2012 m. rugsėjo 21 d.    
Nr. 35
(2010)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Nemuno
krašto
vaivorykštė


ARCHYVAS

2012 metai


XXI Amžius


Atmintis

Mirė vyriausias Lietuvos kunigas

A†A mons. Petras Kuzmickas (1910 11 07–1935 06 15–2012 09 10)

Mons. Petras Kuzmickas
Broniaus VERTELKOS nuotrauka

Rugsėjo 10 dienos, pirmadienio, ryte prieš 8 val. šv. Mišias sugaudė Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros varpai – tai buvo pirmoji žinia parapijiečiams, kad į Amžinybę iškeliavo Panevėžio Katedros altaristas mons. Petras Kuzmickas – amžiumi vyriausias Panevėžio vyskupijos kunigas, kuriam šių metų lapkritį būtų sukakę 102 metai. Monsinjoras mirė sąmoningas, melsdamasis į Švč. Mergelę Mariją ir prašydamas Jėzaus gailestingumo.

Jis gimė 1910 m. lapkričio 7 dieną, Kraušiškių k., Vaškų parapijoje, Jurgio ir Anastazijos (Židonytės) Kuzmickų šeimoje. Mokėsi Kriaušiškių pradžios mokykloje bei Linkuvos gimnazijoje. 1930 metais įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Kunigu buvo įšventintas Kauno Arkikatedroje 1935 m. birželio 15 d. vysk. Juozapo Skvirecko.

Mons. P. Kuzmicko kunigiškos tarnystės vietos: 1935 06 21 – 1941 02 18 – Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos vikaras, 1941 02 18 – 1942 01 01 – Kupiškio vikaras, 1942 01 01 – 1943 01 01 – Kriklinių klebonas,  1943 01 01 – 1945 – Smėlynės klebonas, 1943 01 01 – 1946 07 01 – Zarasų gimnazijos kapelionas, 1944 11 20 – 1946 07 01 – Zarasų vikaras, 1944 12 14 – 1946 07 01 – Zarasų dekanato dekanas, 1946 07 01 – 1947 01 08 – Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos dėstytojas, prefektas, 1947 01 08 paskirtas pavaduoti kun. Antaną Grigaliūną Rozalimo klebono ir Šeduvos vicedekano pareigose, 1947 02 18 areštuotas ir išvežtas iš Rozalimo, nuteistas 5 metams. 1947 –1953 metais kalėjo Vorkutos lageryje, buvo tremtinys, 1953 09 04 – 1967 04 10 – Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos administratorius, 1953 09 04 – 1965 04 10 – Utenos dekanato dekanas, 1967 04 10 – 1969 11 20 – Panevėžio Katedros parapijos altaristas,  1969 11 20 – 1972 09 05 – Salamiesčio klebonas, 1972 09 05 – 1980 05 23 – Pakruojo klebonas, 1972 09 06 – 1980 05 23 – Šeduvos dekanato dekanas, 1980 06 10 – 1983 07 28 – Salamiesčio klebonas,  1983 07 28 – 2002 06 28 – Smilgių (Panevėžio r.) administratorius, 1984 08 17 – 1997 05 28 – Šeduvos dekanato dekanas, 1991 – 1997 05 28 – Šeduvos dekanato „Caritas“ dvasios tėvas,  1992 07 10 – 2002 10 15 – Panevėžio vyskupijos pastoracinės komisijos narys, 1997 05 28 – 2002 06 28 – Krekenavos dekanato dekanas. Nuo  2002 06 28  iki mirties buvo Panevėžio Katedros parapijos altaristas.  1993 metais Popiežiaus Jono Pauliaus II pakirtas Jo Šventenybės kapelionu. Buvo labai ūkiškas žmogus – klebonaudamas Utenoje, Salamiestyje, Pakruojyje, Smilgiuose bažnyčiose įrengė šildymą ir žiemą dažnai pats kūrendavo krosnis. Sakydavo, kad atėjusiems į bažnyčią turi būti dvasiškai šilta.

2010-ųjų birželį mons. P. Kuzmicką Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje su deimantiniu kunigystės jubiliejumi ir 100-uoju gimtadieniu sveikino Lietuvos kunigai ir Apaštalinis Nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi.

Pirmadienio rytą velionis buvo pašarvotas Katedros kriptoje, o kitą dieną po rytinių šv. Mišių buvo perkeltas į Katedrą. Tikintieji galėjo ateiti dar kartą pažvelgti į ramų, šviesų monsinjoro veidą ir pasimelsti, padėkoti, atsisveikinti. 15 val. Katedroje buvo aukojamos šv. Mišios, kurioms vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kartu meldėsi 18 kunigų, procesijos dalyviai ir gausiai susirinkę tikintieji. Šv. Mišias gedulingų liturginių valandų himnu pradėjo Katedros choras, vadovaujamas vargonininko Antano Šauklio. Po ganytojo įžanginio žodžio kunigai tęsė liturginių valandų giedojimą.

Pamoksle vyskupas Jonas Kauneckas dalinosi savo pastebėjimais apie monsinjoro Petro gyvenimą, sakydamas, kad jis primenąs 42 km maratono bėgimą, o čia – šimtas dveji metai. Rašytojas Polis Sartras patobulino istoriją, kad bėgikas bėgo 5 km net numiręs. Kodėl? Ogi atskleisdamas gilią tiesą – ir po mirties lieka žmogaus pėdsakai. Ganytojas, kreipdamasis į velionį vardu, sakė: „Visose pareigose, kur tik dirbai, stengeisi būti visų tarnas – visiems prieinamas, visus išklausantis, tokios geros širdies Tu buvai, kad žmonės neužmiršta“. Vyskupas pastebėjo, kad visi prisimena monsinjoro uolumą klausant išpažinčių. Turbūt nėra nė vieno, kuris nėra buvęs pas jį išpažinties. „Teko pergyventi visus skaudžiausius XX amžiaus įvykius: karus, tremtis – pats lagery buvai, partizanų mirtis, stribų nelaimes... Bet Tu šalia baisaus žiaurumo radai ir labai daug gerumo žmonėse... Buvai įsitikinęs, kad meilė, gerumas, kuriuos duodi kitiems, šimteriopai grįžta atgal“, – sakė ganytojas. Šį gerumą ypatingai pagerbė visi Lietuvos vyskupai ir nuncijus arkivyskupas Luigi Bonazzi, pasveikindami monsinjorą 75 metų – deimantinio kunigystės jubiliejaus – proga, ant 100-ųjų gyvenimo metų slenksčio.

Po šv. Mišių ganytojas žodį suteikė vienam iš jaunųjų mons. P. Kuzmicko bendradarbių – kun. Vidmantui Bloškiui, kuris sakė, kad jaunieji kunigai monsinjorą vadindavo tėveliuku. Jam įsiminė tėveliuko paprastumas, kai jis pasakodavo savo gyvenimo istoriją. Sakydavo, kad patys sunkiausi metai buvo Kauno kunigų seminarijoje, kai jis tuo metu buvo paskirtas prefektu. Tai atitinka vicerektoriaus pareigas. „Įsimintinas mons. Petro Kuzmicko sakinys – „Judom ja nebudu“ (rus. „Judu aš nebūsiu“), kurį jis pasakė tardomas ir verbuojamas dirbti sovietiniam Saugumui, tačiau čia pat pridurdavo, kad galėjo to ir nesakyti. Kartais jis susimąstydavo ir nuolankiai sakydavo: „Taip turėjo būti... Nors jie nerado manyje nieko, dėl ko galėtų ištremti“. Monsinjoras nesiskirdavo su rožančiumi – ne tik klausykloje, bet ir zakristijoje melsdavosi. Pamokslai buvo aiškūs, konkretūs, ir jiems ruošdavosi kas savaitę – visus 75 kunigystės metus atsakingai žiūrėjo į Dievo žodį, kurį skelbė žmonėms“, – pasakojo kunigas.

Panevėžio Katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis pranešė, kad spalio 10 d. 12 val. Panevėžio Katedroje bus aukojamos šv. Mišios už mons. P. Kuzmicką, minint mėnesį po mirties. Po šv. Mišių monsinjoro karstas buvo išlydėtas į Smilgių Šv. Jurgio bažnyčią.

Smilgiuose, skambant varpams, monsinjoro palaikus pasitiko šios parapijos klebonas apaštalinis protonotaras jubil. Bronius Antanaitis, procesijos dalyviai, choristai, parapijiečiai ir atvykusieji iš toliau. Klebonas paminėjo, kad monsinjoras ypatingai mylėjo Smilgius, čia norėjo būti palaidotas, tad parapijiečius ragino branginti tai, ką jis darė, ką paliko – Dievo meilę, kuri nepraeina. Antradienį vakare ir trečiadienio rytą klebonas aukojo šv. Mišias, pasakė pamokslą. Rugsėjo 12 dieną, trečiadienio rytą, visi Smilgių vidurinės mokyklos mokiniai ir mokytojai, Panevėžio krašto ateitininkai aplankė mons. P. Kuzmicko karstą. Trečiadienį laidotuvių šv. Mišiose dalyvavo apie 40 kunigų, daug tikinčiųjų. Pamoksle vyskupas J. Kauneckas labiausiai norėjo padėkoti monsinjorui už sielos jaunystę: „Blaškomas po Lietuvą neprarado to jaunystės idealizmo... Jaunas tas, kuris viskam ryžtasi, jaunas tas, kuris viską nugali, jaunas tas, kuris nepraranda vilties, kuris tikisi gražesnių dienų. Tu niekada nepraradai vilties, niekada nenumojai ranka“, – sakė ganytojas.

Po šv. Mišių Subačiaus parapijos klebonas kun. Albertas Kasperavičius pasidalino savo liudijimu apie mons. P. Kuzmicko kunigišką pavyzdį: „Kunigas Petras visą gyvenimą buvo kaip ta žvakė, kuri degė iki paskutinio atodūsio. Žvakė tiesi, nuo kurios yra ir šviesu, ir ramu, ir tvirta šalia esantiems žmonėms... Geros valios žmogus ieško švyturio, ieško to, kuris yra tiesus. Ir jame nebuvo jokios klastos. Žmogus, kuris buvo tiesus...“ Jis, išgyvenęs lagerio tremtį, buvo nuskaistintas žmogus, be jokios puikybės. „Išoriškai netgi sausas – bendrauji netgi skonio neturėdamas, bet tas sausas skonis – kaip eucharistinė Duona, nes eucharistinė duona, kurią mes priimame, nėra saldus pyragėlis, bet jame yra tikrumas, Viešpats, ir jame yra gyvybė. Monsinjoras Petras, aš manau, buvo būtent toks, ir todėl mes galėjome juo maitintis, ir jis pats mus maitino. Su juo susitikus ir trumpai pabendravus, išeidavau nurimęs, susitaikęs, prašviesėjęs ir sutvirtėjęs...“, – sakė kunigas Albertas.

Prie kapo Smilgių parapijos Pastoracinės tarybos narys buvęs mokytojas Vladas Vaitkevičius dalijosi prisiminimais iš laikotarpio, kai monsinjoras beveik 20 metų buvo Smilgių parapijos administratoriumi (1983–2002), ir sakė, kad monsinjoras buvo kunigas iš pašaukimo, darbštus, prieinamas. Aplankyti ligonius 2–3 kilometrų atstumu jam nereikėjo jokio transporto. Apie tai, jog parapijiečiams jų kunigas buvo autoritetas, liudija ir prieš bažnyčios šventorių pastatytas paminklas tremtiniams, politiniams kaliniams, partizanams, rezistentams ir nužudytiems žmonėms: parapijiečiai paminklui pasirinko monsinjoro pasiūlytus žodžius: „Laisvė krauju atkovojama, darbu išugdoma, vienybe išlaikoma“. Žodį tarė tremtinys, dažnai kalbėdavęsis su savo likimo draugu apie to metu patirtis, partizaninio judėjimo dalyvis Jonas Čeponis, Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis. Klebonas apašt. prot. B. Antanaitis padėkojo visiems, susirinkusiems pagerbti ir atsisveikinti su mons. P. Kuzmicku, ypač seselei Daliai Krikščiūnaitei, tarnavusiai velioniui iki paskutinės minutės.

Beje, grupė Panevėžio Katedros piligrimų, rugsėjo 12 dieną keliaviusių į Šiluvos atlaidus, iš ryto aplankė Smilgių bažnyčią ir pasimeldė prie monsinjoro. Šiluvos atlaiduose Kunigų dieną, dalyvaujant 100 kunigų, arkivysk. Sigitas Tamkevičius pakvietė šv. Mišių dalyvius prisiminti monsinjorą Dievo artumoje. Atsisveikinome su mons. P. Kuzmicku dieną, kai Katalikų Bažnyčia šventė Švč. Mergelės Marijos vardadienį. Ši graži diena mums bus brangus atminimas, o danguje, tikėkime, – dar didesnis džiaugsmas.

Lina Kiršaitė

Mons. Petras Kuzmickas buvo uolus „XXI amžiaus“ skaitytojas, paskutinį interviu mūsų laikraščiui davė prieš du mėnesius („Menantis Maironį“, nr. 27).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija