2012 m. liepos 13 d.    
Nr. 28
(2003)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Dar šis bei tas apie mergaitę

Prabėgo daugiau kaip du mėnesiai nuo mergaitės paėmimo iš Venckų namų. Palaipsniui rimsta aistros, vis daugiau žmonių nuo emocinio vertinimo pereina prie loginio. Išsisklaidžius šiam pykčio ir neapykantos rūkui ir gerai įsižiūrėjus į detales kaskart kyla įvairių klausimų net ir man. Nesirengiu vertinti, kas buvo blogas ir kas geras (tiek Laima Stankūnaitė, tiek Neringa Venckienė darė įvairių klaidų, pavyzdžiui, vaiko statymas prieš laužiamas duris), ir nelįsiu į bylos vingrybes, bet kai kuriuos dalykus, vykusius gegužės 17 dieną, manau, verta aptarti.

Didelį pasipiktinimą piliečiams padarė, kai viena darbuotoja, apsimovusi chirurgines pirštines, bandė ant mergaitės galvos užmesti kažkokį apklotą. Natūraliai kyla klausimas, kam visa tai buvo reikalinga. Šiuo atveju variantai gali būti tik du: personalo darbuotoja pati sirgo kažkokiu užkratu, o vengdama apkrėsti mergaitę apsimovė chirurgines pirštines (kas leido sergančiam žmogui artintis prie mergaitės?) arba apklotas buvo nešvarus (koks beprotis galėtų tokį purviną skudurą mesti ant žmogaus?).

Chronologiškai stebint įvykius, derėtų aptarti mergaitei artimų žmonių pašalinimą iš patalpų. Visi, kas peržiūrėjo video medžiagą, puikai girdėjo klausimą: „Kur nešate dieduką ir močiutę?“ Dar po akimirkos išgirdome verksmingą prašymą: „Paleiskite dieduką ir močiutę“. Bet mergaitės prašymas niekam nė motais. Tarkime, diedukas (senelis) ir močiutė galėjo griebti mergaitę ir tempti atgalios, todėl policininkai apsidraudė, kad to nebūtų. Bet kodėl reikėjo iš namo pašalinti kunigą Joną Varkalą, kuris kampe stovėjo lyg suakmenėjęs ir visiškai nekėlė jokios grėsmės nei mergaitei, nei pareigūnams? Gal todėl, kad nebūtų papildomų liudininkų?

Ir kam visos šios bjaurasties reikėjo? Juk po dviejų ar trijų dienų su Danijos psichologais vaiką būtų paėmę civilizuotai – be triukšmo ir langų daužymo. Tačiau buvo nueita pačiu makabriškiausiu ir grubiausiu keliu. Tik kyla klausimas, kam to reikėjo ir kas tuo buvo suinteresuotas, kad nebesistengė sulaukti specialistų pagalbos, bet pasitelkė vos ne „Aro“ pajėgas, šturmavo namą tarsi kokius Žiemos rūmus (per Spalio perversmą Rusijoje) ir paliko neišdildomą įspūdį mažajai Deimantei.

Galiausiai nemažai klausimų kelia advokato susuktas filmukas autobusiuke – bandoma parodyti, kad mergaitė labai laiminga važiuoja su savo mamyte. O čia iškyla dar viena netikėta detalė – mergaitei „išdygo“ aštuonios rankos, bet mama labai „protingai“ išaiškino, kad lyjant ir prietemoje gali išdygti tiek rankų. Po kurio laiko ir advokatas pasimokė iš savo klaidų – kelių dienraščių vaizdo reportažuose atstatytas normalus rankų skaičius.

Dar kartą kartoju: nenoriu palaikyti nė vienos pusės, bet susikaupę aukščiau išvardinti klausimai privertė susimąstyti ne tik mane, bet ir kitus žmones. Tad nusprendžiau nutraukti tylos įžadus.

Raimundas Paliulis

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija