2012 m. liepos 7 d.    
Nr. 27
(2002)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Kūrybos
horizontuose


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Išnašos

Teroras ir naikinimas

Išleista Arvydo Anušausko knyga „Teroras 1940–1958“. Jos pratarmės skaitytojui gali kilti klausimas: koks šios knygos santykis su pirmąja – „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, išleista dar prieš 15 metų? Ar tai pastarosios papildymas, remiantis nauja istoriografija, naujais memuariniais bei archyviniais dokumentais, ar tai naujas tyrimas? Atsakymą, matyt, kiekvienas skaitytojas formuluos pats ir galbūt nevienodą.

Aš, dar visiškai „neatvėsęs“ nuo ką tik perskaityto teksto, matau savarankišką tyrimą. Jame, išlaikant pirmojo tyrimo aukštą akademinį lygį, integruojant to tyrimo faktografinę, statistinę medžiagą, ją papildant, tikslinant nauja, įvedant žymiai turtingesnį vizualumą, formuojama nauja 1940–1958 metų lietuvių tautos būties samprata. Lietuvių tautos sovietinio naikinimo naratyvas joje suvokiamas kaip teroras prieš lietuvių tautą. Perskaičius knygą tampa aišku, kad tai ne „stipresnio teroras“ ar „silpnesnio naikinimas“ – terminų panaudojimo atvejis, – o kito objekto ir naujų prasmių bei daug platesnės skalės vertinimų aiškinimasis. Tiesa, pats autorius niekur to nepasako... Galbūt jam turi įtakos tam tikras „akademinės“ savisaugos instinktas, vengiant sulaukti priekaištų dėl politikavimo? Jeigu taip, tai pats knygos tekstas anuliuotų tokius priekaištus. Klausimų kėlimas, jų analizė, teiginių argumentacija, kritinis požiūris į šaltinius, statistinę medžiagą (MGB, MVD, KGB...), argumentuotos naujos įžvalgos, apibendrinančios „ne baigtinės“, o naujų tyrinėjimų kryptį fiksuojančios išvados – pagrindiniai kontrargumentai jiems. Pasigedau tam tikros diskusijos su istoriografija, o su kai kuria net stengiamasi „švelniai“ prasilenkti nepaminint. Bet ir čia įžiūrėčiau „nesąmoningą veiksmą“ – taip siekiama neblaškyti skaitytojo dėmesio. Ir tai pateisinama, nes knyga nėra vien tik akademinis tyrimas, bet ir „istorinio fakto, reiškinio žinios“ reikšmės mums ir apie mus sakymas.

Taigi ši knyga papildo istorinės atminties, atminties kultūros formavimo funkciją. Vadinasi, ji gali tapti ir istorinės politikos įrankiu – labai svariu dėl jau paminėtų kokybių bei dėl „diplomatiško“ autoriaus savo tyrimo objekto susiejimo su liūdna konkrečių genocido ar karo nusikaltimų bei nusikaltimų žmoniškumui pasauline nūdienos aktualija. Manau, kad dėl to knygą reiktų versti į anglų kalbą.

Sveikinu autorių ir knygos leidėjus su akademiškai bei visuomeniškai ir politiškai reikšmingu leidiniu.

Dr. Rimantas Miknys

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija