Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Laikas ir žmonės

Vaikai – didžiausias turtas

Bronius VERTELKA

Audronė Tubelienė pagimdė ir išaugino 10 vaikų

Audronės Tubelienės išsiuvinėti paveikslai

„Man savi vaikai – kaip abiejų rankų pirštai. Įsipjovus vieną, visi kiti skaudėtų“, – sakė Skapiškio seniūnijos Dailiūnų kaimo gyventoja Audronė Tubelienė. Dviejų dukterų ir aštuonių sūnų (sūnus Aleksandras būdamas 21-erių žuvo autoavarijoje) motina. Sodietė, sulaukusi 22 anūkų, šiandien laiminga: jeigu kuo reikia padėti, kaip paukščiukai visi suskrenda į savo lizdą.

Audronė buvo iš didelės šeimos – joje augo septyni vaikai. Eidama trečiuosius metus ji neteko mamos. Buvo ypač sunkūs laikai. Seneliai ir tetos buvo išvežti į Sibirą. Grįžę sakydavo, kad tikėjimas padėjo ištverti patirtus baisumus. Tai – tikrasis Audronės gyvenimo grūdinimasis. Nelengva buvo auginti ir savuosius vaikus. Dirbo sunkiai kolūkio fermoje. Pasitaikė niekam tikęs vyras. Vaikai biro kaip žirniai. Po širdimi nešiodama aštuntą kūdikį, ryžosi skyryboms. Ėmė statytis savuosius namus Dailiūnų kaime. Girdėjo siūlymų atiduoti vaikus į internatą. Audronė tokiems sakė: „Pati alkana būsiu, bet auklėti savųjų valstybei nepatikėsiu“. Vaikams daug mezgė, persiuvinėjo senus drabužėlius. Likimas jai buvo gailestingas. Sutiko gerą žmogų. Bronius Tubelis, augęs penkių vaikų šeimoje, buvo dešimčia mėnesių vyresnis už Audronę. Atėjęs su dovanomis per Kūčias, taip ir užsiliko.

Neplanavo, kiek turėti vaikų. Audronė juokaudavo, kad reikia siekti Motinos didvyrės aukso žvaigždės. Kai laukėsi devintojo, medikai ne juokais sunerimo: „Nusikalk ją ant priekalo“.

Nuvažiavus gimdyti į Rokiškį (Kupiškyje vyko remontas), niekas negalvojo, kad su devintuoju gali kas nors bloga atsitikti. Gydytoja įspėjo akušerę, kad ji išvyksta pas mamą. Jeigu kas, tegu skambina kitai gydytojai. Paliko gimdyvę likimo valiai kaip kokį nereikalingą daiktą. Darant Cezario pjūvį, krauju paplūdo visa operacinė. Mažylį išėmė, regis, negyvą. Sustojo motinos širdis, ir dėl naujagimio gyvybės vyko įnirtinga kova. Vėliau patyrusi gydytoja prisipažino: „Vaiką gaivinau 60 minučių, motiną iš mirties nasrų ištraukiau panaudojusi elektros šoką. Tai buvo kaip stebuklas. Čia panaudojau per visą savo gyvenimą sukauptą praktiką“.

Laukiantis dešimtojo, gydytojas trinktelėjo kumščiu į stalą: „Taip ir maniau, kad neištversi“. Gimdyti Audronę išvežė į Panevėžį. Ją medikai saugojo kaip savo akį. Pagrandukas gimė irgi padarius Cezario pjūvį.

Audronės su Broniumi sugyventi Regimantas ir Egidijus pasirinko kunigų kelią. Regimantas – Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vikaras, Egidijus neseniai įšventintas į diakonus. Abu yra jauniausi gausios Tubelių šeimos vaikai. Sekmadieniais jie patarnaudavo bažnyčioje. Klebonas kun. Povilas Varžinskas vaikus globojo, netgi buvo Regimanto Sutvirtinimo tėvu. Kad jauniausios atžalos būtų kunigai, meldėsi motina. Baigęs Skapiškio vidurinę mokyklą, Regimantas vežė dokumentus į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Grįžo su šypsena veide: „Galvojau, kad visi tokie kaip aš susirinks. O pamačiau, kad tai – patys geriausieji“.

Gavęs brandos atestatą, už brolį vyresnis Egidijus išėjo į kariuomenę. Grįžęs studijavo finansus Vilniaus kolegijoje. Vienų kalėdinių atostogų parvykusio motina atsargiai pasiteiravo, gal jau gavo Dievo pašaukimą. Sūnus nusišypsojo: „Mama, daugiau šito niekada neklausk“.

Regimantas buvo bebaigiąs mokslus Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, kai Egidijus čia pradėjo studijuoti. Tarp Regimanto ir Egidijaus – pustrečių metų skirtumas. Augo paklusnūs tėvams. Niekada nesakydavo, kad sunku ar ko nors nenorėtų daryti. Suspėdavo ir gyvulius pašerti, ir mokyklos renginiuose dalyvauti. Tėvams dėl vaikų neteko prieš mokytojus raudonuoti.

Broliai, pasiryžę eiti garbingu kunigų keliu, stengiasi  niekuo neišsiskirti iš kitų A. Tubelienės vaikų. Kai Tubeliai augino gyvulius, parvykę persirengdavo paprastesniais drabužiais ir kibdavo į darbą.

Regimantas, pasak motinos, yra jos charakterio. Egidijus – jau aštresnio būdo, bet mano, kad tai nieko bloga. Tarpusavyje jiedu labai sutaria, yra kaip dvynukai.

Tubeliai neleido vaikams dykaduoniauti, patys irgi bet kokį darbą dirbo, kad užsidirbtų litą kitą.

Audronė su Broniumi kartu nuo 1981 metų. Jo tikrieji vaikai – Regimantas ir Egidijus, tačiau ir likusius aštuonis sodino prie vieno stalo. Šie jį irgi tėčiu vadino. Neseniai Audronė paklausė vyro, ką jis būtų daręs, jeigu būtų neatsigavusi gimdydama Egidijų. „Būčiau vienas juos auginęs“, – tarė jis.

Be retokai parvykstančių Regimanto ir Egidijaus, dar septyni Audronės vaikai gyvena netoli savo tėvų namų. Viena dukra, įgijusi aukštąjį išsilavinimą, mokytojauja Skapiškyje, kita baigė Alantos žemės ūkio technikumą, tapo augalų apsaugos specialiste. Motina patiems vaikams leido spręsti, kokio mokslo siekti. Užtat, jeigu prireikia, tai pilnas kiemas padėjėjų.

A. Tubelienė sakosi esanti laiminga, pagimdžiusi ir išauginusi dešimt vaikų. Džiaugiasi turėdama darbštų ir supratingą vyrą. Jeigu Bronius ką nors dirba, tai jis prašo žmonos įvertinti, kaip tai pavyko. Pati irgi turi užsiėmimą – iš sagų, karoliukų siuvinėja įvairaus dydžio paveikslus. Vyras jiems rėmus daro. Audronė turi išsiuvinėjusi visas 14 Kristaus Kryžiaus kelio stočių. Eskizus paveikslams piešė Vilniuje dizainą studijuojanti anūkė Dovilė. Kokį paveikslą norėtų matyti, Audronė sako jaučianti savo širdimi. Paveikslų yra išsiuvinėjusi apie pusšimtį. Juos dovanoja, bet už savo net kelių mėnesių triūsą neima nei cento. Tai kai kam atrodo keistoka, kai šiandien pinigai laikomi didžiausia vertybe. A. Tubelienė yra padovanojusi paveikslą Labanoro parapijai, Panaros bendruomenei. „Kai dirbu, visos ligos užsimiršta“, – šypsosi 66 metų A. Tubelienė.

Dailiūnų kaimas, Kupiškio rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2012 „XXI amžius“