Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Gimtasis kraštas
Istorija
    ir dabartis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Mokytojų tremtinių šeima

Janina Meškauskaitė

Vėjelis su mama Bakčiare 1945 metais

Mykolas, Vėjelis ir Genovaitė Belžakai Zarasuose

Pirmasis laiškas į Lietuvą ant beržo tošies

Genovaitės Belžakienės paveikslai

Mykolas Belžakas ir Zarasų gimnazijos choristai

Sibiro vaikai prie Vėjelio namo, 1947 metais

Grupė buvusių tremtinių Molėtų rajone, 2011 metų vasarą

Norėčiau prisiminti vieną prieškario Zarasų gimnazijos mokytojų šeimą – muzikos mokytojo Mykolo Belžako ir dailės mokytojos Genovaitės Kindurytės-Belžakienės šeimą.

Apie M. Belžaką iškalbingiausiai pasako jo gyvenimo aprašymas, kurį jis parašė baigęs mokslus Kauno konservatorijoje. Tai, ką rašė savo autobiografijoje, jis vykdė šventai. Darbas su jaunąja karta, mokant ją meilės muzikai, buvo jo hobis, jo meilės, pasišventimo objektas. Dirbdamas Pasvalyje, Širvintose, o vėliau Zarasuose, jis visiškai atsidavė jaunosios kartos auklėjimui patriotizmo, tėvynės meilės dvasia. Apie tai liudija fotografijos ir jį pažinojusių žmonių prisiminimai.

Kauno konservatoriją M. Belžakas baigė 1934 metais ir gavo paskyrimą į Pasvalio autštesniąją komercijos mokyklą. Tais pačiais metais G. Kindurytė baigė Kauno Meno mokyklą ir taip pat įsidarbino Aukštaitijos miesteliuose: Linkuvoje, Pasvalyje. Jų pažintis užsimezgė besimokant Kaune. Dirbdami Zarasų gimnazijoje 1937 metais jie susituokė. 1939 metais gimė sūnelis Petras Algirdas, kurį Zarasuose visi vadino „Vėjeliu“.

Šeimynine laime jie džiaugėsi neilgai. 1941 metų birželio 14-ąją šeima buvo represuota ir, kaip dauguma patriotiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių (mokytojų, kariškių, policininkų), išvežta į Sibirą, įkalinta koncentracijos stovyklose.

2012 m. gruodžio 29 d. sukanka 70 metų nuo Zarasų gimnazijos mokytojo M. Belžako mirties. Gal dar atsirastų Zarasuose gyventojų, kurie prisimena šį mokytoją. Šis žmogus tikrai yra vertas pagarbos ir prisiminimo. Tai iškili asmenybė. Zarasuose dirbo neilgai, bet paliko gilų pėdsaką kultūriniame miestelio gyvenime.

M. Belžakas buvo nepaprastai gabus, talentingas, energingas organizatorius, mylintis žmones ir Tėvynę. Jis daug organizavo įvairių chorų, orkestrų. Įvairiausi muzikos instrumentai skambėjo Zarasų gimnazijoje ir daugelio gyventojų namuose bei aikštėse. Jis visada būdavo įvykių sūkuryje. Kartais mes, vaikai, Zarasus vadindavome skambančiu miesteliu.

Gimnazija tais laikais buvo nepajėgi aprūpinti mokinius muzikos instrumentais, todėl mokytojas pirko juos savo lėšomis, skolindavo jaunimui, kad tik grotų. Jo dėka ir mūsų namuose nuolat skambėjo muzika. Mano abu broliai – Viktoras ir Jonas – tuo laiku mokėsi gimnazijoje. Jie su kitais gimnazistais po pietų susėdę sugrodavo linksmus J. Štrauso valsus ir iš gaidų repetuodavo užduotus kūrinius, o nuo upės atskridusi lakštutė jiems pritardavo, pakeldavo nuotaiką visiems ir, rodėsi, gyvenimas tapdavo šviesus ir laimingas.

Atėjo 1941 metų birželis ir nutilo dainos Zarasuose. M. Belžaką su šeima ištrėmė į Sibirą. Patį mokytoją išvežė į Krasnojarsko krašto Rešotų lagerius, o žmoną su pusantrų metų sūneliu „Vėjeliu“ – į Bakčiaro rajono Vavilovkos kaimą (Tomsko sritis).

M. Belžako byloje Nr 40499/3 įrašyta, kad jis, gyvendamas „buvusioje Lietuvoje“, buvo politinių organizacijų narys ir vadovas (Zarasų rajono jaunimo organizacijos „Jaunoji Lietuva“, Skautų organizacijos vadovas, tautininkas, Šaulių organizacijos narys). Todėl, esant tokiems „nusikaltimams“, vadovaujantis Rusijos BK straipsniais 54–4 ir 58–11, Mykolas Belžakas areštuojamas.

Su visais pateiktais kaltinimais jis neišsisukinėdamas sutiko, paaiškino, kad jo pareigose buvo jaunimo muzikinis lavinimas, auklėjimas patriotizmo ir atsidavimo Lietuvos valstybei dvasia. Tai tikriausiai labiausiai nepatiko kagėbistams.

Ypatingasis pasitarimas 1943 m. sausio 30 d. už priklausymą kontrrevoliucinėms organizacijoms (ir kaip aršų Tautininkų sąjungos narį) nutarė išvežti į pataisos lagerį aštuoneriems metams. Deja, tos nutarties M. Belžakas neišgirdo, kadangi jau 1942 m. gruodžio 29 d. buvo miręs. Jam buvo tik 33 metai.

Kadangi 1941–1942 metais kaliniai buvo dar nenuteisti, tai pagal įstatymą jiems priklausė tik 300 gramų duonos ir vandens. Jei ir gaudavo sriubos, tai be tirštimo. Prie langelio stovi didelė eilė kalinių. Dubenėlis vienas. Įpilama sriuba, kalinys čia pat išgeria ją ir per petį perduoda indą kitam. Dirbti miškuose reikėjo labai sunkiai. Kaliniai kinai mokė gaudyti gyvates ir išsivirus jas valgyti, bet ir tai nepadėjo. Visi kaliniai išseko. 1942 metų rudenį užėjo epidemija. Kaliniai mirė masiškai. Tokia pat dalia ištiko ir M. Belžaką.

Man su G. Belžakiene į Sibirą teko keliauti viename vagone. Pravažiavus Uralo kalnus ilgą laiką negavome vandens. Visos atsargos išseko. Buvo labai karšta ir tvanku. Durys aklinai uždarytos, langelis mažiukas, o žmonių – 40. Ir motinos, ir vaikai pradėjo trokšti. Sunkiausia buvo mažiems vaikams. Iš pradžių motinos vaikelius girdė savo seilėmis. Paskui ir to neliko. Burnos išdžiūvo. Visi vaikai nusilpo. „Vėjelis“ neteko sąmonės.

Visos vagono keleivės iš visų jėgų šaukėsi pagalbos, prašė, kad greičiau sušaudytų, bet daugiau nekankintų. Atėjęs kareivis smarkiai išsikeikė ir pasakęs, kad vandens nėra, užtrenkė duris. Pamačius, kad „Vėjelis“ jau miršta, vagone kilo baisi panika. Staiga viena mergina gražiu balsu užgiedojo „Marija, Marija palengvink vergiją, išgelbėk nuo priešo baisaus...“. Aprimusios moterys sugiedojo visą giesmę ir sukalbėjo Rožinį. Priėjusi prie langelio pajutau, kad šią giesmę gieda žmonės ir kituose vagonuose. Po kelių valandų aptemo dangus. Trinktelėjo griaustinis ir netrukus prapliupo lietus. Kažkas suriko: „Vanduo!“ Visos puolė prie langelio, rinko į saujas nuo stogo krintančius lašus ir girdė vaikučius. Atsigėrėme visos, atsigavo ir „Vėjelis“.

Nuo baisios panikos ir mirties išgelbėjo malda ir lietus. Dar pavyko prisirinkti vandens po puodelį atsargai, tad likome gyvi stebuklo dėka.

Visi atsidūrėme Tomsko srityje Bakčiaro rajone, Vavilovkos kaime. Po karo G. Belžakienė su sūneliu ištrūko iš to kaimo į rajoninį miestelį, o 1956 metais grįžo į Lietuvą. Bakčiare Genutė buvo nusipirkusi namuką už atsiųstus iš Lietuvos pinigus.

Grįžusi į Lietuvą, Genovaitė apsigyveno Kaune. Jau būdama pensininkė, atsidavė kūrybiniam darbui – tapybai. Dalyvavo įvairiose parodose, organizavo parodas kino teatruose, gamyklose, įvairiose organizacijose, tačiau prasiveržti pro sovietinę politizuotą dailininkų užtvarą buvusiai tremtinei buvo nelengva. Buvusioms mokslo draugės padėjo Genovaitei egzistuoti. Ypatingą dėkingumą reikėtų pareikšti dailininkėms Veronikai Šleivytei, Sofijai Juknienei, kitoms, visokeriopai palaikiusioms, padrąsinusioms Genovaitę.

Po dailininkės mirties (1986 m.) buvo suruoštos kelios retrospektyvinės jos darbų parodos: 1995 metais Kauno viešojoje bibliotekoje, 2010 metais Leliūnuose, 2011 metais Viktariškėse, Kupiškyje.

Charakteringa tai, kad sovietiniais laikais jos pavardė nebuvo minima, išskyrus nežymius paminėjimus tarp kitų dailininkų. Tik atsikūrus laisvai Lietuvai, buvo organizuotos asmeninės jos darbų parodos bei ypatingai jautriai aprašytas dailininkės gyvenimas ir kūryba. Paminėtini dailininkės Algirdos Karaliūtės, Danutės Vailionytės, Zitos Stundžytės straipsniai. Ačiū joms.

© 2012 „XXI amžius“