2012 m. spalio 12 d.    
Nr. 38
(2013)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Gelbėkime gyvybes

Jonas Kačerauskas,

inžinierius, vienas blaivystės sąjūdžio kūrėjų

Tamsiosios mūsų gyvenimo dėmės

2012 metų liepos 5-oji. Popietė. Vasaros karštis. Į sostinės „Žalgirio“ autobusų stotelę krivuliuodama ateina jauna pora. Stotelėje sustojo. Mergina sukniumba ant šaligatvio. Vyras, nors pats vos bestovi, vis bando merginą pakelti, bet ji kojų neištiesia, vėl paleidžia. Ant šaligatvio mėtosi jos batai. Vyras, netekęs vilties, kojomis ją nustumia nuo šaligatvio ant grubių akmenų grindinio. Išsitraukęs cigaretę, užsirūko. Paskui troleibusu nuvažiuoja. Atėję žmonės sunerimę teiraujasi, kas nutiko merginai, gal saulės smūgis. Iškviečiama greitoji pagalba.

Kasdieną praeinu savo daugiabučių namų kvartalo kiemą. Neretai čia ant suoliukų sėdi jauni žmonės, gurkšnoja alų, rūko. Paėjėjus toliau, už „Maxima“ parduotuvės, – apšepusių alkoholikų būrelis. Miesto stenduose mirguliuoja alaus reklamos. Gerkite alų kibirais! Kai užeinu į parduotuvę, ypač vakarais, matau, kaip jaunimas perka alų, o vyresni – kai ką stipresnio.

Jaunime, skleiskis blaivumu

Ankstyvas, gražus saulėtas rugpjūčio 20-osios rytas. Užsiregistravęs poliklinikoje pas šeimos gydytoją, pasukau link kitoje gatvės pusėje medžių žalumoje paskendusios Mikalojaus Daukšos vidurinės mokyklos. Ten dar, rodos, visai neseniai buvo aktyviai veikiančios blaivybės organizacijos Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio būstinė. Ten mokyklos direktoriumi dirbo pedagogas Jonas Kvederaitis. Ten po pamokų blaivystės sąjūdžio tarybos nariai susirinkę posėdžiaudavo, vadovaujami ilgamečio tarybos pirmininko J. Kvederaičio, blaivystės sąjūdžio pirmininko Juozo Kančio. Poilsio dienomis ten vykdavo susirinkimai, vakaronės, konferencijos, seminarai. Suvažiuodavo iš kitų miestų, rajonų blaivybės puoselėtojai, valančiukai. Į konferencijas ateidavo ministerijų, kitų organizacijų atstovai. Sąskrydžių, kongresų metu valančiukai čia būdavo apgyvendinami. Tiesa, dažniausiai konferencijos, seminarai vykdavo kurioje kitoje miesto salėje. Įėjęs į kiemą, sutikau moteriškę. Pasisakiau, kad noriu pasižvalgyti koridoriuose. Anksčiau ant koridorių sienų kabėjo gražiai įrėmintos lietuvių ir pasaulio mokslininkų, rašytojų, poetų mintys, raginančios jaunystę skleistis blaivumu, sveikata, gražiomis svajonėmis, planais, meile žmogui, Dievui ir Tėvynei, būti abstinentu. Deja, šiandien jau nieko panašaus neradau, tarsi būčiau perėjęs kokios gamyklos koridorius. Užgeso ir buvęs aktyvus mokyklos valančiukų būrys.

Mano vaizduotėje Vilniaus rajono Paberžės „Versmės“ vidurinė mokykla, vadovaujama direktoriaus Juozo Mažeikos. Jo žmonos pedagogės Marijos Mažeikienės iniciatyva kone visi mokyklos moksleiviai buvo susirašę į valančiukus. Gražu būdavo stebėti, kaip draugiškai bendrauja, mokosi ir linksminasi. Deja, mirus mokyklos direktoriui, pasikeitus vadovybei, išblėso ir valančiukų veikla.

Daugelis druskininkiečių ilgai prisimins pedagogės Vidos Šuliauskienės iniciatyva suburtų valančiukų kuopų veiklą net keturiose Druskininkų vidurinėse mokyklose. „Saulės“ pagrindinėje mokykloje 2007–2008 metais buvo net 308 valančiukai. V. Šuliauskienei išėjus į pensiją, veikla išblėso. Niekas nebenori veltui dirbti.

Vaizduotėje – anoji Lietuva

Vartau tų metų spaudą, žaviuosi, kiek daug būta dvasingų straipsnių, pasiaukojimo, meilės, rūpesčio kitais žmonėmis, kad visi gyventų laimingai. Prisiminimuose – gyvi žmonės, jų veikla, švenčių akimirkos, vaikai, jaunimas, gaudžiantys dūdų orkestrai. Organizacijų tada buvo daug ir gausių. Pavyzdžiui, „Angelo sargo“ vaikų sąjunga turėjo 60 tūkst. narių, Katalikų jaunimo sąjunga „Pavasaris“ – 92 tūkst., Jaunosios Lietuvos sąjunga – 40 tūkst., Šaulių sąjunga – 60 tūkst., Moterų sąjunga – apie 112 tūkst. narių. Organizacijų skyriai turėjo savo orkestrus. Kai kurios organizacijos buvo abstinentinės, rengdavo abstinentines palydas į kariuomenę, vestuves, kitos turėjo abstinentų sekcijas ar žmogų, kuris rūpinosi organizacijos narių blaivumu.

Ne visiems buvo gera gyventi ir tada, bet laimės ieškoti į Ameriką mažai kas važiavo. 1940 metais sovietai, užėmę Lietuvą, rado vieningą, sveiką, kuriančią sau ateitį, blaivią visuomenę, ypač – jaunąją kartą. Po penkiasdešimties metų mes jau buvome kitokie – daugiausia alkoholinių gėrimų suvartojanti respublika su šimtatūkstantine armija priklausomybe sergančių žmonių, su gausybe nesveikų vaikų pagalbinėse mokyklose, su kapinėse šimtais jaunų žmonių žemės kauburėlių. Sovietinis paveldas dar kartų kartoms liks gyvas ir paslaptingas, nematoma jėga vienus trauks į svaigalų liūną, kitiems, net ir abstinentams, gims nesveiki vaikai. Apie alkoholiu ir kitais svaigalais pažeistą ir paveldimą genealoginį fondą žinojo jau senovės graikai, romėnai. Žinojo ir tikėjo, kai žmonės išmoks skaityti ir rašyti, nebegers svaigalų. Taip rašė dr. Jokūbas Šimkevičius, gyvenęs 1775–1818 metais „Veikale apie girtavimą“, tuo tikėjo vyskupas Motiejus Valančius. Deja!

Kokie mes šiandien?

Prof. Vladimiras Ždanovas primena: „1998 metais Rusijos Federacijoje apsigimimų skaičiai tiesiog sukrečiantys. Oficialūs duomenys rodo, kad nenormalių vaikų gimė 37,5 proc. Visi jie ne girtuoklių, bet normaliai išgeriančių“ („XXI amžius“, 2008, Nr. 30). Pasaulinės sveikatos organizacijos 2005 metų pasaulio žemėlapyje Rusijos Federacija vaizduojama kaip didžiausia alkoholinių gėrimų ir cigarečių vartotoja vienam gyventojui šalis.

Spauda mini, kad Lietuva yra savižudžių ir žmogžudysčių lyderė. Daug būna apsinuodijimų alkoholiu, paskendusių vandenyse, daug autoįvykių, žūčių gaisruose. Kodėl taip? Atsakymą galima rasti statistikos duomenų bazėje. Ten, kur daugiausia suvartojama svaigalų, ten ir žūčių daugiausia. Jų 7–10 kartų daugiau negu buvo 1918–1940 metais Lietuvoje, negu tose valstybėse, kur suvartojama mažai svaigalų. „Norvegijoje yra 260 parduotuvių, Švedijoje 414 parduotuvių, kuriose galima nusipirkti stiprių alkoholinių gėrimų. Lietuvoje 2010 m. liepos 1 d. galiojo 17,7 tūkst. licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais“ (Narkotikų tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenys). Gyventojų 2010 01 01 buvo: Norvegijoje 4,86, Švedijoje 9,34, o Lietuvoje 3,3 mln. 2010 m. vienam Lietuvos gyventojui teko po 11 litrų gryno alkoholio (Lietuvos statistikos metraščio duomenys), o apie trečdalį dar įsigyta iš kitur.

Išgelbėjo 2584 žmonių gyvybes

Nenormaliai daug žmonių Lietuvoje miršta atsitiktinėmis mirtimis, pavyzdžiui, 1995 metais tik per šešias pozicijas (nusižudymas, nužudymas, apsinuodijimas alkoholiu, autoįvykiuose, paskendimas vandenyse ir žūtys gaisruose) žuvo 4455 žmonės, 9,84 proc. visų mirusių, 2005 metais – 3638 žmonės. Tačiau pakoregavus įstatymus ir priėmus naujus, naujos kadencijos Seimui ir Vyriausybei per trejus (2009–2011) metus pavyko išsaugoti nuo žūties, palyginus su 2005–2008 metais, 2584 žmonių gyvybes. Žymiai sumažėjo žūčių autoįvykiuose, net 1082 žmonėmis. Nusižudė 219 mažiau, nužudyta 368 mažiau, nusinuodijo alkoholiu 422 mažiau, nuskendo vandenyse 259 mažiau, gaisruose žuvo 234 žmonėmis mažiau.

Vėl rinkimai, su gražiausiais pažadais tūkstančiai veržiasi į Tautos olimpą. O kaip reikia Lietuvai dorų, pasiaukojančių žmonių visuomenės gerovei ir vienybei, apie kurią visą gyvenimą svajojo Aleksandras Stulginskis, Mykolas Krupavičius, Antanas Smetona ir kiti. Jei bus valdžioje tokių daug, Lietuva nenyks, bet klestės, augs.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija