Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Bendruomenėse

Tikėjimo kankiniai kunigai prisiminti maldoje

Birutė Nenėnienė

Šv. Mišių auka Budavonės miškelyje

Besimeldžiantys iš visos širdies malda tarsi apkabino vieni kitus

Šv. Mišiose giedojo Bartninkų parapijos choras

Kunigų nukankinimo vieta paženklinta paminkliniu kryžiumi, įrengtas stendas, o minėjimo dieną išpuošta darželių ir laukų gėlėmis

Kiekvienais nepriklausomos Lietuvos metais Budavonės miškelyje (Bartninkų parapija) prisimenami čia 1941 m. birželio 22 d. enkavedistų žiauriai nukankinti trys Vilkaviškio vyskupijos kunigai: dr. Justinas Dabrila, kun. Vaclovas Balsys ir kun. Jonas Petrika.

Ir šiemet Bartninkų parapijos klebono kun. Alvydo Dvarecko rūpesčiu gėlėmis išpuoštoje kunigų nukankinimo vietoje šv. Mišias aukojo trylika kunigų, koncelebracijai vadovavo Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas Gustaitis. Giedojo Bartninkų parapijos choras, pamokslą pasakė Keturvalakių parapijos klebonas kun. Rytis Baltrušaitis. Po šv. Mišių keletą dainų Maironio žodžiais padainavo Vilkaviškio neįgaliųjų piligrimų ansamblis „Suartėkim“ (vadovė A. Dulinskienė) ir šauliai (vadovas A. Šeronas). Šiam skaudžiam įvykiui atminti sukurtą eilėraštį perskaitė marijampolietis Jeronimas Šalčiūnas. Buvo žmonių, atvykusių ne tik iš aplinkinių kaimų, bet ir iš Vilkaviškio, Marijampolės, Kauno.

Prieš šv. Mišias vadovaujant Alvito klebonui kun. Vytautui Kajokui buvo sukalbėtas „Dievo gailestingumo vainikėlis“, o po šv. Mišių – Vilkaviškio vyskupijos globėjo Šv. Antano litanija.

Prel. V. Gustaitis akcentavo šio kankinių kraują sugėrusio žemės kampelio svarbą kiekvienam. Kiekvieną kartą čia atvykę esame kviečiami „padaryti pasiryžimus, kad prisikeltume naujam gyvenimui su Viešpačiu ir Viešpatyje“. Prelatas kvietė „malda apkabinti ne tik kiekvieną čia esantį, bet ir tuos, kuriuos norėtume, kad būtų atėję, net tuos, kurie nežino ar nenori žinoti apie šią vietą, kad visus sujungtų vienas vienintelis džiaugsmas, vienintelė viltis – Viešpaties prisikėlimo džiaugsmas“.

Budavonės miškelyje minėjimo dieną skelbtas Dievo žodis leido giliau prisiliesti prie tos skaudžios čia įvykusios realybės. Tikėtina, kad prelato kvietimas pataikė į širdis: šv. Mišių aukos išgyvenimas buvo apgaubęs ir sujungęs besimeldžiančius, kaip tie kunigų kankinystę simbolizuojantys trys sujungti paminklo kryžiai.

Homilijoje kun. R. Baltrušaitis palietė atsilyginimo už blogį logiką Senajame ir Naujajame testamentuose, priminė, kad dalyvaujantiems net maldinguose susibūrimuose kyla minčių atlyginti kankintojams – „akis už akį“. Pasak kunigo, tremtiniai, tautinių renginių dalyviai dažnai stebisi, kodėl tokiuose susibūrimuose mažai dalyvauja jaunimo, kuris turi savo pastebėjimą: tuose renginiuose pakankamai daug pykčio, pasitaiko sąskaitų suvedinėjimo, pasireiškia neapykantos, pagiežos gaidos, būna netgi norinčių kaip nors padaryti įtaką Dievui, kad jis kankintojams atlygintų, juos nubaustų. „Bet mes negalime Dievo paveikti nei malda, nei žodžiais, prašydami keršto ar atlygio už blogį, kurį esame patyrę“, – sakė pamokslininkas ir kvietė prisiminti šiemet minimo Palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo šūkį – „ Blogį nugalėk gerumu“. Deja, žmogiška logika dažnai lenkia ne į tą pusę, norisi blogį, neteisybę patyrus atsikirsti tuo pačiu. Kalbėdamas apie Budavonės tragediją, kunigas atkreipė dėmesį į tai, kad šioje šventoje vietoje šiandien negalime pykčiu ar šaukdamiesi keršto nuteisti kunigų egzekucijos vykdytojų, nes jie tikriausiai nebuvo laisvi pasirinkti, jie okupuotoje šalyje vykdė savo vadų įsakymą. Tris kunigus į tragedijos vietą atvedė jų gilus tikėjimas (tikėdami Dievu rinkosi kunigystę, uoliai dirbo parapijose). Anuometinė valdžia galvojo, kad sunaikindama ar suvaržydama kunigus, išgąsdins ir išblaškys tikinčiuosius, kai šie neteks savo dvasinių vadovų. Tačiau juk visais laikais kankinių kraujas buvo kaip naujų krikščionių sėkla. Pasak kun. R. Baltrušaičio, prisimenant tris tikėjimo liudytojus kankinius kunigus, mums, katalikams, turėtų būti truputį gėda dėl to, tad dažnai prisigalvojame daugybę priežasčių, kaip nenueiti į šv. Mišias, kaip netikėti, nesimelsti, nebūti aktyviais Bažnyčios nariais.

Kartais daug laiko skirdami regimiems dalykams, laiko neskiriame pačiam svarbiausiam savo gyvenimo atraminiam taškui – tikėjimui Dievu. Be tikėjimo esame nesaugūs ir blaškomi. Tikėjimas simboliniam mūsų gyvenimo laivui leidžia rasti kryptį, tinkamą greitį ir suvokimą, kurlink keliaujama.

Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“