Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia 2011 m. nr. 88, 90, 92, 94,
2012 m. nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31)

Nuoširdžiai gerbiamas,

seniai Jums rašiau, neatsakiau į keturis laiškus, o dabar gavau ir penktą. Galėjote kažin ką apie mane pagalvoti. O iš tikrųjų – du mėnesius teko sirgti. Vis maniau – pagerėsiu, atsakysiu, bet negerėjau ir galų gale atsidūriau ligoninėje⁸¹, kur gegužės viduryje buvo pasiūlyta vidurių operacija. Operuotis dar nesutikau, nes, man atrodė, tada buvau per silpnas. Išsirašiau iš ligoninės tik pusė žmogaus, kol sustiprėjau, truko. Dabar nei pakartas, nei paleistas: chirurgai – tik operuotis, terapeutai – gydytis dar be operacijos. Gyvenu, bet, kaip bus, kiek be to peilio galėsiu gyventi, parodys ateitis.

Skubu atsakyti. Atleiskite, jeigu skubindamas atsakysiu prabėgomis. Noriu, kad kuo greičiau ateitų laiškas, kad sužinotumėte, dėl ko aš toks pražuvėlis. Ko čia neparašysiu, rašysiu kituose laiškuose. Nieko blogo, manau, nebus, jeigu mūsų laiškai apsikeistų.

Dėl V. Vanago „Sąvado“ tai ir iš mano pašaipėlių galėjote suprasti, kad jas taikau ypač toms „charakteristikoms“. Tokio leidinio sumanymas naudingas, bet, matote, kas iš to išeina? Kai autoriui diktuoja „patarėjai“ ir „specialistai“? Išeina dar viena knyga, kurią reikės leisti iš naujo. Jau dabar pas mus šnekama atvirai apie viską (galite ir iš spaudos šį tą matyti)⁸², tačiau nelogikos gana. Gal pradžia tokia ir turėtų būti, gal bus pasakyta ir visa tiesa. Tikėkimės.

Vanagas žmogus doriausias, ir man jo gaila. Pasakiau dėl Jūsų gimimo datos. Jis aiškino, kad Literatūros institute buvę nutarta šiam leidiniui peržiūrėti archyvuose rašytojų metrikus (kiek yra visą 19 a. ir 20 a. iki 1920 metų). Kaip kieno ten radęs, taip ir turėjęs parašyti, ką daugiau darys nutarimo vykdytojas?

Tokia Jūsų gimimo data čia pirmą kartą parašyta naujojoje „Liet. Taryb. Enciklopedijoje“ 2-ame tome (1985). Prieš tai dviejose enciklopedijose, liet. rašytojų žodyno I t., liet poezijos antologijoje I t. nurodyta – vasario 2 d. Duosiu Vanagui pasiskaityti apie kitus Jūsų apibūdintus rašytojus (pagal nuotrauką). Jam bus naudinga, nes tą žodyną jis tobulina („Sąvadą“), tikslina, papildo ir tikisi kada nors išsikovoti antrą leidimą, į kurį, laikams keičiantis, niekas nesikiš, bus galima parašyti tiesą ir klaidas ištaisyti.

Rugpjūčio 2 d. tikrai bus atidaryta išeivijoje gyvenančių dailininkų darbų paroda. Jei būsiu gyvas ir sveikas, mielai nueisiu, nes esu meno mylėtojas. Taip tikiuosi pamatyti ir dail. Gasparonio sukurtą Jūsų skulptūrinį portretą. Kiek teko nugirsti, Gasparonio darbų (nors pasiųsti tikrai ir nemažai pasiųsta) dar muziejuje nėra gavę, kažkur muitinėje Maskvoje nesuranda iki šiol, net muziejaus darbuotojai patys ruošėsi važiuoti aiškintis, kodėl neateina. Ar tas gandas tikras, negaliu pasakyti šimtu nuošimčių.

Trijų nuotraukoje esanti A. Rūta (ją gerai žinau dar nuo nepriklausomoje Lietuvoje spausdintos jos, Alės Nakaitės, kūrybos) išleido knygą apie Jus. Gal galėčiau gauti? Aišku, ir su Jūsų poezijos knyga. Jeigu sutiktumėte, kaip siųsti (kad gaučiau), parašysiu kitame laiške. Būtų man didelis džiaugsmas. Dabar pas mus visiems skaitytojams atiduodami bibliotekų specfondai – paleidžiama iš kalėjimų išeivijos literatūra. Gal ir knygas atsiųsti leis (vežant jau beveik neatiminėja), bet kol kas dar parašysiu, kaip aplinkiniais keliais skraidinti (jei vertingos dingtų, būtų gaila).

Ačiū ir už G. Kazokienės⁸³ straipsnį. Tai, turbūt, ta pati, kuri rašė apie Čiurlionį? Velionio poeto V. Kazoko žmona? Gavau ir Maironio minėjimo Čikagoje programą su P. Lapės grafika. Man įdomu. Gal ir ne visa siųstoji spauda Jus pasiekė iki minėjimo dienos. Jeigu būčiau anksčiau žinojęs, ką gaunate, būčiau atsiuntęs Jums iškarpas iškarpėles iš visų laikraščių. Rinkau, bet, niekam nepageidaujant, po kiek laiko išbarsčiau.

Taigi, „Maironio poezija į akmenis įsiėda“, kada… iš akmens iškertamas dainiaus vardas.

Matot, kokių nesąmonių esame prisigyvenę.

Kad gaučiau kada nors kokią premiją, niekada nesitikėjau ir dabar abejoju. Poetai iškėlė – tuo viskas, turbūt, ir pasibaigs.

Paskutiniajame Jūsų laiške tiek daug rašytojų aptarta. Man jie žinomi, ir taip norėčiau kalbėti apie visus. Kituose laiškuose daugiau parašysiu. Liberalai nelabai ir man. Skaičiau visus „Metmenis“, nes jie lengviau ateidavo (liberalai daugiausia atvažiuodavo ir atsiveždavo). Man mieliausi „Aidai“ (laikykite kiek valiodami šitą žurnalą). Ne tiek daug „Aidų“ teko skaityti, bet jie man artimiausi. Dabartiniam redaktoriui L. Andriekui per kitus pasiunčiau savo knygų, jis perdavė man savo „Atmink mane, Rūpintojėli“. Būtų įdomi ir pati naujausioji.

Dabar Vilniuje vieši A. Vaičiulaitis. Su juo susipažinau 1986 metais. O dabar nemažai pasikalbėjome ir vienu du. Įdaviau šių metų „Poezijos pavasarį“, kad atvežtų Jums. Tą leidinį atsiųsiu kasmet. Jei kokios knygos dar pageidautumėte, parašykite man iš anksto. Gal domintų rašytojų autobiografijų dvitomis, kuris išeina kas dešimt metų?

„Vaga“ išleido J. Aisčio poeziją „Katarsis“ (esate nuotraukose ir Jūs). Netrukus pasirodys A. Vaičiulaičio prozos rinktinė („Valentina“ ir geriausios novelės). Apie autorių ir jo kūrybą straipsnį tenai parašė A. Zalatorius (jis man iš Čikagos atvežė Jūsų linkėjimus, prašo perduoti Jums). Dalis A. Zalatoriaus straipsnio išspausdinta „Švyturyje“. Tą numerį (pridėjęs dar porą iškarpų iš „Tiesos“ ir „Komj. tiesos“ pasižiūrėti, ko jau būna mūsų spaudoje) pasiunčiu. Man rodos, parašyti apie A. Vaičiulaitį pavyko (apie jo kūrybą „Švyturyje“ nėra, bet, redaktoriaus žodžiais, straipsnio dalis apie kūrybą geriausiai nusisekusi).

Siųsdamas jo straipsnį, išdrįstu užsiminti, ko vis nedrįsdavau. Kaip Jums atrodytų, ar nevertėtų (man ar kam kitam) dėti pastangų, kad Lietuvoje po karo būtų pagaliau kaip reikiant pristatyta Jūsų poezija? Galima būtų pradėti nuo publikacijų „Poezijos pavasaryje“, dar vienur kitur. Jeigu aš, tai siūlyčiau geriausius eilėraščius, tarp jų patriotinius, religinius (pvz. „Anapus jūrų“, „Ateities paveikslas“, „Jeruzolima“, „Jei gyvenimas sapnas“, „Žemė“, „Žiedai, žvaigždės ir sapnai“, „Ąžuolas“ ir t. t. ir t. t. – iki dabartinių (autorius gal ir kitokių pageidautų, čia tik sąlyginai suminiu). Kalbėčiau be jokių „charakteristikų“, o, kad ir glaustai – taip, kaip apie Jūsų poeziją, ištisą žemyną mūsų kultūroje, turi būti kalbama. Viena, jeigu man iš viso leistų (kad recenzuočiau H. Radausko rinktinę „Pergalėje“, tuometinis redaktorius Macevičius nesutiko: anot jo, „turi būti politinė recenzija“, betgi dabar lyg ir ne tie laikai). Antra, jeigu reikėtų traukti nors vienu žodeliu seną „Sąvado“ tipo „charakteristikų“ giesmę, nesutikčiau iš viso. V. Kubiliaus žodis prie eilėraščių ir nuotraukos „Gimt. Krašte“ Jūsų 80-mečiui, išskyrus kelis sakinius, man, švelniai tariant, nepatiko.

Tačiau svarbiausia, žinoma, – Jūsų nuomonė. Ar sutiktumėte apskritai? Jei sutiktumėte, galima būtų galvoti – kur, kaip, kokius eilėraščius? O gal kas nors kiti su Jumis dėl to yra kalbėję? Aš nesu niekieno įpareigotas, tai tik mano sumanymas. Sutikimo atveju, ieškočiau talkininkų, priemonių, tarčiausi su S. Geda (džiaugiamės, kad jis pateko į rašyt. sąj. valdžią), į Ameriką rudenį atvažiavęs jis gal daugiau su Jumis pasikalbėtų. Gal, gerą pradžią padarius periodikoje, pavyktų ir leidykloje išleisti rinkinį, tokį, kokio Jūs pageidautumėte pats.

Užsimenu Jums tą reikalą nedrąsiai. Kaip Jūs žiūrėtumėte? Ar verta pradėti⁸⁴? Manyčiau, kad pagaliau bent mes, Jūsų poezijos adoratoriai, čia dėl jos turėtume laužti visas duris.

Nedrąsiai siunčia Jums užrašiusi savo poezijos knygelę ir mano žmona⁸⁵ (ji išleido ir prozos), tikėdamasi, kad Vytė Nemunėlis per daug nesupeiks, o priims tiktai kaip jo poezijos nuoširdžios mylėtojos kuklią dovanėlę prisiminimui.

Su širdingiausiais sveikinimais – Jūsų J. Juškaitis

Vilnius,
1988.VI.19.

⁸¹ – Antakalnio klinikose, ištikus geltai po cholecistito.

⁸² – Sąjūdžio bruzdesiams prasidėjus.

⁸³ – Genovaitės Kazokienės straipsnis „Bernardas Brazdžionis gyvoji legenda“ (Australijos lietuvių laikraštyje „Mūsų pastogė“ 1987 m.).

⁸⁴ – Užsimenama dar nežinant, kas bus, bet pačiam dalyvaujant visame, kas bus su Sąjūdžio įsikūrimu, ir nujaučiant, kad Brazdžionis vargu ar sutiks publikacijai be „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą“, tuomet dar tegalimą skelbti naujai atsirandančioje neoficialioje spaudoje. Taip pat žinant, kad visi visų laiškai į užsienį dar tebeskaitomi KGB.

⁸⁵ – Danutė Žilaitytė (Juškaitienė) „Pabudėk su manim“, eilėraščiai, 1988 m.

1988, liepos 8 d.

Malonus Kolega,

net nepagalvojau, kad jauną žmogų ištiktų tokia sunki liga. Nuoširdžiai užjaučiu. Ir linkiu kuo greičiau pasveikti ir sutvirtėti.

Į kiekvieną laišką nebūtina atsakyti. Ir man taip nepavyksta. Ima ir užsitęsia. Bet dabar tuojau atsiliepiu. Kad spėčiau Jus pasiekti (laišku), kol ten bus mūsų turistų grupė iš Los Angeles. (Vad. p. E. Kungienė). Grupė iš čia išvyks liepos 16 ir Vilniuje bus 10 dienų. Mėginsiu įduoti dovanų – knygų. Gal praleis. Iš ten, sako, kai kas yra atsivežęs lagaminą knygų.

Vaičiulaitis dar nepasiskardeno (jei „p. p.“ atvežė, atiduos). Ačiū, kad užsiminėt apie L. Rašyt. autob. dvitomį. Lauksiu (ankstesniuosius turiu). Laukčiau ir J. A. „Katarsio“.

Porą dienų prieš Jūsų laišką atėjo nedidelis siuntinėlis, kur radau Danutės Ž. poezijos rinkinėlį. Ir jis, ir ypač užrašas man buvo didžiai miela staigmena.Visuomet džiaugiausi jaunais, ateinančiais autoriais. Mano augintiniai ir E. Matuzevičius, ir K. Bradūnas, ir L. Žitkevičius (dabar humoristas Balys Pavabalys). Palydėjau, pirštą pridėjęs, ir pirmuosius K. Kubilinsko bei A. Matučio žingsnius. Kitus sekiau iš tolo. Visi gražiai ateinantieji džiugina. Jų reikia. Jų laukia mūsų literatūra.

Skaitau pamažu (ne iš eilės) tas simpatiškas miniatiūras ir grožiuosi. Toks dabar (šių dienų) stilius visų tautų literatūrose. Paprastumas, aiškumas, be forminių apsunkinimų. Ir sakau: jeigu anoje atmosferoje galima išsaugoti tokią tyrą, švarią sielą, tai tautinis potencialas dar neišblėsęs, nenužudytas nei priespaudos, nei melo, nei smurto. Tai balsas, anot ano eilėraščio: „Aš čia – gyva“. Ir būk. Ir budėk. Su savim. Su manim. Ir su visais gyvaisiais!

Nuoširdžiai Jūsų abiejų
Bernardas Brazdžionis

P. S. N. N. atsidėkodamas siunčiu savo „Pietų vėjelį“⁸⁶

⁸⁶ – Vytė Nemunėlis „Pietų vėjelis“, 1951 m. Autoriaus užrašyta Danutei Žilaitytei.

B. Brazdžionio redaguoti leidiniai

Lietuvių rašytojų draugijos žurnalas (leistas „Sakalo“) „Dienovidis“. 1938 ir 1939 metais redagavo B. Brazdžionis. 1939 metais išėjo 5 numeriai, redakcinę kolegiją sudarė dar Julius Būtėnas, Fabijonas Neveravičius, Petrė Orintaitė, Jonas Šimkus. 1938 metais, nors vyr. redaktoriumi rašėsi V. Mykolaitis-Putinas, bet, paties poeto liudijimu, redagavo B. Brazdžionis. Redakcijoje buvo P. Cvirka, J. Šimkus ir A. Vaičiulaitis.

„Pirmieji žingsniai“ – B. Brazdžionio redaguotas, 1940 metais Šv. Kazimiero draugijos išleistas jaunųjų rašytojų, „Ateities Spindulių“ bendradarbių, kūrybos almanachas. Pratarmę parašė redaktorius 1940.IV.30. Poeziją spausdina P. Aukštikalnytė, J. V. Ašmantas, Kazys Bradūnas, Aldona Čepaitė, Vytautas Čėsna, Alb. Raina-Šiurna, Janė Daugirdaitė, Vyt. Dumskis, Paulius Drevinis, St. Džiugas, Pr. Gudaitis, Valė Inčiūraitė, J. Iškauskas, Br. Jasaitis, Alb. Janiūnas, E. Karaliūtė, St. Krasauskas, K. Kubilinskas, J. Linkonis, Vyt. Mačernis, Anz. Matulaitis, Eug. Matuzevičius, Leon. Matuzevičius, Petras Maldonis, Henrikas Nagys, Aldona Nasvytytė, Jonas Nausėda, J. Narbutas, St. Niūniavaitė, Petras Orvidas, A. Latvys, Birutė Pečiokaitė, Ben. Siliūnas, Aleksas Šatas, Kostas Šilgalis, Ad. Velička, Juozas Žemaitis, Vyt. Žvirzdys; prozą – Petras Gailiūnas, Jonas Kazilionis, Kazys Kėdavičius, Jonas Krampys, St. Palubeckis, B. Pečiokaitė, Kazys Penkus, Zigmas Umbraziūnas.

Pavardes pateikiame, kaip almanache parašyta. Šv. Kazimiero draugijos leidinys Nr. 767, dail. V. S. Stančikaitė, „Šviesos“ spaustuvė, tiražas 3500 egz., paskutinis almanachas prieš Lietuvos okupaciją.

1948 metais Kaune išleista pradedančiųjų rašytojų almanacho „Jaunieji“ pirmoji knyga, „skiriama didvyriškojo Lenino komjaunimo trisdešimtmečiui“ su redaktoriaus Jono Šimkaus pratarme, kad „Partijos ir komjaunimo auklėjami, jie mokosi komunizmo teorijos ir praktikos“ (p. 7). Dalyvavo Antanas Jonynas, Jonas Avyžius, Stasė Dzienuškaitė, Mykolas Sluckis, Vladas Grybas, Juozas Macevičius, Alfonsas Bieliauskas, Jonas Lapašinskas, Kazys Marukas, Petras Gaulė, Liudvika Šimonėlytė, Paulius Širvys, Antanas Pakalnis, Vytautas Radaitis, Petras Keidošius, Bronius Lukinskas, Juozas Kalvaitis, Iskarijas Grigoraitis, Dovydas Judelevičius. Dzenuškaitė (Dzienuškaitė) 1949 metais nuteista ir kalinta iki 1953 mtų. „Jaunieji“ nuo 1949 metų perkelti į Vilnių, išėjo 12 knygų (iki 1960 m.), redaktoriai keitėsi su literatūros „laisvėjimu“.

© 2012 „XXI amžius“