieš tai už prelatą melstasi šv. Mišiose, kurias aukojo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas. Mažojoje Bazilikoje buvo giedamos giesmės ir dainos pagal Maironio žodžius, deklamuojamos jo eilės. Dalyvavo maironiečiai ir saviveikliniai Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ Utenos, Rokiškio, Kupiškio, Panevėžio, Raseinių bendrijų meno kolektyvai. Ypač šiltai sutiktas buvo iš Maironio gimtinės atvykęs ansamblis (vadovas Konstantinas Bružikas), atlikęs jam skirtus kūrinius pagal vietos poetų žodžius. „Bočių“ sąjungos pirmininkas dr. Petras Ruzgus pastebėjo, kad žodį „bočiai“ pirmasis pavartojo Maironis. Su garbinga Krekenavos krašto istorija supažindinęs Lietuvos maironiečių bendrijos pirmininkas Eugenijus Urbonas kalbėjo, jog čia dirbo kun. Antanas Mackevičius – vienas iš 1863 metų valstiečių sukilimo vadų, Krekenavos ir Paberžės vyrus vedęs į nuožmią kovą su caro kariuomene. Pagiriamųjų žodžių jis nešykštėjo dabartiniam klebonui kun. dr. Gediminui Jankūnui. E. Urbonui dirbant Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos direktoriumi, šis joje mokėsi ir įsiminė kaip poetas, deklamatorius. Maironiečių vadovas dėkojo renginio vedėjai, LPS „Bočiai“ Utenos bendrijos pirmininko pavaduotojai Amelijai Katinienei, kilusiai nuo Krekenavos, įteikė Padėkos raštus, knygutes „Panevėžiškiai šneka“, „Panevėžio krašto mįslės“ ir maironiečių leidžiamą laikraštį „Sandrava“. Pirmasis tokią dovaną gavo vyskupas J. Kauneckas. Raseinių vidurinę mokyklą baigusi ir Ukmergėje gyvenanti Zuzana Budaitė-Stunžėnienė įteikė savo poezijos knygą „Po žaibo ženklu“ ganytojui ir E. Urbonui.


Maironio pėdsakais

Minėjimas Katedroje

Aktoriai Virginija Kochanskytė
ir Petras Venclovas, solistė
Rita Preikšaitė ir pianistė
Rūta Blaškytė Telšių Katedroje

Telšiai. Šv. Antano atlaidų metu, minėdami miesto jubiliejų, Katedros klebono kan. Domo Gatauto iniciatyva pagerbė šviesų iškiliojo žemaičio prel. Jono Mačiulio-Maironio atminimą, jo 150-ąsias gimimo metines, gausiai susirinkę į Katedrą literatūrinei-muzikinei popietei „Ant aukuro širdy nešiau“. Po didingais Katedros skliautais skambėjo aktorių Virginijos Kochanskytės ir Petro Venclovo skaitomi kupini meilės Dievui, Tėvynei, žmonėms Maironio eilėraščiai, laiškai, ištraukos iš jo pamokslų bei poeto Sigito Gedos sonetai iš ciklo „Maironio mirtis“, dainininkės Ritos Preikšaitės ir pianistės Rūtos Blaškytės atliekamos kompozitorių J. Naujalio, A. Kačanausko sukurtos dainos, M. K. Čiurlionio kūriniai. Poetinė-muzikinė kelionė vedė minėjimo dalyvius Maironio gyvenimo ir kūrybos keliais – per jo svajones, siekius, džiaugsmus, darbus, skaudžias patirtis ir išgyvenimus, atskleidė Dievo ir Tėvynės reikšmę visų mūsų gyvenime.


Maironio pėdsakais

Maironio lietuvių literatūros muziejuje atidaryta mansarda   

Romas BACEVIČIUS

Maironio sesers Kotrynos
vaikaitis Mindaugas Babonas
muziejuje eksponuotoje
parodoje rodo Maironio sesers,
savo senelės Kotrynos Mačiulytės-
Lipčiuvienės nuotrauką

Birželio 28-ąją, Maironio mirties dieną (jis mirė 1932 m.), poeto vardu pavadintame muziejaus trečiajame aukšte vyko mansardos, kurią įrengti svajojo pats tautos dainius, atidarymas. Muziejaus darbuotojai laiptus, vedančius į mansardą, nubarstė rožių žiedlapiais, iškėlė vėliavą, perrištą juodu kaspinu. Įrengtą mansardą pašventino arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Jis žvilgtelėjo pro mansardos langą ir parodė savo darbo kabineto Kauno arkivyskupijos kurijoje langą.


Išnašos

Kilnios iniciatyvos – svarus derlius

Romualdas Baltutis

Šiaulių pedagoginiame universitete (ŠPU) buvo pristatyti didelės apimties leidinio „Sibiro Alma Mater“ ketvirtas ir penktas tomai, kurie leidžiami nuo 2005 metų jo sudarytojo Romualdo Baltučio iniciatyva. Pastarasis, kaip „liaudies priešas“, būdamas vos aštuonerių, 1941 metais su tėvais buvo ištremtas į Kalnų Altajaus kraštą. Praleidus šešerius metus tremtyje, kuriuos paaštrino vykstančio karo sąlygos, šeima nelegaliai sugrįžta į Lietuvą ir po pusės metų pakartotinai nutremiama į Kemerovo sritį. Čia tėvas mokytojas Liudas Baltutis 1954 metais atgula amžinam poilsiui. Tik 1989 metais jo palaikai grąžinami į gimtąjį kraštą, o Kurtuvėnų miestelio viena gatvė pavadinama Liudo Baltučio vardu, įamžinant iškilaus prieškario vietinės mokyklos pedagogo atminimą. R. Baltutis, patyręs neeilinius tremtinio daliai primestus sunkumus, tėvo įkvėptas siekti mokslo, sugebėjo baigti Tomsko politechnikos institutą ir sugrįžęs į Lietuvą sėkmingai tęsė ne tik inžinieriaus darbą Šiauliuose, bet ir plėtojo visuomeninę veiklą. Jis buvo vienas iš Dviračių muziejaus 1980 metais įkūrėjų Šiauliuose, kuris šiuo metu priklauso „Aušros“ muziejui padalinio teisėmis.


Išnašos

Teroras ir naikinimas

Išleista Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940–1958“. Jos pratarmės skaitytojui gali kilti klausimas: koks šios knygos santykis su pirmąja – „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, išleista dar prieš 15 metų? Ar tai pastarosios papildymas, remiantis nauja istoriografija, naujais memuariniais bei archyviniais dokumentais, ar tai naujas tyrimas? Atsakymą, matyt, kiekvienas skaitytojas formuluos pats ir galbūt nevienodą.


Išnašos

Paminklas – enciklopedija

Vincentas ir Bernardas Aleknavičiai

„Niekada, o niekada savo brangiausiųjų, įgimtųjų širdažodžių nerašysiu mažosiomis raidėmis:  Mama, Tėviškė, Lietuva, Meilė, Gyvenimas. Niekada nebus liūdna gyventi, šlovinant Gyvybę ir gyvąją pėdą, žingsnelį, darbą, valią, kol, klasiko žodžiais, rasis ištvermingųjų, pačią stiklo kalno viršūnę pasiekti bandančiųjų šviesuolių ir, atradus Laimės žiburį, jo žėrinčia „skeveldrėle“ norinčių geranoriškai pasidalyti su greta esančiuoju. Laimingi Šakiai ir Lekėčiai, Klaipėda ir Palanga, Kelmė ir Tytuvėnai – visa Lietuva, kad tarp mūsų brandžiai, tvirtai lietuviškai ir kūrybiškai gyvena, dirba pirmasis 1990-aisiais atkurtosios nepriklausomos Lietuvos valstybės Vinco Kudirkos premijos laureatas, Šakių garbės pilietis, kultūros tyrėjas, vyriausybinės kultūros ir meno premijos laureatas Bernardas Aleknavičius.“ Tokiais žodžiais prasidėjo Benardo ir Vincento Aleknavičių knygos „Novužės krašto vaikai“ ketvirtojo tomo sutiktuvės Šakių viešojoje bibliotekoje.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija