Kūrybos
horizontuose

2012 metai

Išnašos

Pristatė tapybą ir knygą

Lina Eringienė

Algis Augustaitis

Literatūrinė kompozicija „Kitur yra manyje“

Meno ir literatūros mylėtojai rugsėjo 21-osios popietę susirinko į Šakių viešąją biblioteką. Čia juos pasitiko kraštietis, tremtinys, menininkas, o dabar ir rašytojas Algis Augustaitis. Žiemos sodo galerijoje buvo atidaryta paroda, kurioje eksponuojami pastarųjų dešimties metų tapybos darbai. Tiesa, autorius prisipažino, kad dar nenupiešė savo gimtosios Zanavykijos, kad jos dangus menininkui dar aukštai. Bet pažadėjo...

Kaip tapytojas, A. Augustaitis gerai žinomas Lietuvos parodų lankytojams. Jis nuolat dalyvauja menininkų pleneruose, jau surengė autorines parodas Kaune, Kėdainiuose, Šiauliuose, Ignalinoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Šakiuose, Sintautuose.

„Paroda – dar vienas liaudies universiteto kursas, dar viena kelionė, žingsnis į priekį su tapybos darbais į meno pasaulį“, – kalbėjo laisvasis menininkas ir visus pakvietė į autobiografinės knygos „Kitur yra manyje“ sutiktuves. „Esu tremtinys. Socializmo pragaras, apkvaitusio komunistinio maniako šėlsmas, mano tėvų, mano giminės suluošinti gyvenimai – negyjanti ir mano žaizda. Negaliu apie tai nerašyti, negaliu apie tai nekalbėti. Tai mano malda, tai mano nubraukta ašara, skirta suluošintam tėvų gyvenimui, sūnaus maldos lašelis tėvų maldos jūroje“.

Šventė prasidėjo literatūrine kompozicija „Kitur yra manyje“ pagal A. Augustaičio knygą. Ištraukas iš autobiografinės knygos skaitė G. Malskienė, L. Eringienė, O. Jasinskienė, D. Batisienė, dainavo V. Simonavičienė. Poetė Janina Marcinkevičienė, kalbėdama apie knygą, sakė, kad tai netradicinėmis išraiškos priemonėmis, pasitelkus ne tik gyvenimišką patirtį, bet ir filosofinius apmąstymus, parašyta autobiografija. Ji pasidžiaugė, kad knyga šilta, jauki, kad nėra pykčio likimui, kuris vaikystėje autoriui buvo ne itin palankus, kai teko augti be tėvo svetimoje žemėje netoli Mongolijos sienos.

Renginyje dalyvavo ir kraštietė žurnalistė V. Prišmantienė. Ji Lietuvai autorių dienraštyje „Respublika“ pristatė kaip nacionalinę vertybę. Kalbėdama pastebėjo, kad šioje knygoje tarp eilučių randi ir pats save, ne tik autorių, jo išgyvenimus ir mintis.

Knygoje rasime autoriaus giminės kelionę per „dykumą“, t. y. per gyvenimą, mintis apie dvasinį žmogaus pasaulį, apie sielos ramybę, mokėjimą gyventi ir išgyventi. Daug dėmesio A. Augustaitis skiria senjorams, gal todėl, kad ir pats šiemet pasitiko savo garbų septyniasdešimtmetį.

Ši knyga – poema tėviškei, darbui, pagarba sportui, kuris autoriui buvo ne tik pomėgis, bet ir darbas, kuris auklėjo jį patį, jo vaikus, kuris parodė kelią į aukščiausias Europos viršūnes anūkams.

Knygą A. Augustaitis užbaigia mintimis, kad jau turi tai, ko ieškojo ir nusipelnė, kad nereikia blaškytis, o tik įsiklausyti į Kūrėjo mintis ir sumanymus... Ir kuo dažniau pasikalbėti su savimi.

Autoriaus sugrįžimu į tėviškę, džiaugėsi gausus būrys šakiečių ir rajono savivaldybės vicemerė R. Rauktienė bei kultūros ir turizmo skyriaus vedėja A. Kasparevičienė.

Šakiai
Rimvydo Rūgio nuotrauka

© 2012 „XXI amžius“