2012 m. liepos 13 d.    
Nr. 28
(2003)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Nemuno
krašto
vaivorykštė


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Bendruomenėse

Paminklas įamžino seminarijos atminimą

Birutė Nenėnienė

Kalba paminklo pastatymo
iniciatorius Gižų seniūnas
Romas Kučiauskas

Procesijos dalyviai per miestelį nuo
bažnyčios iki buvusiai seminarijai
pastatyto paminklo ėjo giedodami

Gižiečių procesija atlaidų
metu. Dešinėje –
kan. prof. dr. Kęstutis Žemaitis

Paminklą šventina Vilkaviškio
vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC,
kairėje – Gižų parapijos
klebonas kun. Rimantas Venslova

Tuos laikus menanti liepa

Kelios gižiečių kartos mokėsi
senuose dvaro rūmuose, kur
savo laiku veikė seminarija

Kan. Kęstutis Žemaitis
į šventę atvyko su mama

Žmones maloniai nuteikė
vietos saviveiklininkai

Paminklas Gižų seminarijai atminti

Gižiečių svečiai atlaidų dieną
(iš kairės): kan. prof. teol.
dr. Kęstutis Žemaitis, vyskupas
Juozas Žemaitis MIC bei Gižų parapijos
klebonas kun. Rimantas Venslova

Gižiečių procesija atlaidų metu

Svarbi vyskupijos vieta

Gižai – parapijos ir seniūnijos centras, įsikūręs maždaug pusiaukelėje tarp Marijampolės ir Vilkaviškio, netoli kelio, vedančio į Lietuvos–Rusijos pasienį su Kaliningrado sritimi. Lygiame Suvalkijos peizaže medžių lajose tarsi slepiasi neogotikinio stiliaus bažnyčios bokštai. Istoriniai šaltiniai teigia, kad šioje vietovėje pirmoji medinė bažnyčia buvo pastatyta 1774 metais. Po gero pusšimčio metų ji sudegė. Gižų dvarininko A. Viečekovskio rūpesčiu (1847–1850 m.) pastatyta iki dabartinių laikų mažai pakitusi išliko šv. Antano Paduviečio titulo bažnyčia.

Vilkaviškio vyskupijos globėjo šv. Antano Paduviečio titulą turi dar kelios vėlesniais laikais statytos bažnyčios (Ąžuolų Būdos, Bagotosios, Ežerėlio), tačiau Gižai išskirtini tuo, kad jų istorijoje įsirėžė dalis vyskupijos istorijos. Šioje vietovėje aštuonerius metus veikė kunigų seminarija.

Kad neliktų užmiršta

Gižai turi įdomią istoriją. Iš čia kilę daug žymių žmonių, čia kažkada kryžiavosi knygnešių ir revoliucionierių keliai. Gyvenvietė ypač išgražėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kai žmonės pradėjo tvarkytis savarankiškai ir pamėgo puošti aplinką. Seniūnijos centras dėl gražiai tvarkomos teritorijos ne kartą laimėjo prizines vietas. Seniūnas Romas Kučiauskas pastaraisiais metais pasišovė vietovę papuošti paminklais, koplytstulpiais, primenančiais žymių žmonių gyvenimus ar svarbesnius įvykius. Su parapijos klebonais susitarus tituliniai atlaidai tapo visuotine švente. Per Šv. Antano atlaidus 2004 metais prie bažnyčios buvo pašventintas pirmosios bažnyčios Gižuose atsiradimą primenantis koplytstulpis. „Pasižiūrėjęs į istorinius šaltinius pamačiau, kad šiemet sukanka 90 metų nuo to laiko, kai į Gižus buvo atkelta kunigų seminarija. Pasikalbėjome su klebonu kun. Rimantu Venslovu ir nutarėme šią datą paminėti per Šv. Antano atlaidus“, – sakė Gižų seniūnas R. Kučiauskas. Anot jo, tai tiesiog mūsų kartos, dabar čia gyvenančios, pareiga, sąžinės reikalas tokį svarbų faktą įamžinti, kad nenueitų į visišką užmarštį.

Su svečiais ir bendruomene

Atlaidų šv. Mišias parapijos bažnyčioje aukojo vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC ir kan. prof. teol. dr. Kęstutis Žemaitis. Po šv. Mišių dvasininkus pasveikino kaimo bendruomenės atstovai su gėlėmis, jaunimas parodė trumpą meninę programą.

Po šv. Mišių vyskupas, kunigai ir atlaidų dalyvių eisena, kurios priekyje buvo nešamas kryžius, o tautiniais rūbais apsirengusių jaunuolių rankose – iš ąžuolų lapų ir bijūnų žiedų nupinta girlianda, su giesmėmis perėjo per miestelį prie paminklo, kuriuo įamžintas svarbus istorinis faktas, jog 1922–1930 metais tuometinio Gižų dvaro patalpose veikė kunigų seminarija.

Paminklą pašventino vyskupas J. Žemaitis MIC, vietos saviveiklininkai atliko trumpą programą, po to svečiai ir gižiečiai buvo pakviesti pabendrauti kaimo bendruomenės namuose. Į susirinkusius kreipėsi gižietis, Vilkaviškio rajono savivaldybės vicemeras Algirdas Bagušinskas.

Pritarė ir padėjo

Seniūno R. Kučiausko rūpesčiu Gižuose pastatyta apie dešimt įvairias sukaktis ar žymius veikėjus menančių paminklų. Prie dalies jų savo menišką sielą ir lanksčią ranką yra pridėjęs pats seniūnas. Tačiau jau prieš metus, pradėjus galvoti apie kunigų seminarijos vietos įamžinimą, norėjosi monumentalaus paminklo. Kadangi Gižus puošiantys kiti paminklai yra medžio drožiniai, pastarajam seniūnas užsimojo surasti galingą akmenį savo seniūnijos teritorijoje. Lauko riedulį padovanojo ir palankiausiu transportuoti žiemos laiku – žiemą – padėjo atvežti gretimo kaimo žmonės. Anot seniūno, žmonės norėjo šio paminklo, nes bene 80 proc. senosios kartos gižiečių yra lankę po seminarijos iškėlimo dvaro patalpose įkurdintą mokyklą, kol buvo pastatyta nauja.

Žmonės mielai skyrė 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio. Sulaukta net netikėtumų: viena šeima padovanojo tris autentiškus akmenis iš nugriautos buvusios seminarijos pamatų. Jie dabar įmūryti į paminklo pamatus.

Kaip atversta knyga

Meistrai (UAB „Vito akmenys“) pagal nuotrauką idealiai atkūrė seminarijos (vėliau mokyklos) pastato fasadą. Ant pavaizduotos atverstos knygos lapų iškalti tilpo tik kelių iškilių dvasininkų, Gižuose profesoriavusių ar studijavusių klierikų pavardės: Vincentas Vizgirda, Jonas Naujokas, vyskupas Vincentas Borisevičius, Justinas Dabrila, vysk. Vincentas Brizgys, Pijus Brazauskas, Antanas Maceina.

Seminarijos Gižuose atsiradimo istorija ir priežastys bei aplinkybės, kurias konferencijos metu glaustai ir informatyviai išdėstė kan. prof. teol. dr. K. Žemaitis. Klausytojų vaizduotę papildė buvusios atkurtos Vilkaviškio kunigų seminarijos (1999–2004 m.) klierikų susuktas filmas „Nuo Seinų iki Marijampolės“.

Nuo Seinų iki Gižų

Po 1795 metais vykusio trečiojo Lietuvos–Lenkijos padalinimo, visa Užnemunė atiteko Prūsijos karalystei, o likusi Lietuvos dalis – carinei Rusijai. Taigi Užnemunėje buvusios Vilniaus ir Žemaičių vyskupijos dalys atiteko kitai valstybei. Tada Popiežius įsteigė Vygrių vyskupiją. Tokiu būdu Lietuvos bažnyčios ir parapijos priklausė trims vyskupijoms. Tačiau vėlgi, pasikeitus politinei situacijai ir valstybių sienoms, 1818 metais popiežius Pijus VII įsteigė Seinų vyskupiją, o 1826 metais – Seinų kunigų seminariją. Beveik per šimtą savo gyvavimo metų Seinų kunigų seminarija Lietuvai ir Lenkijai paruošė daug iškilių dvasininkų, visuomenės veikėjų. Ši mokslo įstaiga tapo svarbiu lietuvybės centru. Kai 1918 metais Lietuva paskelbė nepriklausomybę, pasikeitė politinė situacija. Kitais metais tarp Lietuvos ir Lenkijos Suvalkuose pasirašoma taip vadinama nepuolimo sutartis, kad atsikuria skirtingos valstybės nesijungiančios į bendrą abiejų tautų respubliką – Žečpospolitą. Tačiau Lenkijos kariuomenė, nepaisydama šios sutarties, užėmė Seinus, Suvalkus, Vygrius, Augustavą, Punską, todėl didžiulė Seinų vyskupijos dalis atsirado Lenkijos teritorijoje. Istorikų teigimu, tuometinis Seinų vyskupas Antanas Karosas buvo tiesiog nepagarbiai išvarytas iš Seinų ir atsidūrė Marijampolėje. Taip pat iš seminarijos išvaryti lietuviai klierikai ir profesoriai.

Vyskupo A. Karoso rūpesčiu seminarija įkurdinama Zyplių dvare (dabar Šakių r.), bet tai buvo trumpas laikotarpis, su nedaug studijuojančių klierikų. Netrukus ganytojas surado patogesnę vietą: 1922 metais iš „Žagrės“ draugijos nuperkami dvaro rūmai Gižuose.

Atsivežė ir „savo dvasią“

Prelegentas akcentavo, jog Seinų seminarija į Gižus atsinešė ne tik pavadinimą, bet ir savo dvasią bei tradicijas, nes atvyko daug profesorių, studijavusių daug iškilių asmenybių. Vienas iš tokių buvo dvasios tėvas kun. V. Borisevičius, vėliau tapęs Telšių vyskupu ir kankiniu. Čia mokėsi vėliau vyskupu tapęs žinomas lietuvių veikėjas užsienyje Vincentas Brizgys, „Titaniko“ laive žuvęs kun. Juozas Montvila, Budavonės miške1941 metais nukankinti kunigai Vaclovas Balsys, Justinas Dabrila ir kiti. Gižuose mokėsi ir žinomas filosofas Antanas Maceina. Seminarijos laikotarpis Gižuose išsiskyrė stipria profesūra, aukštu mokymo lygiu, geru studentų ugdymu. Čia dirbo daug dėstytojų, turinčių mokslinius laipsnius. Net ir dvasininkais netapusieji šios seminarijos klierikai išliko uolūs katalikai, veiklūs tuometinės visuomenės žmonės. Gižuose kasmet mokydavosi apie 60 klierikų. Išskirtina tai, kad vėliau trečdalis buvusių Seinų seminarijos dėstytojų ar joje studijavusių tapo represijų aukomis, tikėjimo kankiniais. O išlikusiųjų gyvų dėka Bažnyčia buvo atspari okupacijų metais.

Nuo Gižų iki Marijampolės

Seminarijos laikotarpis Gižuose išskiriamas į dvi dalis. 1922–1926 metais ji vadinosi Seinų kunigų seminarija. 1926 metais Palaimintojo Jurgio Matulaičio iniciatyva popiežius Pijus XI įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją, įkūrė Vilkaviškio vyskupiją. Vyskupijos globėju buvo paskirtas šv. Antanas Paduvietis. Gižuose veikusi Seinų seminarija buvo pervardinta į Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminariją, todėl čia veikdama dar iki 1930 metų jau vadinosi Vilkaviškio vyskupijos seminarija. Vyskupo A. Karoso rūpesčiu Vilkaviškyje buvo statoma nauja seminarija, kur jau buvo įsikūrusi vyskupijos kurija, o parapijos bažnyčia gavusi vyskupijos Katedros titulą.

1930 metų rudenį iš Gižų dvaro seminarija su 59 tada studijavusiais klierikais persikėlė į naujus seminarijos rūmus Vilkaviškyje, kuriuos supo didelis sodas, graži aplinka. Kartu persikėlė seminarijos dvasia, didžiulė biblioteka ir istorijos tęstinumas. Tačiau antrosios rusų okupacijos metais, 1944-aisiais, ši seminarija buvo nacionalizuota, uždaryta, joje įkurdintas siuvimo fabrikas.

Vilkaviškio vyskupas J. Žemaitis MIC rūpinosi atstatyti istorinę tiesą ir 1997 metais per Sekmines pasirašė dekretą, kad atkuria tą senąją seminariją, kuri buvo Seinuose–Zypliuose–Gižuose–Vilkaviškyje. Ši atkurta Vilkaviškio vyskupijos kunigų seminarija pirmuosius mokslo metus pradėjo 1999 m. rugsėjo 4 dieną Marijampolėje, pavadinta Palaimintojo Jurgio Matulaičio vardu ir, esant jaunuolių pašaukimų, kelerius metus ruošė šio laikmečio reikalavimams tinkamus dvasininkus. Vyskupijos seminarija veikė iki 2004 metų. Rektoriumi buvo kun. Kęstutis Žemaitis.

Geriausiai mena medžiai...

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvusią Vilkaviškio kunigų seminariją dar aplankydavo joje mokęsi ir žymiais tapę dvasininkai. Laiko tėkmė nusinešė istorijon tiek Vilkaviškio, tiek Gižų ir Zyplių seminarijas. Senose nuotraukose matome, kad Gižuose mokęsi klierikai mėgdavo fotografuotis prie jų mokslo šventovėn vedusios liepų alėjos. Iš Gižų seminarijos laikotarpio išlikę tik autentiški tilteliai buvusiame parke ir viena didžiulė liepa netoli dabartinės mokyklos.

Dabartinis Vilkaviškio rajono vicemeras A. Bagušinskas, prieš daugiau nei dvidešimt metų dirbęs tuometinės Gižų vidurinės mokyklos direktoriumi, neslėpdamas apmaudo prisimena tai, jog buvusio Gižų dvaro, kuriame 1922–1930 metais veikė kunigų seminarija, griūvantys pastatai (jais naudojosi mokykla) buvo sugriauti prieš pat Atgimimą. Tuometinė valdžia neskyrė nei dėmesio, nei lėšų avariniu tapusiam statiniui remontuoti. Dabar dvaro – buvusios seminarijos – ribas ženklina dar neseniai pasodintų eglaičių linija.

Vilkaviškio rajonas
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija