Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Požiūris
Rinkimų
    pradžiamokslis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Naujoji evangelizacija šiandienos reikmėms

Pasitinkant Vyskupų Sinodo bendrąją asamblėją

Mindaugas BUIKA

Popiežiaus Benedikto XVI įžvalgos

Savotišku įžanginiu popiežiaus Benedikto XVI žodžiu į netrukus Romoje prasidėsiantį Vyskupų Sinodą galima laikyti jo mintis, išsakytas audiencijoje priėmus daugiau kaip šimtą neseniai konsekruotų Bažnyčios hierarchų. Vienas iš jų buvo ir Telšių vyskupas augziliaras Genadijus Linas Vodopjanovas. Rugsėjo 20 dieną kreipdamasis į naujuosius vyskupus, kurie Vatikane dalyvavo jiems Vyskupų kongregacijos surengtoje tradicinėje pažintinėje konferencijoje, Šventasis Tėvas priminė, kad netrukus, spalio 7–28 dienomis, vyksianti tryliktoji bendroji Vyskupų Sinodo asamblėja nagrinės visiems ganytojams ir visai Bažnyčiai labai aktualią temą – „Naujasis evangelizavimas krikščionių tikėjimo perdavimui“. Kartu bus paminėta Vatikano II Susirinkimo (1962–1965) sušaukimo 50-mečio sukaktis, Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo dvidešimtosios metinės bei inauguruoti Tikėjimo metai.

Remdamasis ta proga paskelbtu savo apaštaliniu laišku „Porta Fide“, kuriame teigiama, jog „ypač šiandien reikia tvirto bažnytinio įsipareigojimo naujajai evangelizacijai, siekiant vėl atrasti įtikėjimo džiaugsmą ir karštą troškimą perduoti savo tikėjimą“, Popiežius sakė, kad šioje srityje pirmiausia vyskupai, kuriems patikėta Evangelijos skelbimo misija, yra atsakingi, kad vyktų sklandi bendrystė ir visų Bažnyčios narių bendradarbiavimas. Evangelizavimas – ne kelių specialistų darbas, bet visos ganytojų vadovaujamos Dievo tautos pareiga, – pabrėžė Benediktas XVI. – Kiekvienas tikintysis bažnytinėje bendruomenėje ir kartu su ja turi jaustis atsakingas už Evangelijos skelbimą ir liudijimą. Jis priminė Vatikano II Susirinkimą sušaukusio palaimintojo popiežiaus Jono XXIII nuorodą dėl katalikų pastoracinio sąmoningumo ugdymo, suvokiant, jog Bažnyčios mokymas yra tikras, nesikeičiantis ir reikalaujantis ištikimos pagarbos, kartu su jo gilinimu ir pateikimu pagal mūsų laikų aktualumą.

Pasak Šventojo Tėvo, šiuolaikinio vis labiau sekuliarizuoto pasaulio naujasis evangelizavimas faktiškai prasidėjo kartu su Vatikano II Susirinkimu, kurį palaimintasis Jonas XXIII suvokė kaip naująsias Sekmines, turėjusias pagyvinti Bažnyčios veiklą, sutvirtini jos „vidinę gerovę“, kad galėtų plėtoti motinišką rūpinimąsi visais žmogiškaisiais darbais. Tų naujųjų Sekminių poveikio rezultatai juntami visose Bažnyčios gyvenimo srityse – „nuo institucinės sąrangos iki dvasingumo, nuo pasauliečių tikinčiųjų dalyvavimo bažnytinėje veikloje iki charizminio proveržio bei šventumo siekimo“, – tvirtino popiežius Benediktas XVI. Jis paminėjo palaimintųjų pirmtakų Jono XXIII ir Jono Pauliaus II nuopelnus, nurodė daugelio kitų vyskupų, kunigų, vienuolių ir pasauliečių indėlį, kurio dėka ir šiandien visu grožiu spindi Bažnyčios veidas. Šis paveldas yra patikėtas šių dienų sielovadiniam rūpesčiui ir juo reikia naudotis mokymo, dvasingumo bei šventumo plotmėje, ugdant tikinčiųjų bendruomenių narių patikimesnį liudijimą.

Kalbėdamas neseniai konsekruotiems vyskupams Šventasis Tėvas rėmėsi Vatikano II Susirinkimą vedusio ir vėlesnius jo pagrindu Bažnyčios atsinaujinimo darbus koordinavusio Dievo tarno popiežiaus Pauliaus XVI įžvalgomis, kuriose teigiama, kad „mums reikia evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras (ne dekoratyviai, tartum užtepant ant paviršiaus ploną dažų sluoksnį, bet gyvybingai, prasiskverbiant į gelmes iki pat šaknų), visuomet atramos tašku pasirenkant žmogaus asmenį ir tada žengiant prie jų tarpusavio santykių ir santykių su Dievu“ (apaštalinis paraginimas „Evangelii nuntiandi“, 20). Todėl ypač svarbu vadovautis 1992 metais paskelbtu Katalikų Bažnyčios katekizmu, kad būtų užtikrintos tikėjimo mokymo normos ir bendrystė išpažįstant apaštalų tikėjimą. Naujajai evangelizavimo sklaidai labai reikia patikimų liudytojų, ir vyskupas turi būti pirmasis tikėjimo liudytojas, kuris, lydėdamas tikinčiuosius jų dvasinėje kelionėje, „duoda Dievui patikėto gyvenimo pavyzdį“, pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Atsiliepimas į sekuliarizmo iššūkius

Į naujojo evangelizavimo aktualumą žvelgiant iš Vatikano II Susirinkimo bei vėlesnių popiežių mokymo perspektyvų, išsamiau primenamas būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos darbo dokumentas, vadinamasis „Instrumentum laboris“. Jis buvo parengtas atsiliepiant į nacionalinių episkopatų, Romos kurijos institucijų ir vienuolijų siūlymus pagal anksčiau Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriato išsiuntinėtas anketas. Birželį Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriaus arkivyskupo Nikolos Eterovičiaus pristatytame „Instrumentum laboris“ tekste pabrėžiama, kad minėto Susirinkimo dekrete „Ad Gentes“ akcentuojama, jog evangelizacija sudaro Bažnyčios misijos pirminį turinį ir labiau skatina tikinčiųjų bendruomenių augimą bei stiprėjimą. „Evangelizacija nėra tik viena iš daugelio veiklų, bet pati bažnytinio augimo dinamika, kuri sukauptoje energijoje įgalina Bažnyčią realizuoti jos tikslą ir atsiliepti į visuotinį pašaukimą šventumui“, teigiama būsimojo Sinodo darbo dokumente.

Popiežius Paulius VI, užbaigęs Vatikano II Susirinkimą, vėlesniuose savo magisteriumo raštuose pabrėžtinai nurodė Bažnyčios evangelizacinės veiklos neatidėliotinumą, nes vis ryškesnis yra Vakarų pasaulio nukrikščionėjimo procesas. Vis daugiau jo gyventojų, nepaisant, kad buvo pakrikštyti, gyvena nesilaikydami savo tikėjimo nuostatų ir netgi kartais nebežino esminių tikėjimo mokslo pagrindų. Pagaliau pats spartėjantis gyvenimo ritmas, jo technologizavimas bei kiti pokyčiai skatina katalikų supratimą, kad jų vaikai turi būti mokomi pažinti Jėzų Kristų kitokiu būdu, nei jie patys vaikystėje buvo išmokyti. Anot popiežiaus Pauliaus VI, priemonės ir netgi pačios kalbinės sąvokos, pristatant nekintamą Dievo apreiškimą, turi būti nuolat tobulinamos prisitaikant prie laiko reikalavimų, kartu išvengiant pataikavimo praeinančioms madoms ir paviršutiniškai „daugumos nuomonei“ pavojaus.

Palaimintasis Jonas Paulius II savo mokyme dar labiau išvystė naujojo evangelizavimo koncepciją, pabrėždamas, jog tai dabar yra svarbiausias sisteminis uždavinys Bažnyčiai krikščioniškos tradicijos šalyse. Iškeldamas naujojo evangelizavimo programą jis nurodė, kad šio uždavinio įgyvendinimui Bažnyčia, prieš darydama poveikį išoriniam sekuliarizuotam pasauliui, pirmiausia turi siekti nuolatinio vidinio atsinaujinimo, kitaip sakant, „nuo buvimo evangelizuota prie prasmingo kitų evangelizavimo“. Iš tikrųjų netgi pačiai Bažnyčiai yra iškilęs sekuliarizmo pavojus, ypač tose Europos ir Amerikos šalyse, kur anksčiau krikščionybė ir religinis gyvenimas klestėjo ir derėjo su gausiais dvasiniais pašaukimais, o dabar dėl minėtų priežasčių plėtojasi abejingumo ir netgi atviro ateizmo apraiškos. Dėl paplitusio vartotojiškumo ir ekonominės gerovės prioritetų vis dažniau gyvenama „tarsi Dievo nebūtų“, o gyvybiškai svarbios liaudiškojo pamaldumo tradicijos praranda vidinį turinį ir moralumą. „Todėl tik reevangelizacija gali užtikrinti tvirto ir gilaus tikėjimo augimą, kad paveldėtos (tautinės ir religinės) tradicijos atgautų stiprų poveikį identiškai laisvei“, – rašė popiežius Jonas Paulius II apaštaliniame paraginime „Christifideles laici“. Taigi, sutvarkant ir „užlopant“ pairusį Vakarų krikščioniškos visuomenės audinį, pirmiausia reikia sutvirtinti pačios bažnytinės bendruomenės audinį, nurodo būsimosios Vyskupų Sinodo asamblėjos „Instrumentum laboris“.

Jame primenama, kad chronologiškai pirmoji evangelizacija prasidėjo Sekminių dieną, kai apaštalai Jeruzalėje susirinkę vakarieniauti maldoje kartu su Kristaus Motina priėmė Šventąją Dvasią. Naujoji evangelizacija jokiu būdu nereiškia kokios nors „naujos Evangelijos“ skelbimo, o tik apaštalinio evangelizavimo pratęsimą, „adekvačiai atsiliepiant į laikų ženklus, šiandienos žmonių ir tautų poreikius“. Naujoji evangelizacija reiškia giliai Evangelijoje įsišaknijusios kultūros su „naujo žmogaus“ ugdymu stiprinimą veikiant iš Tėvo ir Sūnaus gautai Šventajai Dvasiai. „Tegul kitos Vyskupų Sinodo bendrosios asamblėjos šventimas taps Bažnyčiai kaip naujoji vakarienė, į kurią susirinkę apaštalų įpėdiniai maldoje kartu su Kristaus Motina, į kurią kreipiamasi kaip į „Naujosios evangelizacijos žvaigždę“, rengs kelią naujajam evangelizavimui“, – linkima dokumente „Instrumentum laboris“.

Europinio konteksto ypatybės

Naujosios evangelizacijos tema dabartinių socialinių ir dvasinių iššūkių bei minėtų didžiųjų Bažnyčios įvykių akivaizdoje buvo aptarta rugsėjo 27–30 dienomis vykusioje Europos vyskupų konferencijų tarybos (CCEE) metinėje plenarinėje asamblėjoje. Labai simboliška, kad šiemetiniam žemyno nacionalinių episkopatų vadovų susitikimui, (kuriame Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką Kauno arkivyskupą Sigitą Tamkevičių pavadavo Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis) buvo pasirinktas Sankt Galeno miestas Šveicarijoje, minint 1400-ąsias metines, kai čia atvykęs airių vienuolis šv. Galenas pradėjo savo misiją, tapusią reikšminga visos Europos religinio ir kultūrinio gyvenimo raidai. Popiežiaus Benedikto XVI vardu kreipdamasis į susitikimo dalyvius Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertone savo laiške, adresuotame CCEE pirmininkui Vengrijos primui kardinolui Peteriui Erdui kaip tik pabrėžė, jog ta istorinė sukaktis skatina Europos ganytojus apmąstyti „amžinąjį evangelizavimo uždavinį“ ir jo dabartinį įgyvendinimą su neatidėliotinu aktualumu.

„Šv. Galeno, kaip ir daugelio kitų evangelizavimo veikėjų Europos šalyse bei visame pasaulyje patirtis (pavyzdžiui, Lietuvoje galima atkreipti dėmesį į netrukus minimą Žemaitijos evangelizavimo sukaktį – M. B.) moko, kad krikščioniška žinia pasėjama ir tvirtai įsišaknija, kai ji autentiškai bei iškalbingai išgyvenama visoje bendruomenėje; kai skelbimas yra palaikomas broliškos meilės liudijimu ir gaivinamas bendra malda“, – rašė kardinolas T. Bertonė. Jis paminėjo, kad šv. Kaleno ir kitų žymių misionierių darbų atminimas naujajam evangelizavimui skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos išvakarėse yra gera paskata su viltimi bei pasitikėjimu eiti į didžiulę „pjūtį“, kuri yra dabartinis sekuliarizuotas Europos žemynas. Šiam darbui yra svarbus bei naudingas Vatikano II Susirinkimo mokymas, Dievo tarno Pauliaus VI (enciklika „Evangelii mentiandi“), palaimintojo Jono Pauliaus II (apaštalinis laiškas „Novo millennio ineunte“) ir popiežiaus Benedikto XVI dokumentai, kaip ir artėjančių Tikėjimo metų šventimas.

Užbaigę susitikimą Sankt Galene, žemyno episkopatų vadovai paskelbė kreipimąsi „Evangelizavimo iššūkiai Europoje“, kuriame patvirtinamas krikščioniškojo mokymo tinkamumas dabartinių ekonominių ir etinių problemų aplinkybėmis. „Sekuliarizuotos kultūros, kovojančios dėl savo skirtingų antropologinių požiūrių, neturi įtariai žvelgti į krikščionišką mokymą, kuris yra išskleidęs tikėjimo ir proto sparnus, – teigiama CCEE metinės asamblėjos baigiamajame dokumente. – Abu šie sparnai priklauso Europos istorijai ir yra mūsų civilizacijos pagrindas“. Bažnyčia, ištikimai nešdama tikėjimo tiesų liudijimą, su savuoju išminties paveldu drąsiai įsijungia į dabartinius kultūrinius bei socialinius debatus, parodydama, ką gali duoti teisaus proto gebėjimai. Tai ypač aktualu, kadangi šiandien bandoma iš naujo ir dirbtinai apibrėžti natūralius visuomeninio gyvenimo pamatus, tokius, kaip pamatinę ir prigimtinę šeimos institucijos sampratą bei skirtingų istorinių ir religinių tradicijų santarvę.

Galbūt neatsitiktinai tokio ideologinio spaudimo sąlygomis netgi civilizuotoje Europoje plinta piktos ir paniekinančios nuostatos krikščioniškojo tikėjimo ir doktrinos atžvilgiu. Tokia sisteminė veikla kartais gali sukelti (ir sukelia) tikinčiųjų diskriminavimo atvejus, netgi neapykantos jiems provokavimą. Krikščionišką balsą stengiamasi nutildyti kaip „netolerantišką“ ar „tamsuolišką“, prieštaraujantį pažangai, todėl pavojingą. Tačiau tikroji priežastis yra ta, kad tai  „laisvas balsas, kuris tiesus ir nepalenkiamas dalinių interesų siekiams ir nenori pasiduoti šantažui“, – pabrėžia Europos ganytojai. Toks tiesioginis ar netiesioginis krikščioniškos raiškos užgniaužimas, Bažnyčios dalyvavimo visuomenės gyvenime suvaržymas naudingas tam tikroms partinėms (sekuliarizmo, masonerijos, ateizmo – M. B.) jėgoms, tačiau destabilizuoja Europos bendruomenių ir individų gyvenimą, yra priešingas Žmogaus gerovei, teigiama CCEE pareiškime. Nurodydami religijos laisvės, kaip svarbiausios žmogaus teisės, gynimo svarbą, Europos episkopatų vadovai kviečia į pagalbą bei atvirą dialogą be išankstinių nuostatų ir arogancijos. Tai ypač svarbu Europoje šiuo metu. „Krikščionys jaučia savo, kaip piliečių, atsakomybę ir yra apdovanoti tiesos paveldu, kuris buvo patvirtintas 2000 metų trukusios tarnystės, gerovės ir civilizacijos kūrimo procesų“, – patvirtina Europos Katalikų Bažnyčios hierarchai.

Paskirtieji asamblėjos dalyviai

Pabrėždamas būsimojoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje nagrinėsimos temos „Naujasis evangelizavimas krikščionių tikėjimo perdavimui“ visuotinę reikšmę popiežius Benediktas XVI paskyrė jam vadovauti žinomus Bažnyčios hierarchus iš viso pasaulio. Asamblėjos posėdžiams pirmininkauti paskirtas Honkongo (Kinija) arkivyskupas kardinolas Džonas Tong Honas, Gvadalacharos (Meksika) arkivyskupas kardinolas Fransiskas Roblesas Ortega ir Kinšasos (Kongo Demokratinė Respublika) arkivyskupas kardinolas Loranas Monsengva Pasinaja. Į svarbų generalinio relatoriaus postą Šventasis Tėvas paskyrė Vašingtono (JAV) arkivyskupą kardinolą Donaldą Vuerlį. Jo užduotis bus padaryti įvadinį išsamų pranešimą apžvelgiantį Vyskupų Sinodo svarstomą temą, o vėliau apibendrinti plenariniuose posėdžiuose bei darbo grupėse vykusias diskusijas. Asamblėjos pabaigoje jos dalyviai įteiks popiežiui Benediktui XVI sąrašą siūlymų, pagal kuriuos Šventasis Tėvas kartu su balsavimo būdu sudaryta taryba parengs ir paskelbs baigiamąjį Vyskupų Sinodo asamblėjos dokumentą – posinodinį apaštalinį paraginimą. Sekmadienį prasidėsiančio susitikimo Vatikane atsakinguoju sekretoriumi paskirtas Monpeljė (Prancūzija) arkivyskupas Pjeras Mari Karė.

Būsimojo Sinodo dalyvių daugumą sudarys nacionalinių vyskupų konferencijų delegatai. Mažesni episkopatai išrinko po vieną savo atstovą, o didesni – po keletą. Lietuvos vyskupų konferencijai šį kartą Sinode atstovaus Vilniaus vyskupas augziliaras Arūnas Poniškaitis. Vyskupų Sinodo asamblėjoje dalyvaus Šventojo Sosto institucijų vadovai bei Vienuolijų vyresniųjų sąjungos rinkti delegatai. Pagal nustatytą tvarką pats popiežius Benediktas XVI asmeniškai gali paskirti dalį Sinodo dalyvių. Šį kartą jis paskyrė 12 kardinolų, 20 arkivyskupų ir vyskupų bei 4 kunigus. Peržvelgus Šventojo Tėvo paskirtųjų Sinodo dalyvių sąrašą matyti, kad į jį įtraukti svarbias pareigas užimantys hierarchai Vatikane (Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas) arba regioninėse episkopatų grupėse. Būsimojoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje paskirtas dalyvauti Afrikos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, Dar es Salamo (Tanzanija) arkivyskupas kardinolas Polikarpas Pengas, Europos vyskupų konferencijos tarybos pirmininkas, Budapešto (Vengrija) arkivyskupas kardinolas Peteris Erdas, Azijos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, Bombėjaus arkivyskupas kardinolas Osvaldas Grasijas, Lotynų Amerikos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, Tlalnepantlos (Meksika) arkivyskupas Karlosas Agvijaras Retesas ir Okeanijos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, Velingtono (Naujoji Zelandija) arkivyskupas Džonas Ačerlis Dju.

Tarp paties popiežiaus Benedikto XVI paskirtųjų Sinodo tėvų yra dar šie kardinolai: Kiolno (Vokietija) arkivyskupas Jcachimas Meisneris, Sarajevo (Bosnija) arkivyskupas Vinko Puljičius, Vienos (Austrija) arkivyskupas Christofas Šionbornas, Zagrebo (Kroatija) arkivyskupas Josipas Bozaničius, Barselonos (Ispanija) arkivyskupas Luisas Martinesas Sistačas, Paryžiaus (Prancūzija) arkivyskupas Andrė Ventrua ir Sidnio (Australija) arkivyskupas Džordžas Pelas. Paminėtina, kad dalyvauti būsimojoje Vyskupų Sinodo asamblėjoje Šventasis Tėvas paskyrė Opus Dei asmeninės prelatūros vadovą ispaną vyskupą Chavjerą Ečevariją Rodrigesą bei žinomos Bendrystės ir išsilaisvinimo brolijos pirmininką italą kunigą Džiuljaną Karoną. Tradiciškai padėti Sinodo tėvams popiežius Benediktas XVI į būsimąją asamblėją nominavo 45 ekspertus ir 49 auditorius – kunigus, vienuolius bei pasauliečius, – tarp kurių yra rekordinis skaičius moterų (10 ekspertų ir 19 auditorių).

Ateinantį sekmadienį iškilmingomis šv. Mišiomis Šv. Petro bazilikoje pradėdamas Vyskupų Sinodo asamblėją, popiežius Benediktas XVI paskelbs du Bažnyčios mokytojus – įžymų dvasininkų ugdytoją ir teologą ispaną šv. Joną Avilietį (1500–1569) ir benediktinių vienuolijos abatę ir mistikę šv. Hildegardą Bingenietę (1098–1179). Apie tai išsamiau – kitame „XXI amžiaus“ numeryje.

© 2012 „XXI amžius“