|
Krepšelininkų verslo pasekmės
Gintaras Visockas
Šią savaitę turėjau prasmingą susitikimą su Vilniaus universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu. Jis padovanojo ką tik išleistą veikalą Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdienė, kurioje drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą bei argumentais ir faktais įrodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštajame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai. Būtent šiame konceptualiame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Šie duomenys leidžia geriau suvokti, kokios giluminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę. Prof. V. Daujočio pastebėjimai sukrėtė. Lietuvos studentai masiškai važiuoja studijuoti svetur, ypač į Didžiosios Britanijos universitetus. Lietuva čia pirmauja. Kitos valstybės nepasirinko tokios ydingos sistemos, todėl jų jaunuoliai ir merginos taip masiškai nesiveržia siekti aukštojo mokslo svetur. O Estija, iš pradžių pasirinkusi labai panašų kelią kaip ir Lietuva, vadinamosios krepšelių politikos šiemet jau atsisako ir kitais mokslo metais studentus kviesis į savo aukštąsias mokyklas pagal visai kitus principus, nei mums įpiršo Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius bei jį palaikiusios politinės jėgos. Lietuva rinktis studentus vis dar linkusi ydingai ne pagal gabumus mokslui bei darbštumą, o pagal piniginės storį. Pagaliau vadinamoji krepšelinė sistema studentus supriešino vieną su kitu, sužlugdė studentišką solidarumo jausmą, nes visi bijo prarasti valstybės finansuojamas studijų vietas. Apie tragišką padėtį aukštosiose mokyklose ko gero esame girdėję visi, tačiau nežinome konkrečių giluminių priežasčių, todėl knygos autorių laukia sudėtingas uždavinys. Išleisti rimtą knygą ir ją atiduoti knygynams tik pusė darbo. Dar privalu pasirūpinti, jog rimtą, svarbią, aktualią žinią skelbianti knyga pasiektų plačiąją Lietuvos auditoriją ir taptų rimtu trukdžiu aukštojo mokslo reformą sužlugdžiusiems politikams tęsti politinę karjerą. Kol rimtos knygos dūlės knygynų užkampiuose, tol Lietuvos tauta nežinos, kas tie kaltininkai. Deja, kaltininkų ratas platus. Tai ne tik tie, kurie šiuo metu tebevadovauja Švietimo ir mokslo ministerijai ir veržiasi į naują Seimą. Kalti ir tie, kurie šį postą patikėjo liberalui G. Steponavičiui.
Prof. V. Daujočio įsitikinimu, Lietuvos jaunimo išsivaikščiojimo po platųjį pasaulį buvo galima išvengti, jei Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai šios sferos nebūtų atidavę liberalams, žvelgiantiems į aukštojo mokslo studijas kaip į dar vieną verslo rūšį. O jei konservatoriai ir neturėjo kitos išeities, kaip tik nusileisti ministrų portfelių dalybose, tai vis dėlto privalėjo kontroliuoti ministrą G. Steponavičių, neturėjo teisės leisti jam elgtis tarsi nuosavame dvare. Tačiau premjero Andriaus Kubiliaus vadovaujami dešinieji elgėsi taip, tarsi jiems nerūpėtų, kokia bus Lietuvos jaunoji karta. Taigi nereikia stebėtis, jog šiandieniniai Lietuvos aukštųjų mokyklų ir universitetų studentai nebežino net svarbiausių Lietuvos istorijos faktų. Turime Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centrą, leidžiame istorines knygas apie miško brolius, tremtis, analizuojame nusikalstamą KGB veiklą, viešai skelbiame archyvuose turimų buvusių KGB agentų ir rezervistų pavardes. O kokia nauda iš to? Minimali. Mykolo Riomerio universiteto docento, politologo Vytauto Dumbliausko teigimu, kai kurie mūsų studentai jau nebežino, kas yra prof. Vytautas Landsbergis. Tiesa, kai vienos paskaitos metu dėstytojas pasiteiravo, kokių nuopelnų Lietuvai turi šis profesorius, studentai jį supainiojo su jaunesniuoju Vytautu V. Landsbergiu, pastaruoju metu daug rašančiu mūsų spaudoje. Nejaugi nėra baisu girdint tokius pareiškimus: aukštosiose mokyklose studijuojanti mūsų jaunoji karta sunkiai beišvardintų Kovo 11-osios Akto signatarus, neprisimintų visų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų pavardžių? Vadinasi, jiems, studentams, dar sunkiau suvokti net esminius dalykus, pavyzdžiui, kodėl KGB laikoma nusikalstama organizacija. Primityvieji patriotai greičiausiai puls barti lietuviškąją žiniasklaidą, esą ji vaikosi vien pramogų, pelno ir menkai rūpinasi prasmingomis laidomis bei analitiniais straipsniais. Tokie priekaištai, be abejo, nėra iš piršto laužti. Puiki proga prisiminti portale alfa.lt pasirodžiusį V. V. Landsbergio (jaunesniojo) straipsnį Organizmo valymas ir kiti indėnai, kuriame jis rašė: Kokia žiniasklaidos paskirtis atspindėti, juodinti ar balinti? Turbūt atspindėti. Ir tai, kas gera, ir tai, kas bloga. Itin svarbus turėtų būti pusiausvyros palaikymas, kad skaitytojai nesinuodytų blogomis žiniomis. O nesubalansuota juodoji žiniasklaida galėtų būti vertinama kaip Lietuvos psichinis bei dvasinis genocidas, nes pakerta tai, kas esmiška: viltį, džiugesį, norą keistis ir keisti. Toje publikacijoje taip pat tvirtinama, jog girtuoklio pasveikimas yra skausmingas procesas. Vis dėlto tai tik viena medalio pusė. Objektyvus, geranoriškas, principingas, gilus lietuviškosios žiniasklaidos analizuotojas pirmiausia pasidomėtų, o į kokias ekonomines ir teisines sąlygas įsprausta šiandieninė Lietuvos žiniasklaida? Tiksliau tariant, prieš pažerdamas kritikos, pabandytų išsiaiškinti, o gal ji dabarties sąlygomis ir negali būti žymiai gražesnė ir dailesnė? Juk žiniasklaidos lygis priklauso ne vien nuo leidėjų ir redaktorių kėslų bei tikslų, jos brandumui įtakos turi ir mokesčių dydis, įstatymai, reglamentuojantys atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą, popieriaus kainos, transporto, pašto paslaugų, kompiuterių, mobiliojo ryšio išlaidos.
Lietuviškosios žiniasklaidos kritikai turėtų girdėti ne tik teoretikų, bet ir praktikų pastebėjimus. Štai ne vienerius metus redaktoriumi ir žurnalistu dirbęs dr. Deimantas Jastramskis, šiuo metu dirbantis Lietuvos universitete, kai kurias disciplinas dėstantis žurnalistiką studijuojantiems studentams, pabrėžia, jog Lietuvoje nėra teisinių kliūčių plėtoti žiniasklaidą, tačiau pastebi ir kitus aspektus. Į jo argumentus, paskelbtus internetiniame Transparency International Lietuvos skyriaus puslapyje, taip pat verta įsiklausyti: Žiniasklaidos turinio įvairovę mažina neefektyvi valstybės politika žiniasklaidos industrijos atžvilgiu, nepakankamas žiniasklaidos koncentracijos ribojimas ir sunkios žiniasklaidos organizacijų ekonominės sąlygos. Šalies žiniasklaidos organizacijų veiklos skaidrumas yra nepakankamas, o etikos savitvarkos sistema veikia neefektyviai. Žiniasklaidos atskaitingumas teisiškai apibrėžtas išsamiai, tačiau praktikoje nėra pakankamai išplėtotas. Lietuvoje nesudarytos tinkamos sąlygos plėtotis tiriamajai žurnalistikai. Žiniasklaidos pajėgumas informuoti visuomenę apie korupciją ir jos poveikį yra gana ribotas. Nešališką ir kokybišką informaciją apie valdžios institucijų veiklą gauti iš žiniasklaidos visuomenei sunku.
Taigi prieš kaltindami Lietuvos visuomenės informavimo priemones tikromis ir menamomis nuodėmėmis pirmiausia teiraukimės, kokių gi kvailysčių prikrėtė politikai bei žiniasklaidos ekspertai-teoretikai, kurdami žurnalistų veiklą reglamentuojančius įstatymus bei potvarkius. Tik keldami šį klausimą galime tikėtis, jog ilgainiui Lietuvoje ims atsigauti tie, kurie nuoširdžiai nori užsiimti sudėtinga, rizikinga, specialių žinių, patirties ir išsilavinimo reikalaujančia veikla tiriamąja žiniasklaida, kurios Lietuvai išties labai reikia. Įvykiai veja įvykius. Sakykim, Latvijos gynybos ministras Artis Pabrikas ragina Lenkiją neaštrinti retorikos dėl tautinių mažumų padėties Lietuvoje, pabrėždamas ir akcentuodamas, jog Varšuvos argumentai jam akivaizdžiausiai primena Maskvos poziciją dėl rusakalbių Latvijoje. Ši žinia kaip informaciniai pranešimai pasirodė daugelyje Lietuvos informavimo priemonių, ją Facebook puslapyje kaip įmanydami platino tautininkiškas idėjas puoselėjantys politiniai veikėjai. Bet šito maža. Panašiai kaip Latvijos gynybos ministras mąstančiųjų būtina ieškoti Estijoje, Vokietijoje ar Švedijoje ir pačioje Lenkijoje. Lietuvoje atsirastų žurnalistų, kurie norėtų gilintis į šią temą analizuotų priežastis, kas, kaip ir kodėl rusiškas intrigas kursto Varšuvoje. Bet tokie žurnalistiniai tyrimai reikalauja ir laiko, ir lėšų.
Dar viena tema leisti ar neleisti Rusijai per Lietuvos teritoriją atkartoti 1812-ųjų metų kazokų žygį? Kalbu apie Jaunosios Lietuvos viešai pareikštą pasipiktinimą, esą entuziastai iš Rusijos atkartos 1812-ųjų kazokų žygį, kuomet per Lietuvą iš Maskvos Paryžiaus link buvo stumiama imperatoriaus Napoleono armija. Partijos atstovai teiravosi, ar mūsų valstybės atsakingi tarnautojai sveiką nuovoką jau visiškai prarado. Žinoma, galima ir tokia drastiška reakcija. Bet tikriausiai toks elgesys traktuotinas kaip labai primityvus. Jau vien dėl to, jog sulaukusi neigiamo atsakymo Rusija gali, pavyzdžiui, trukdyti mums rūpintis tremtinių ir politinių kalinių kapais Sibire. Ką tada darysime? Primityviai skųsimės, verkšlensime, skelbsime protesto pareiškimus? Bet kokio pobūdžio draudimai nėra pats išmintingiausias sprendimas. Tokių situacijų metu geriausia ieškoti racionalesnių išeičių, pavyzdžiui, kontaktų su per Lietuvą pražygiuoti sumaniusiais kazokais. Kodėl iš karto skubame atstumti, susipykti? Kas mums neleidžia bandyti ieškoti bičiulių net kazokų gretose? Pabandykime surasti priešiškai nenusiteikusių rusų, su kuriais būtų įmanoma bent jau užmegzti minimalius dalykinius ryšius dar ir todėl, kad 1812-ųjų kare kovėsi ir lietuvių būriai. Vieni lietuviai gynė Prancūzijos imperijos interesus, kiti lietuviai guldė galvas vardan Rusijos imperijos. Taigi ir čia galimas lietuviškas žurnalistinis tyrimas, renkant duomenis apie 1812-ųjų kare žuvusius lietuvius ar bandant surasti prietelių tarp Rusijos istorija besidominčių rusų. Toli į ateitį žvelgianti valstybė taip ir pasielgtų.
© 2012 XXI amžius
|