2012 m. rugpjūčio 17 d.    
Nr. 30
(2005)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Svarbiausios Vatikano institucijos vadovas pristato savo programą

Mindaugas BUIKA

Tikėjimo mokslo
kongregacijos prefektas
arkivyskupas Gerhardas Miuleris

Rėgensburgo vyskupas Gerhardas
Miuleris su popiežiumi Benediktu XVI
2006 metais apsilankymo Rėgensburge metu

Su prelatu Georgu Ratcingeriu,
Šventojo Tėvo broliu

Pasirinko Rėgensburgo vyskupą

Tarp popiežiaus Benedikto XVI vasaros pradžioje atliktų naujų ir svarbių paskyrimų Romos kurijoje turbūt didžiausio dėmesio ir komentarų tarptautinėje žiniasklaidoje susilaukė Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto pareigų patikėjimas Rėgensburgo vyskupui Gerhardui Liudvigui Miuleriui. Jam suteiktas asmeninis arkivyskupo titulas. Vadovavimas šiai svarbiausiai po Vatikano valstybės sekretoriato Šventojo Sosto dikasterijai sąlygoja, kad arkivyskupas G. Miuleris, kuriam dabar 64 metai, kitoje konsistorijoje bus paskelbtas kardinolu. Taigi, liepos pradžioje dėl amžiaus atsistatydinus ligšioliniam Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektui JAV kardinolui Viljamui Džozefui Levadai, šiai už katalikiškos doktrinos gynimą ir sklaidą atsakingai institucijai po septynerių metų pertraukos vėl vadovauja Bažnyčios hierarchas iš Vokietijos (nuo 1982 metų popiežiaus Jono Pauliaus II paskyrimu Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu buvo vokietis kardinolas Jozefas Ratcingeris, kuris 2005-aisiais išrinktas popiežiumi Benediktu XVI). Minėtos Šventojo Sosto dikasterijos vadovas pagal pareigas taip pat pirmininkauja Popiežiškajai Biblijos komisijai, Tarptautinei teologinei komisijai ir Popiežiškajai „Ecclesia Dei“ komisijai, atsakingai už dialogo vedimą su Šv. Pijaus X draugija (vadinamuoju lefebvristų sąjūdžiu).

Nors arkivyskupas G. Miuleris yra daug jaunesnis už 85 metų popiežių Benediktą XVI, tačiau jam yra artimas tvirtomis ir giliomis teologinėmis nuostatomis, gausiais moksliniais darbais: jis yra paskelbęs daugiau kaip 400 publikacijų dogmatikos, ekumenizmo, apreiškimo, hermeneutikos ir kunigiškos tarnystės klausimais. Jo parengta 900 puslapių apimties „Katalikų dogmatika“ („Katholische Dogmatik für Studium und Praxis der Teologie“) laikoma unikalia monografija šiuolaikinėje teologijoje. Vokietijos vyskupų konferencijoje arkivyskupas G. Miuleris vadovavo Tikėjimo mokslo ir Ekumeninių santykių komisijoms, buvo Vokietijos krikščioniškų Bažnyčių asociacijos vicepirmininkas. Beveik 1,2 milijono tikinčiųjų turinti Rėgensburgo vyskupija, kurios ordinaru nuo 2002 metų darbavosi arkivyskupas G. Miuleris, yra antroji pagal dydį diecezija (po Miuncheno), popiežiaus Benedikto XVI gimtojoje Bavarijoje. Beje, iki paskyrimo 1977 metais Miuncheno arkivyskupu, kunigas J. Ratcingeris (dabartinis Popiežius) buvo Rėgensburgo universiteto teologijos profesorius. Čia iki šiol reziduoja Šventojo Tėvo brolis prelatas Georgas Ratcingeris, kuris beveik tris dešimtmečius vadovavo vietinės katedros chorui „Domspatzen“. Arkivyskupas G. Miuleris savoje diecezijoje 2008 metais įsteigė Benedikto XVI institutą, kuris su Šventojo Tėvo leidimu publikuoja daugiatomį Jozefo Ratcingerio teologijos rinkinį „Opera Omnia“.

Ganytojiškas „Dominus Jesus“ motto

Daugelis turbūt prisimena popiežiaus Benedikto XVI istorinę „Rėgensburgo kalbą“, pasakytą universitete per jo 2006 metų vizitą į gimtąją Bavariją. Toje kalboje, dalyvaujant arkivyskupui G. Miuleriui ir kitiems Vokietijos Bažnyčios hierarchams, politiniams veikėjams bei intelektualams, Šventasis Tėvas kalbėjo apie tikėjimo ir proto, atsakingos laisvės ir meilės santykio fundamentalų aktualumą šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje. Deja, ši kalba dėl klaidinančių ir provokacinių žiniasklaidos komentarų sukėlė dideles kontroversijas musulmonų pasaulyje, nes Šventasis Tėvas pacitavo XIV amžiaus Bizantijos imperatoriaus kritišką nuomonę dėl smurtingos islamo plėtros pasekmių (vėliau tie nesusipratimai buvo likviduoti įvykus katalikų ir musulmonų teologiniam bei diplomatiniam dialogui). Kaip tik liepos 27 dieną Vatikane buvo publikuota paskirtojo Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto arkivyskupo G. Miulerio naujoji knyga „Ampliare l’orizzonte della regione. Par una lettura di Joseph Ratcinger – Benedetto XVI“, kurioje aptariama „Rėgensburgo kalba“, primenant Šventojo Tėvo teisingą perspėjimą, kad reliatyvizmą perkėlus į tiesos sritį ne tik menkinamas Bažnyčios mokymas, bet neišvengiamai rodomas nepakantumas net pačiam Dievui. Betgi „pasauliui reikia išminties, kuri neliktų kurčia dieviškumui, dieviškajam Logosui, žmogiškąją prigimtį priėmusiam Jėzuje Kristuje“, nes tik tokiu būdu galima veikti atsakingai ir moraliai pagal sąžinės reikalavimus laisvės sąlygomis, paminėjo arkivyskupas G. Miuleris.

Popiežiaus Benedikto XVI teologinis artumas ir asmeninis draugiškumas arkivyskupui G. Miuleriui buvo patvirtintas ir 2007 metais paskelbtame neįprastai išsamiame Šventojo Tėvo sveikinimo laiške tuometiniam Rėgensburgo ganytojui minint jo gyvenimo 60-metį. Tame rašte primenama G. Miulerio 1977 metais apginta daktarinė disertacija apie katalikų labai vertinamo vokiečių liuteronų pastoriaus Dytricho Bonhoferio (nacių nužudyto per Antrąjį pasaulinį karą) ekumeninį mokymą. Šventasis Tėvas pabrėžė minėto 1995 metų fundamentalaus „Katalikiškos dogmatikos“ veikalo akademinę vertę ir ryšį su Bažnyčios bendruomenišku tikėjimu. Atkreiptas dėmesys ir į arkivyskupo G. Miulerio prisiimtą ganytojišką devizą „Dominus Jesus“ („Jėzus yra Viešpats“), ne tik kaip esminę Biblijos nuorodą (Rom 10, 9; 1 Kor 12, 3), bet, matyt, pagerbiant 2000 metais tokiu pat pavadinimu tuomet kardinolo J. Ratcingerio vadovautos Tikėjimo mokslo kongregacijos paskelbtą dokumentą. Ši deklaracija, patvirtinusi Bažnyčios mokymą apie Jėzaus Kristaus vienatinį išganymą, kai kuriuose liberaliuose sluoksniuose susilaukė kritinio vertinimo ir prasmės iškraipymų. Arkivyskupas G. Miuleris drąsiai, pasirinkdamas minėtąjį motto patvirtino, kad „Kristus yra visapusiškos tarnystės centre; Jis yra visos mūsų krikščioniškos egzistencijos centre“, pritariamai rašė popiežius Benediktas XVI, melsdamas jam Viešpaties paramos liekant ištikimu šio tikėjimo liudytoju.

Parama Šventojo Tėvo misijai

Liepos 25 dieną Vatikano laikraštyje „L’Osservatore Romano“ paskelbtame programiniame interviu naujasis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas, kalbėdamas apie savo intelektualinę bendrystę su Benediktu XVI, aiškino, kad jam dar studijuojant kunigų seminarijoje didelę įtaką padarė 1968 metais publikuota tuometinio profesoriaus J. Ratcingerio knyga „Įvadas į krikščionybę“. Arkivyskupas priminė, kad „seminarijose buvo daug netikrumo“, o minėtoje knygoje „Bažnyčios tikėjimo išpažinimas aiškinamas įtikinamu būdu“, kokia yra ir visa Jozefo Ratcingerio teologija, kurioje tikėjimas „meistriškai“ analizuojamas proto pagalba (fides et ratio). Vėliau su būsimuoju Popiežiumi susitikta ir asmeniškai, visada gauta jo didelė parama moksliniuose ir ganytojiškuose darbuose. „Aš jį apibūdinčiau kaip tėvišką draugą“, – kalbėjo arkivyskupas G. Miuleris, pabrėždamas, jog dabar atvyko tarnauti į Romą ne tam, kad užkrautų Benediktą XVI įvairiais klausimais, bet kad jam padėtų tuose dalykuose, kuriuos galima išspręsti Vatikano dikasterijos jėgomis. „Šventasis Tėvas turi svarbią misiją skelbti Evangeliją bei sustiprinti brolių ir seserų tikėjimą, o mums teks aiškintis tuos klausimus, kurie galbūt nėra tokie malonūs, kad jis nebūtų perdėtai apkrautas daugeliu dalykų, bet visuomet tinkamai informuojamas apie esmines problemas“, – sakė arkivyskupas G. Miuleris, kuris netgi apsistojo Romoje tame bute, kuriame gyveno kardinolas J. Ratcingeris iki 2005 metų konklavos ir kuriame iki šiol yra didelė jo bibliotekos dalis.

Dėkodamas popiežiui Benediktui XVI už parodytą išskirtinį pasitikėjimą, naujasis svarbiosios Šventojo Sosto dikasterijos vadovas pripažino, kad bažnytinėje aplinkoje dabar jaučiamas „tam tikras nusiminimas“ dėl agresyvaus sekuliarizmo plėtros, kurią reikia įveikti. Yra nemažai problemų tiek ideologinėje „kairėje“, tiek „dešinėje“, į kurias kartais telkiamas perdėtai didelis dėmesys su pavojumi „išleisti iš akių mūsų svarbiausią uždavinį, kuris yra skelbti Evangeliją ir konkrečiai išaiškinti Bažnyčios doktriną“. Juk nėra alternatyvos Dievo apsireiškimui Jėzuje Kristuje, kuris yra atsakymas į giliausius visų laikų žmonijos klausimus. Žinant tai, reikia išlaikyti fundamentalų tikrumą, kad sekuliarios ir imanentinės pasaulėžiūros niekada nepakaks (kokia „mokslinė“ ji bebūtų), todėl skelbdami tikėjimą turime žvelgti į ateitį su reikiamu tvirtumu ir džiaugsmu. Tokia yra Bažnyčios, kuri „pirmiausia yra tikėjimo bendruomenė“, užduotis ir Tikėjimo mokslo kongregacijos atsakomybė. Žinoma, jos paskirtis yra apginti tikėjimą nuo klaidų ir iškraipymų, bet pirmiausia jį pateikti, kaip ženklą vilties, kuris „veda mus į išganymą ir į bendrystę su Dievu bei vienu su kitais“. Arkivyskupas G. Miuleris pastebėjo, kad svarbios yra politikos ir ekonomikos sritys, bet kada kalbama apie viltį ir tikrumą, žmonės pirmiausia turi remtis krikščionišku tikėjimu, kurį reikia atnaujintai skelbti, kaip garantuotą priemonę visų konfliktų ir įtampų (vidinių ir išorinių) įveikimui brandžiame Vieno ir Triasmenio Dievo išpažinime.

Kunigystė ir intelektualinė veikla

„Tikėjimas prasideda nuo asmeninių susitikimų, nuo tėvų, kunigų, draugų, parapijos, vyskupijos toje didžiojoje šeimoje, kuri yra visuotinė Bažnyčia, – kalbėjo į aukštąsias pareigas paskirtasis hierarchas. – Mes niekada neturime baimintis intelektualinės konfrontacijos, neturime vadovautis aklu tikėjimu, tačiau tikėjimas negali būti redukuotas iki paprasto racionalumo“. Kita vertus, Bažnyčia su savo intelektualinėmis galimybėmis (tai patvirtina visa kultūros istorija) gali atsiliepti į gamtos mokslų, sociologijos ar politikos iššūkius. Tikėjimui yra būdingas didžiulis atvirumas, o iš asmeninio ryšio su Dievu kyla išminties turtai, nes Apreiškimas yra neišsemiamas. Vis tiek skleidžiant tikėjimą reikia remtis Šventojo Rašto, Bažnyčios tėvų mokymu, Visuotinių Susirinkimų ir popiežių dokumentais, didžiųjų teologų raštais, be kurių skelbimas būtų sausas ir tuščias. Ta proga arkivyskupas G. Miuleris išreiškė įsitikinimą, kad netrukus prasidedantys Tikėjimo metai, spalio mėnesį įvyksianti naujajai evangelizacijai skirtas Vyskupų Sinodas suteiks atnaujintą veržlumą Bažnyčios tikėjimo sklaidai ir  padrąsins vyskupus bei teologus, nes „mes turime nuolat stiprinti vienas kitą“.

Vatikano laikraščiui duotame interviu nurodydamas dvasinių pašaukimų skatinimo aktualumą, arkivyskupas G. Miuleris prisiminė savąjį kelią į kunigystę, kuriam didelį vaidmenį turėjo šeima ir jaunystėje sutiktų dvasininkų liudijimas. 1947 metų gruodžio 31 dieną Mainco priemiestyje gimusio hierarcho tėvas buvo paprastas darbininkas „Opelio“ automobilių gamykloje, o motina – namų šeimininkė. „Esu dėkingas tėvams, kad jie mane auklėjo žmogišku pavyzdžiu, normaliu būdu, be perlenkimų į vieną ar kitą kryptį, – sakė arkivyskupas G. Miuleris. – Mes augome katalikiškai tikėdami ir tikėjimą praktikuodami, išlaikydami teisingą pusiausvyrą tarp laisvės ir saitų. Iki šiol visiškai pritariu tuometinei tėvų laikysenai“.

Gilesnį teologinį išsilavinimą jis įgijo, kai baigęs gimnaziją studijavo teologiją Mainco, Miuncheno ir Freiburgo universitetuose, 1977 metais apsigynė daktarinę disertaciją. Tuo pat metu rengėsi kunigystei, šventimus Mainco katedroje gavo 1978 metų vasario 11 dieną, taigi jau po savo trisdešimtojo gimtadienio. „Svarbią reikšmę mano pasirinkimui tapti kunigu turėjo nuolatiniai susitikimai su kunigais, kurių buvo pavyzdinis dvasinis gyvenimas su ryškiais intelektualiniais bruožais, – aiškino arkivyskupas. – Šiuo požiūriu man niekada nekilo prieštaravimų tarp buvimo kunigu ir mokslinių studijų. Aš visada likau įsitikinęs, jog katalikų tikėjimas atitinka aukščiausius intelektualinius poreikius ir mes neturime to slėpti“. Esant ryškiam polinkiui į mokslinę teologo veiklą po kelių metų tarnystės Mainco vyskupijos parapijose, tuometinis kunigas dr. G. Miuleris 1986-aisiais buvo pakviestas dėstyti dogminę teologiją į Miuncheno Liudvigo Maksimilijono universitetą, kuriame garbės profesoriaus pareigas turi iki šiol.

Matyti realius žmones

Prieš dešimtmetį popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas Rėgensburgo vyskupu (jo konsekracija įvyko 2002 metų lapkričio 24 dieną) jis toliau aktyviai reiškėsi teologijos mokslo srityje, buvo tarptautinės teologinės komisijos narys, priklausė įvairioms Šventojo Sosto institucijoms, darbavosi Vokietijos episkopato struktūrose. Ši jo veikla buvo įvertinta daugeliu nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų, įskaitant Liublino (Lenkija) katalikų universiteto ir Limos (Peru) katalikų universiteto garbės daktaro vardų suteikimą. Bavarijos premjeras Horstas Zėhoferis 2009 metais tuometiniam Rėgesburgo ganytojui įteikė aukščiausią šalies pilietinį apdovanojimą – Federalinį nuoplenų kryžių (pirmojo laipsnio).

Kadangi arkivyskupo G. Miulerio vadovaujamos Tikėjimo mokslo kongregacijos svarbiausia paskirtis yra teologinių raštų priežiūra ir kontrolė, žiniasklaidoje dabar stengiamasi klausti tokio nusipelniusio ir atsakomybę įgijusio Bažnyčios hierarcho nuomonės apie šios srities padėtį bei vystymosi perspektyvas. Kalbėdamas Vokietijos katalikų žinių agentūrai Kath.net arkivyskupas pripažino, kad reikia toliau rūpintis teologijos kokybe, kad ji nenutoltų nuo Apreiškimo pamatų, bet kartu atsižvelgti į intelektualinius pokyčius globaliniu mastu. Negalima tik mechaniškai kartoti tikėjimo doktriną, bet reikia ją sieti su laiko ženklais, socialiniais procesais, žmonių mąstymo kaita. „Kadangi esame diecezijų vyskupai ir sielomis besirūpinantys kunigai, turime matyti realius žmones, – sakė aptariamajame interviu „L’Osservatore Romano“ arkivyskupas G. Miuleris. – Mes negalime skelbti jiems Evangelijos, jeigu jų nemylime, jeigu nesuvokiame, kad kiekvienas iš jų yra Dievo paveikslo ir panašumo slėpinys“. Šioje ganytojiškoje veikloje tik esant Dievo draugais ir vilties žmonėmis „visos abejonės nuslenka nuo širdies“. Ateistai ir Bažnyčios priešai turi savikritiškai klausti savęs, ar gali šiandienos žmogui pasiūlyti panašias išganymo priemones.

„Bažnyčios ateičiai yra svarbu įveikti ideologinius išpuolius nepriklausomai nuo to, iš kur jie ateina, – aiškino naujasis Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas. – Juk negali būti derybų dėl Dievo Žodžio, kaip kad negalima tuo pačiu metu tikėti ir netikėti. Negalima prisiimti tris vienuoliškus įžadus (skaistybės, klusnumo ir neturto) ir po to nerimtai į juos žiūrėti. Aš negaliu pasiremti nuoroda į Bažnyčios tradiciją ir prisiimti tik kai kurias jos dalis“. Štai kodėl reikia nuosekliai vadovautis Bažnyčios tikėjimo ir mokymo principais, o ne užsisklęsti individualiuose svarstymuose pagal įsivyravusias madas, savuosius įgeidžius ar patogumų siekius.

Dėl apreikšto tikėjimo nesiderama

Interviu Vatikano laikraščiui paminėjęs kai kurias dabartines teologines kontroversijas, pavyzdžiui, liberaliuose ir feministiniuose sluoksniuose iškilusį reikalavimą, jog Katalikų Bažnyčioje būtų leisti moterų kunigystės šventimai, tokiu būdu esą realizuojant lygias teises, arkivyskupas G. Miuleris pirmiausia nurodė, kad „žmogui nereikia savęs sukurti ir išrasti. Jis jau emancipuotas ir išlaisvintas per Dievo malonę“. O tie, kurie reikalauja sakramentinių kunigystės šventimų moterims, ignoruoja svarbiausiąjį šios tarnystės bruožą. „Buvimas kunigu nereiškia padėties susikūrimo. Negalima žiūrėti į kunigišką tarnystę kaip į savos rūšies žemiškosios galios pozicijos užėmimą. Katalikų tikėjimas žino, kad ne mes diktuojame sąlygas kunigiškos tarnystės leidimui ir kad už tapimo kunigu visada glūdi Kristaus valia ir pašaukimas“.

Gerai žinomas naujojo Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto nusistatymas, kad reikia stengtis susitaikyti su Šv. Pijaus X draugija, tačiau Vatikano II Susirinkimo mokymo dogminis turinys negali būti derybų objektas. „Vykstančio dialogo tikslas yra įveikti sunkumus dėl Susirinkimo interpretacijos, – aiškino arkivyskupas G. Miuleris liepos 20 dieną duotame interviu JAV katalikų žinių agentūrai CAN. – Tačiau mes negalime derėtis dėl apreikšto tikėjimo, tai neįmanoma. Visuotinis Susirinkimas pagal katalikų tikėjimą Bažnyčioje turi aukščiausią moralinį autoritetą. Už dialogą su Šv. Pijaus X draugija atsakinga Popiežiškoji „Ecclesia Dei“ komisija, kurios pirmininkas dabar bus arkivyskupas G. Miuleris, šiai tradicionalistų grupei siūlo Asmeninės prelatūros statusą, tačiau su sąlyga, kad ji priims Vatikano II Susirinkimo dogminį mokymą. Draugija vis dar nenori pripažinti Susirinkimo, jos manymu, „klaidingų naujovių“ ir po to vykusių bažnytinio gyvenimo reformų. „Tvirtinimas, jog Susirinkimo autentiškas mokymas formaliai prieštarauja Bažnyčios tradicijai, yra melagingas, – sakė arkivyskupas G. Miuleris, kartu išreikšdamas viltį, jog Šv. Pijaus draugija „gebės įveikti savo ideologinius sunkumus, ir mes kartu galėsime skelbti Kristų kaip pasaulio Šviesą“. Beje, arkivyskupo G. Miulerio vadovautoje Rėgensburgo diecezijoje Šv. Pijaus draugija gana giliai įleidusi šaknis, ten turi netgi savo kunigų seminariją, todėl santykių su šia grupe praktinės problemos jam gerai žinomos.

Ryšys su išlaisvinimo teologija

Pagaliau, baigiant šią apžvalgą, galima priminti arkivyskupo G. Miulerio ryšį su Lotynų Amerikoje paplitusia vadinamąja „išlaisvinimo teologija“ – asmenine draugyste su šios prieštaringos teologijos įkūrėju Peru dominikonu kunigu Gustavu Gutieresu, su kuriuo arkivyskupas yra netgi 2004 metais paskelbęs bendrą knygą „An der Seite der Arme: Theologie der Befreiung“ („Vargšų pusėje: išlaisvinimo teologija“). Tuometinio teologijos profesoriaus G. Miulerio pažintis su išlaisvinimo teologija ir kasmetinės kelionės į Lotynų Ameriką prasidėjo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, taigi, jau po to, kai 1984 ir 1986 metais kardinolo J. Ratcingerio vadovaujama Tikėjimo mokslo kongregacija buvo paskelbusi Vatikano dokumentus, perspėjančius dėl išlaisvinimo teologijos sąsajų su marksizmo pavojais su netgi dėl smurtinės klasių kovos „objektyvaus“ pateisinimo. Tie dokumentai paskelbti su popiežiaus Jono Pauliaus II pritarimu buvo labai rekšmingi, kadangi „vilties kontinentu“ vadinta katalikiškoji Lotynų Amerika buvo tapusi Sovietinės „blogio“ imperijos ir laisvojo vakarų pasaulio ideologinės kovos epicentru ir dalis žemyno dvasininkų pritarė ar netgi buvo įsitraukę į prokomunistinius sąjūdžius.

Kalbėdamas apie šias problemas laikraščiui „L’Osservatore Romano“, arkivyskupas G. Miuleris aiškino, jog reikia matyti blogąsias ir gerąsias išlaisvinimo teologijos puses. Žinoma, viskas, kas joje persipynę su marksistine „savęs išganymo“ ideologija, turi būti atmesta, tačiau reikia pastebėti tai, kas atitinka tradicinį Bažnyčios socialinį mokymą. „Mes turime nuoširdžiai savęs klausti, kaip galima kalbėti apie Dievo meilę ir gailestingumą, kai tiek daug žmonių kenčia neturėdami maisto, švaraus vandens, sveikatos apsaugos, negali užtikrinti savo vaikų ateities, kai nepaisoma žmogiškojo orumo ir galingieji ignoruoja žmogaus teises?“ Tai išspręsti galima tik būnant su vargstančiais žmonėmis, priimant juos kaip brolius ir seseris, „be paternalizmo iš aukščiau“, ir tik taip suprantamoje Dievo tautos šeimoje galima pakeisti žmogaus nevertas situacijas. Arkivyskupas G. Miuleris su pasididžiavimu priminė, kad jo gimtojo Mainco XIX amžiaus legendinis vyskupas Vilhelmas Emanuelis fon Ketleris yra pagrįstai laikomas Bažnyčios socialinio mokymo pradininku. Jis šią doktriną skleidė kaip alternatyvą tuomet populiarėjančiai socializmo ir komunizmo ideologijai. Katalikų socialinio mokymo principai buvo realizuoti vakarų Europoje po Antrojo pasaulinio karo kuriant naująją demokratiją ir jo skelbiamos teisingumo, solidarumo bei žmogiškojo solidarumo vertybės dabar gali būti įtvirtintos Lotynų Amerikoje, Afrikoje ir kitose besivystančiose pasaulio dalyse.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija